Lietuva ir Baltarusija sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pasirašė 1992 metų spalio 20 dieną.
Tokių dvišalių sutarčių Lietuva turi ir daugiau, o su kaimynine Baltarusija ją apskritai sieja net 27 skirtingi susitarimai.
Kaip ir kitos sutartys, ši yra sudaryta dviem egzemplioriais lietuvių ir baltarusių kalbomis.
„Vadovaujantis sutarties baigiamosiomis nuostatomis, tekstai lietuvių ir baltarusių kalbomis turi vienodą galią, taigi nė vienas iš jų nelaikytinas viršesniu“, – pažymi Užsienio reikalų ministerija.
Vis dėlto vienodą teisinę galią turintys dokumentai nėra vienodi. Lietuviškajame egzemplioriuje 40 straipsnis, apibrėžiantis šalių teises ir pareigas pagal sandorį, turi dvi dalis, o baltarusiškame – tris.
Baltarusių kalba sudarytame egzemplioriuje atsiradusi trečioji straipsnio dalis numato, kad „sutarties šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal tos valstybės teisę, kurioje sutartis yra sudaryta, jeigu sutartis nenustato kitaip“.
Tokiu būdu ši sutartis nustato privalomą teisės taikymo taisyklę, kurios turėtų būti laikomasi sprendžiant tarp sutarties šalių kylančius ginčus, jei jos pačios anksčiau to nebūtų padariusios. Nors toks atvejis ir nelabai įsivaizduojamas – sutartyse dažniausiai aiškiai nurodoma kokia teisė taikoma – tačiau ne neįmanomas.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Dainius Žalimas pripažįsta su tokiu atveju susiduriantis pirmą kartą.
Nors D.Žalimas sutinka, kad toks neatitikimas nebūtinai gali kam nors sukelti realias neigiamas pasekmes, tačiau, jo nuomone, suteikia pagrindą ginčams, todėl turėtų būti išspręstas.