– Kaip prisimenate pirmąsias karo dienas prieš dvejus metus?
– Šito pamiršti neįmanoma. Ir tikėjome, ir netikėjome, labiau netikėjome, bet dalis ambasados komandos gyvenome čia, ambasadoje, pagal visus saugumo reikalavimus. Mūsų ir Valstybės saugumo departamentas, ir Vadovybės apsaugos tarnyba buvo nustatę reikalavimą, kad pagrindiniai darbuotojai gyventume ambasadoje. Dalis kitų, šeimų nariai buvo jau išvykę į Lietuvą.
Ant sofutės miegojau savo kabinete, kai man 4.50 val. paskambino Emine Dzhaparova, gera mano draugė, Krymo totorė, pirmoji užsienio reikalų viceministrė. Aš apsimiegojęs toks, o ji sako – „Valdas, nočinaetsia“ (Valdai, prasideda). Paklausiau – kas? Ir ji atsakė – karas.
Tada ir aš išgirdau, nes mūsų ambasada yra į Borispolio oro uostą pusę ir iš ten pasigirdo bumbsėjimai, smūgiai, jautėsi sprogimai. Taip viskas ir prasidėjo.
Buvome evakuoti į Lvivą. Ta evakuacija buvo labai sudėtinga, gal po šešių pajudėjome, kol viską susitvarkėme. Aš pats po savaitės vėl buvau čia.
