Nuo 1992 metų iki 2018-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 23 procentais. Nuo 3,7 milijonų iki 2,81 mln. Per 25 metus Lietuva neteko tiek gyventojų, kiek gautume sudėję dabar Vilniuje ir Kaune gyvenančius žmones.
Emigracija, gimstamumo mažėjimas ir padidėjęs tam tikrų grupių mirtingumas – tokius pagrindinius demografinės krizės dėmenis nurodo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, habilituota daktarė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vladislava Stankūnienė.
„Šias problemas turime jau du dešimtmečius. Jos sudėtingėja, gausėja ir sunkoka įžvelgti teigiamesnius poslinkius. Pagal bendrą demografinę situacija esame dugne. Pagal daugumos demografinių procesų neigiamus pokyčius esame blogiausiose pozicijose Europoje ir ne tik. Demografinės prognozės labai nepalankios. Populiacija senės labai sparčiai – artimiausiais dešimtmečiais labai sumažės darbingo amžiaus gyventojų“, – konstatavo mokslininkė.
Vardindama demografinių problemų priežastis prof. habil. dr. V.Stankūnienė pažymėjo, kad labai dažnai pasiduodama pagundai išskirti problemas ir aptarti atskiras priežastis, nepastebint ar nenorint pastebėti, kad jos susiję.
Emigraciją išjudino neadekvatus darbo užmokestis
Pagrindine emigracijos, kuri lėmė trijų ketvirtadalių gyventojų praradimą, priežastimi profesorė įvardina ekonomines sąlygas. Ji pažymi, kad nesant karo sąlygoms, politinei suirutei ar kitoms ekstremalioms priežastims, būtent ekonominė padėtis lemia gyventojų išvykimą.
Vykstama iš tos šalies, kurioje menkos darbinės pajamos, ribotos galimybės dirbti, užsidirbti, turėti norimą darbą ir vykstama į šalį, kur tokios sąlygos gerokai palankesnės.
„Vykstama iš tos šalies, kurioje menkos darbinės pajamos, ribotos galimybės dirbti, užsidirbti, turėti norimą darbą ir vykstama į šalį, kur tokios sąlygos gerokai palankesnės. Šie ekonominiai veiksniai yra pagrindiniai“, – pabrėžė ji.
„Sąlygos kitoje valstybėje turėtų būti gerokai palankesnės, nes migracija irgi turi savo kainą, kuri yra ne tik ekonominė, bet ir socialinė, ir psichologinė, susijusi su visa socialine, ekonomine, kultūrine aplinka, socialiniais, šeimos, giminės ryšiais, kurie emigruojant trūkinėja. Jei šių ekonominių dedamųjų skirtumai tarp valstybių yra dideli, emigracija vyksta“, – kalbėjo profesorė.
Jos teigimu, patys elementariausi „Eurostat“ skelbiami duomenys, tokie, kaip darbo valandos užmokestis ar minimalios algos dydis, rodo trijų ar net keturių kartų skirtumą tarp Lietuvos ir valstybių, į kurias emigruojama.
„Akivaizdu, kad kol tas skirtumas ženkliai nesumažės, tas srautas liks, toliau atiduosime duoklę toms šalims“, – teigė Demografinių tyrimų centro vadovė, pabrėždama, kad veikia ne tik išstumiantys, bet ir pritraukiantys veiksniai.
„Brexit“ procesas, kurio metu sprendžiama dėl imigracijos politikos, gali priversti paskubinti kai kuriuos emigruoti arba atsisakyti šios idėjos.
„Jungtinėje Karalystėje jau sukurti socialiniai, imigraciniai tinklai, susikūrusios bendruomenės. Dalis žmonių, kol nepasikeitė šios šalies imigracijos politika gali skubėti realizuoti savo migracijos planus, o ten esantys pasikviesti kitus šeimos narius“, – pastebėjo mokslininkė.
Reemigracija įmanoma tik išsprendus atstumiančius veiksnius
Būtent socialiniai tinklai, jau užsimezgę vienoje valstybėje, susikūrusi stipri bendruomenė, daugeliui lietuvių leidžia drąsiau palikti gimtinę ir išvykti, žinant, kad ten turės mažesnius sociopsichologinius iššūkius.
Paklausta apie nusivylimą valstybe prof. habil. dr. V.Stankūnienė teigė, kad tai nepasitenkinimas aplinka, valdžios sprendimais yra papildomas veiksnys, kuris gali veikti, jei prasidėjęs stiprus emigruojančių srautas.
„Nematymas perspektyvos, kad kažkas artimiausiu metu keisis, yra papildomas veiksnys, bet vien toks nusivylimas, kad valdžia kažką daro ar nedaro, nebūtų reikšmingas, jei nebūtų svarbiausio – ekonominio veiksnio“, – sakė ji.
„Būtent dėl emigracijos prarandamų gyventojų mes, tarp Europos sąjungos šalių esame lyderiai, aišku, kabutėse. Pagal darbinių pajamų ekonominius rodiklius, blogesnė situacija tik Rumunijoje ar Bulgarijoje. Tai yra svarbiausiais motyvas emigruoti, kurį dar labiau sustiprina kiti veiksniai – šeimų susijungimo, siekis įsigyti norimą profesiją, psichologiniai“, – pastebėjo mokslininkė.
Pabrėždama ekonominį interesą VDU profesorė atkreipė dėmesį ir į tai, kad lietuviai labai dažnai užsiima vadinamąja cirkuliacine emigracija, kai laikinai išvyksta, o tada sugrįžtama ir gyvenama tokiu uždarbio užsienyje bei laikino grįžimo į Lietuvą cikle.
Imigrantai dažnai užkamšo tas vietas, kuriose nenori dirbti vietiniai dėl nepriimtinų sąlygų, per mažų atlyginimų.
Paklausta, apie galimybę pritraukti emigrantus atgal į Lietuvą V.Stankūnienė teigė, kad kol nesikeis išstumiantys veiksniai, tol kalbėti apie masinį reemigracijos procesą negalima.
„Esant tokiai situacijai, akivaizdžiai per žemiems darbo atlygiams, mes inicijuojame palengvinimą, kuriuo bandoma pritraukti imigrantus. Imigrantai dažnai užkamšo tas vietas, kuriose nenori dirbti vietiniai dėl nepalankių sąlygų, per mažų atlyginimų“, – sakė profesorė, pridurdama, kad pastaruoju metu padaugėjo į Lietuvą atvykstančių dirbti ukrainiečių, baltarusių, rusų.
„Jiems darbo užmokestis tinkamas, nes pas juos pajamos dar mažesnės. Verslui kur kas parankiau naudotis tokia sistema ir įdarbinti imigrantą, o ne bandyti pakelti užmokestį ir išlaikyti vietinį gyventoją“, – dėstė ji.
Į argumentą, kad neįmanoma taip greitai pakelti atlygio ir verslininkai priklausomi nuo įvairių išorės aplinkybių, V.Stankūnienė atsakė iškeldama retorinį klausimą, kodėl verslas organizuojamas taip, kad nepakanka lėšų net padoriam atlygiui.
„Mūsų tėvynainiai vyksta į Vakarus, į tą antrąją darbo rinką, kurioje dažniausiai įdarbinami imigrantai, o mes tą pačią sistemą kuriame savo šalyje. Šis kelias naudingas verslui tuo, kad leidžia toliau nekelti darbo užmokesčio. Atsiras juk kam dirbti“, – verslininkų logiką apibendrino ji.
Jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų mirtingumas
Mirtingumo ir gimstamumo rodikliai rodo, kad egzistuoja ir jų pokyčius lemiančios specifinės priežastys. Viena iš sričių, kurioje Lietuva išsiskiria kitų Europos Sąjungos valstybių gretose – vyrų mirtingumas.
Tai susiję su nesveiku gyvenimo būdu, žalinga ir rizikinga elgsena. Išsiskiriame aukštesniais mirtingumo rodikliais nuo mirties priežasčių, susietų su alkoholio vartojimu.
„Lietuva jau kurį laiką tarp Europos Sąjungos šalių išsiskiria tuo, kad vyrų mirtingumas yra didžiausias, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – trumpiausia. Apie dešimt metų trumpesnė nei Vakarų Europos šalyse. Jaunų ir vidutinio amžiaus Lietuvos vyrų mirtingumas gerokai aukštesnis nei kitose šalyse. Tyrimai rodo, tai labai susiję su nesveiku gyvenimo būdu, žalinga ir rizikinga elgsena. Išsiskiriame aukštesniais mirtingumo rodikliais nuo mirties priežasčių, susietų su alkoholio vartojimu“, – pastebėjo ji.
V.Stankūnienės teigimu, lietuvių vyrų mirtingumo rodikliai tam tikras tendencijas rodo jau apie penkiasdešimt metų. Taigi, ateina dar iš sovietinių laikų ir jų sukurtos atmosferos.
„Bet palyginę su panašų likimą turėjusiomis valstybėmis matome, kad, tarkime, Estijoje situacija gerokai geresnė jau dešimtmetį ar net du dešimtmečius“, – pažymėjo mokslininkė.
„Lietuvos vyrų mirtingumą veikia ne tik nesveiko gyvenimo būdo veiksnys. Jeigu nematai galimybių kurti šeimą, ją išlaikyti, įsigyti būstą, nepatenki į tą aukščiausią statusą turinčiųjų grupę, kurioje gali dirbti ir užsidirbti, pradeda veikti ir psichologiniai veiksniai. O jei dar gyveni mažame miestelyje, kur ūkine prasme niekas nevyksta, esi toliau nuo Vilniaus, Kauno, sunku įžiūrėti gyvenimo perspektyvas. Galima prisiminti ir savižudybių rodiklius, pagal kuriuos irgi pirmaujame Europoje ir vieni pirmųjų pasaulyje“, – sakė V.Stankūnienė.
„Čia susisieja ir jau minėtos ekonominės galimybės, kurios tvyro neadekvačiai aukšto, nors pastaruoju metu ir mažėjančio vyrų mirtingumo kontekste. Akivaizdžiai matome, kad kažkas negerai“, – konstatavo ji.
Gimstamumą paveikė 90-ųjų pradžios situacija ir kultūros kaita
Kalbėdama apie gimstamumą, mokslininkė pabrėžė, kad deja, dažnai pretenduojantys į demografinių procesų žinovus ir aktyviai skleidžiantys demografinius skaičius, gimstamumo lygį, jo pasikeitimus vertina naudodami absoliučius rodiklius. Derėtų žinoti elementarius dalykus, kad absoliutūs gimusiųjų skaičius ne kažin ką rodo, ypač jei vertinami pokyčiai ar teritoriniai skirtumai.
Tų laikų transformacinės suirutės vertė tų laikų jaunimą nesusilaukti vaikų dėl sudėtingos ir ekonominės, ir socialinės situacijos.
Ji pažymėjo, kad gimstamumas sparčiai mažėjo per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Šiuo metu jis yra šiek tiek padidėjęs, nors ir išliekantis žemame lygyje.
„Labai spartus gimstamumo mažėjimas nuo 90-ųjų pradžios įvyko todėl, kad vaikų susilaukimas buvo nukeliamas į vyresnį amžių. Tų laikų transformacinės suirutės vertė tų laikų jaunimą nesusilaukti vaikų dėl sudėtingos ir ekonominės, ir socialinės situacijos“, – pasakojo V.Stankūnienė.
„Vėliau perimamas vakarietiškas vaikų susilaukimo modelis, kai šeimos kuriamos vėliau ir vaikai susilaukiami vėliau. Vykstant šiems pokyčiams pradžioje gimstamumo rodikliai labai sumažėja. Gimstamumas pradeda „atsigauti“ (didėti), kai atidėjusios savo planus moterys, jau būdamos vyresnio amžiaus, vaikų susilaukia. Šiuos vaikų susilaukimo kalendoriaus poslinkius puikiausiai iliustruoja vidutinis moters amžius susilaukiant pirmo vaiko, kuris padidėjo nuo 23 metų 1990 iki 27 metų 2016“, – pridūrė ji.
Vaikų susilaukiama ne tik esant vyresnio amžiaus, bet jų susilaukiama ir gerokai mažiau. Vidutinis vaikų skaičius, kuriuos susilaukia moteris per gyvenimą (suminis gimstamumo rodiklis) nuo dviejų 1990 metais buvo sumažėjęs iki 1,2-1,3 šio šimtmečio pradžioje. Nuo 2005 metų prasidėjo nuosaikus gimstamumo lygio „atsigavimas“ ir šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis yra 1,6-1,7. Tam, kad populiacija nenyktų šis gimstamumo rodiklis turėtų būti bent jau ne mažesnis nei 2.
„Kol šis gimstamumo rodiklis nepasieks 2, populiacija nyks dėl natūralios kaitos“, – pažymėjo V.Stankūnienė.
Paklausta apie galimus sprendimus, ji užsiminė, kad tam reikalinga nuosekli ir adekvati šeimos politika. Kaip rodo kitų šalių praktika, labai svarbūs yra ir lyčių vaidmenų pokyčiai, patriarchalinių nuostatų silpnėjimas.
„Kai abu dirba, bet šeimoje siekiama išsaugoti tradicinius vyro „duondirbio“, o moters toliau atsakingos už namų ūkio darbus vaidmenis, moteris turi dvigubą darbo dieną – profesinėje veikloje ir namuose. Vyraujant tokiam lyčių vaidmenų modeliui vaikų susilaukiama mažai, gimstamumo lygis išlieka žemas, neužtikrinantis kartų kaitos ir lemiantis natūralų populiacijos mažėjimą.
Lietuvoje, esant aukštam moterų išsilavinimui, tarp jaunų moterų net gerokai aukštesniam nei vyrų, ir joms aktyviai dalyvaujant profesinėje veikloje būtini ir lyčių vaidmenų pokyčiai. Taigi, jei lyčių lygybė užtikrinama tik viešojoje erdvėje, bet ji toliau išlieka privačioje erdvėje, gimstamumo lygis paprastai būna žemas.
Vyrai, prisiimdami duondirbio vaidmenį, ir ne visada turėdami galimybes tai atlikti, neišpildo visuomenės lūkesčių. Tai gali būti siejama ir su šeimų nestabilumu, dažnomis ištuokomis, destruktyvia ir sveikatai žalinga elgsena“, – dėstė profesorė, pabrėždama, kad tradicinės šeimos modelis tiesiog neatsilaiko prieš socialinę ir ekonominę situaciją.
Problemų sprendėjams trūksta strategijos ir nuoseklumo
Profesorės teigimu, kompleksinės demografinės krizės sprendimo strategijos Lietuva neturi. Bandoma spręsti atskiras problemas fragmentiniais, skubotais sprendimais, neretai ieškant tiesiog vieno „mygtuko“, kuris stebuklingu būdu gali pakeisti situaciją. Priimamos antraeilės priemonės, dažnai išsakomos idėjos dėl demografinės politikos plėtros, gerokai prasilenkiančios su kitų šalių gerąja praktika.
Eksperimentuojama nesivadovaujant sukauptomis žiniomis ir patirtimi. Būtina problemoms adekvati, suderinta priemonių sistema su aiškiais veiksmų prioritetais ir tikslais.
Ji prisiminė, kad dar 2004 metais buvo svarstoma „Demografinė (gyventojų) politikos strategija“.
„Ši strategija buvo pakankamai gera, bet jos vykdymas neatsakingas. Priemonių planai buvo rengiami neprofesionaliai ir be sistemos“, – sakė profesorė.
„Dabar yra Seimo iniciatyva, pavedimas sukurti naują demografinės politikos strategiją, bet tai daroma nekompetentingai“, – pridūrė V.Stankūnienė.
Kiekvienai iš sričių turėtų būti strateginis matymas, situacijos įvertinimas ir adekvačios priemonės.
„Kiekvienai iš sričių turėtų būti strateginis matymas, situacijos įvertinimas ir adekvačios priemonės. O visa tai sujungta į bendrą demografijos temą, kadangi yra bendrų veiksnių, kurie kartojasi ir daro įtaką kitiems procesams“, – konstatavo ji.
Kalbėdama apie gimstamumo skatinimą, profesorė pabrėžė, kad vadinamieji vaiko pinigai, senelių atostogos vaiko priežiūrai yra tik ne pačios svarbiausios detalės, kurios realiai nepakeis situacijos.
„Ar tikslas yra sudaryti sąlygas tėvams turėti norimą vaikų skaičių, mažinti skurdą? Ar nėra, kad jos atlieka tik populistinį vaidmenį, imituoja veiklą?“, – retoriškai klausė ji.
„Siekiant padėti šeimai, auginančiai vaikus, būtina sukurti aplinką, kad šeima jaustųsi saugi. Svarbiausia, prioritetinė kryptis – sudaryti sąlygas derinti darbą ir šeimą. Mūsų šeimos išgyvena tik iš dviejų algų. Svarbu, kad joms būtų sudarytos galimybės pagal jų poreikius, šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos scenarijus daryti sprendimus, kiek ilgai vaiką auginti namuose, kada sugrįžti į darbą.
Būtina užtikrinti aprūpinimą prieinamomis, kokybiškomis, įperkamomis, teritoriškai patogiomis vaiko priežiūros ir ugdymo paslaugos. Net ir labiau konservatyvių šalių, tokių kaip Vokietija, Lenkija paramos šeimai politikoje jau įsitvirtino nuostatos, kad būtina kurti vaikų ugdymo ir priežiūros paslaugas net patiems mažiausiems vaikams. Mes dar žiūrime su didele baime, kad vaikas lankytų lopšelį“ , – dėstė V.Stankūnienė, pabrėždama, kad Vakarų Europoje paprastai mažiausi vaikai lopšeliuose būna trumpai, kelias valandas per dieną.
„Turime ir kuo pasigirti. Lietuvos vaiko priežiūros atostogų sistema lanksti, komfortiškos tėvo atostogos“, – teigė ji.
„Svarbi paramos šeimai, auginančiai vaikus, priemonė yra ir galimybė dirbti lanksčiu darbo grafiku, bet Lietuvoje tai dar sunkiai plinta. Tokiam užimtumui nepalanki aplinka darbovietėse.Tam reikalingas ir aukštas gerovės lygis. Šeimai išgyvenant tik iš dviejų atlygimų, trumpesnis darbo laikas mažina ir taip jau ribotas šeimos pajamas“, – sakė V.Stankūnienė.
Prisideda ir emigraciją palaikanti viešoji erdvė
Emigrantų grįžimo skatinimas, pasak profesorės, neturėtų būti atsiejamas nuo garantijos, kad grįžus jų lauks tokia aplinka, kurioje jie galės rasti darbą ir būti užtikrinti dėl savo padėties.
„Žodinių skatinimų maža. Reikia, kad būtų aplinka, kurioje galima įsikurti ir kurti gyvenimą. Būtų geresnės sąlygos smulkiam verslui, iniciatyvų įgyvendinimui“, – teigė ji.
Dabar jau atsiranda ir pasakojimų, kad nebūtinai lengva įsikurti, pasakojamos ir negatyvios patirtys, nesėkmės istorijos.
„Aš šiek tiek pykstu ant viešosios erdvės komentatorių, žurnalistų, kad mes ilgą laiką sekėme pasakas apie tai, kad visi išvažiavę ten patiria Pelenės istoriją, gerai įsikuria. Dabar jau atsiranda ir pasakojimų, kad nebūtinai lengva įsikurti, pasakojamos ir negatyvios patirtys, nesėkmės istorijos“, – emigracijos temos nušvietimą apibendrino Demografijos tyrimų centro vadovė.
„Mane dar labai gąsdina tai, kad demografinė situacija tampa savotišku naudos šaltiniu. Imigrantų pritraukimas, nekeliant darbo užmokesčio, sprendimai, kai siekiama trumpalaikės politinės naudos, kaip vaiko pinigai“, – pastebėjo ji.
