– Prisistatykite, kas esate ir ką veikiate Lietuvos kariuomenėje? – 15min pakalbino šį žmogų ir pasiteiravo, kas jį sieja su Kroatija.
– Esu viršila Vitalijus Kuznecovas, šiuo metu tarnauju Jonušo Radvilos mokomajame pulke kuopininku. Lietuvos Respublikai prisiekiau 1992 m. gruodžio 2 dieną, 1994 m. pradėjau profesinę kario tarnybą. Tais pačiais metais išvykau į pirmąją tarptautinę misiją Kroatijoje. Kaip žinia, tuo metu ten vyko karas tarp buvusios Jugoslavijos valstybių ir Jungtinės Tautos (JT) buvo dislokavusios taikdarių pajėgas, vadinamuosius „Žydruosius šalmus“. Pirmoje misijoje praleidau 6 mėnesius, tada grįžau į Lietuvą ruoštis kitai tarptautinei misijai, į kurią išvykau sekančiais metais.
– Priminkite, kokie buvo JT misijos tikslai ir jūsų užduotys?
– 1994 metais dalyvavau JT taikdariškoje misijoje UNPROFOR. Tarnavome taip vadinamame Šiaurės sektoriuje, Danijos bataliono sudėtyje, buvome Lietuvos karių būrys LITPLA-1. Mūsų 32 karių būriui vadovavo tuo metu kapitonas Artūras Chrapko.
Mūsų kuopos vadavietė buvo Majur miestelyje, Kroatijos teritorijoje, kurią tuo metu buvo okupavusi apsišaukėliška Serbų Krajinos respublika. Kroatų pajėgų štabas buvo netoliese esančiame Sunjos miestelyje. Taikdarių postai buvo išdėstyti ir kroatų, ir separatistų kontroliuojamose teritorijose. Kitaip tariant, mes buvome per vidurį tarp abiejų kariaujančių pusių. Jos tarpusavyje šaudėsi per atstumą, o mūsų pareiga buvo stebėti, fiksuoti susišaudymus ir neleisti tiesiogiai kautis abiem pusėms.
– Papasakokite, kaip likimas Jus suvedė su Kroatijos kariais?
– Su kroatais santykiai užsimezgė greitai ir kažkaip savaime. Mūsų tautos kažkuo artimos. Tuo metu mes ką tik buvome išsivadavę iš Sovietų Sąjungos, o kroatai taip pat bandė išsivaduoti iš kitos sąjungos – Jugoslavijos gniaužtų. Dar mus vienijo tai, kad esame to paties tikėjimo (Romos katalikai), ir... krepšinis!
Bendradarbiavimas su kroatais užgimė, kai jie atvyko pažiūrėti, kokie čia nematyti kariai atvyko su taikdariais. Taip pat pažintį paskatino vienas įvykis. Kartą mes ėjome patruliuoti ir iš bunkerio išgirdome balsą „Stokit! Toliau minos!!!”. Taip aš susipažinau su dabar atsargos pulkininku Ivica Pandža, pravarde Orkanas (Uraganas), su kuriuo tapome tikrais draugais ir bendraujame iki šiol.
– Tai, galima sakyti, jis Jums išgelbėjo gyvybę?
– Taip, jo šūksnis mums tiesiogine prasme išgelbėjo gyvybę. Jei ne jis, šiuo metu turbūt su jumis nebendraučiau...
Vėliau, kai aš budėdavau savo poste, Orkanas visada atvažiuodavo manęs aplankyti, pabendrauti. Tokia draugystė tęsėsi iki tos dienos, kuomet, vykstant garsiajai Kroatijos išvadavimo operacijai „Oluja“, mano draugas buvo sunkiai sužeistas. Po sužeidimo jį iškart atvežė į mūsų postą, kroatai man ženklais parodė, kad jis gyvas. Dar spėjau jį apkabinti, po to jį išgabeno į ligoninę, nes buvo klausimas, ar jam reikės amputuoti rimtai sužalotą koją.
Po šio susitikimo negavau apie jį žinių iki pat savo misijos pabaigos. Bandžiau dar jo ieškoti prieš grįždamas į Lietuvą, bet nesėkmingai... 1998 metais, jau kaip turistas, vėl nuvykau į tas vietas kur tarnavau pirmos misijos metu, klausinėjau vietinių žmonių, gal ką žino apie Orkaną, bet vėl nieko nepavyko sužinoti. Mūsų draugystė nutrūko.
– Minėjote, kad bendraujate iki šiol. Kaip pavyko vėl surasti draugą?
– Mūsų draugystė atsinaujino po 22 metų, kai aš parašiau į Kroatijos kariškių interneto portalą, kad ieškau savo draugo. Surašiau visus man žinomus duomenis apie Orkaną – kas jis buvo, kur tarnavo ir t.t. Ir atsirado žmogus, kuris man atsiuntė jo telefono numerį. Nedelsdamas paskambinau tuo numeriu ir labai apsidžiaugiau, išgirdęs Orkano balsą! Jis taip pat labai nustebo, kad visus tuos metus jo ieškojau.
Po to skambučio pradėjome intensyviai susirašinėti ir vieną dieną jis atvyko pas mane į Lietuvą. Nuo tada susitinkame kasmet, važiuojame vienas pas kitą į svečius ir mūsų draugystė tęsiasi. Ir ne tik su juo, bet ir su daug kitų kroatų karių, su kuriais tuomet tarnavome šalia vieni kitų. Turiu pripažinti, kad nors ir buvome dislokuoti per vidurį tarp kroatų ir serbų pajėgų, tačiau su pastaraisiais tokie šilti santykiai neužsimezgė.
– NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujantys kariai priklauso batalionui „Tigrai“, kuris skaitomas žymiausiu ir labiausiai patyrusiu Kroatijos kariniu vienetu. Jo kariai sėkmingai kariavo Kroatijos išsilaisvinimo kare įvairiose fronto vietose. Ar Jums teko tiesiogiai susidurti su „Tigrais“ būnant misijose?
– Taip, man teko su jais susitikti operacijos „Oluja“ metu, dalis tuometinės „Tigrų“ brigados kovojo mūsų stebimame frontu ruože. Dalis mano pažįstamų kroatų karių ir dabar tarnauja „Tigrų“ batalione. Yra, kurių vaikai ar giminaičiai ten tarnauja. Net ir tarp Rukloje tarnaujančių karių yra mano bičiulių giminaičių... Todėl man malonu, kad su čia esančiais kariais galiu pabendrauti kroatiškai.
– O kas Jus paskatino išmokti kroatų kalbą ir kiek laiko truko ją išmokti?
– Mokytis kalbą pradėjau tarnaudamas misijoje, ją pramokti truko apie metus. Labai padėjo mano draugo Orkano kažkada padovanotos kasetės su kroatiškomis dainomis, vėliau nuolat sekiau jų žiniasklaidą, tai padėjo nepamiršti ir dar labiau patobulinti kalbą. Man smagu, kad nuvykęs į Kroatiją galiu laisvai bendrauti su savo kovos draugais jų kalba.
– Minėjote, jog nuolat domitės, kas vyksta Kroatijoje. Ar galėtumėt palyginti tų laikų, kai tarnavote misijose, Kroatijos kariuomenę ir dabartinę?
– Ir anuomet, ir dabar kroatų kariuomenė yra labai stipri tiek techniniu pasiruošimu, tiek ypač savo dvasia. Anuomet žmonės kariavo dėl savo tautos laisvės, dėl teritorijos, todėl jie buvo stipriai motyvuoti nepaisant net to, kad karo pradžioje buvo labai silpnai ginkluoti. Serbų Krajinos separatistai gavo labai stiprų palaikymą tiek žmonėmis, tiek technika iš serbų Jugoslavijoje, tuo tarpu kroatai konflikto pradžioje kariavo medžiokliniais šautuvais, II pasaulinio karo ginklais. Jiems buvo labai sunku, bet žmonės buvo labai motyvuoti. Tik vėliau jie gavo ginkluotės iš užsienio, dalį jos atkovojo iš priešo.
Kroatai yra puikūs kariai. Man didelė garbė, kad juos pažinau ir tapau jų draugu. Dabartinė Kroatijos kariuomenė taip pat yra labai moderni, puikiai paruošta ir motyvuota. Jie neatsitiktinai pakviesti dalyvauti NATO priešakinėse pajėgose.
Apie lietuvių ir kroatų karių draugystę pakalbinome ir eFP BG LTU tarnaujančio Kroatijos kontingento viešųjų ryšių karininką, vyr. leitenantą Mato Kuljanacą.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis teko pirmą kartą susipažinti su Lietuvos kariais?
– Pirmą kartą apie karius iš Lietuvos išgirdau būtent 1994 metais. Tiesa, tuomet turėjau mažai galimybių su jais bendrauti tiesiogiai, tačiau puikiai pamenu JT misijos karius, kurie buvo ginkluoti švediškais AK-4 ginklais ir nešiojo labai keistą (bent jau mums tuomet taip atrodė) uniformą. Nepaisant to, jie buvo labai komunikabilūs ir draugiški mūsų atžvilgiu. Dar pamenu, kad jiems niekuomet, net žiemą, nebūdavo šalta…
– Ar galėtumėte palyginti tuometinę ir dabartinę Lietuvos kariuomenę?
– Lyginat tai, ką mačiau 1994 m. ir ką matau šiandien, jūsų kariuomenė padarė milžinišką progresą tiek ginkluotės, ekipuotės, tiek pasiruošimo prasme. Šiandien Lietuvos kariuomenė yra NATO aljanso dalis, ginkluota tais pačiais ginklais, kaip ir kitos NATO šalys ir niekuo nuo jų neatsilieka. Matau, kad lietuvių kariai be galo didžiuojasi savo Tėvyne ir jos žmonėmis, o dalyvaudami misijose užsienio valstybėse yra puikūs savo šalies ambasadoriai.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos kariams ir visai lietuvių tautai Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga?
– Lietuvos Respublikos įkūrimo šimtmečio proga viso Kroatijos karių kontingento ir savo vardu pirmiausia noriu palinkėti ginti ir saugoti savo Nepriklausomybę. Taip pat jūsų šaliai linkiu ekonominio augimo, o jos piliečiams – sveikatos. Neabejoju, kad Lietuva bus ta šalis, kur jauni žmonės galės planuoti savo ateitį čia, kurti šeimas ir niekam nereikės galvoti apie išvykimą gyventi svetur.
– Dėkojame už pokalbį ir gražius palinkėjimus.
