Lietuvos lenkų bendruomenės atstovo Ryšardo Maceikianeco nuomone, kultūriniai lietuvių ir lenkų ryšiai šiuo metu labai riboti. Anot jo, kad tai suprastume, tereikia palyginti su į Lietuvą besiveržiančiu Rusijos kultūros srautu, pavyzdžiui, atvykstančiomis estrados žvaigždėmis. „O jeigu kas nors atvyksta iš Lenkijos, tai koncertai vyksta Lenkų namuose, todėl kad miesto salėse nesusirenka auditorija“, – pastebėjo jis.
Anot pašnekovo, Lenkijoje dažnai manoma, kad lietuviai neturi savo istorinės atminties. Bet Lietuvos atgimimas XIX a. pabaigoje prasidėjo priešinantis lenkų kalbai ir kultūrai. Situaciją dar pablogino tarpukario periodas. „Kai dabar įvairaus rango Lenkijos politikai ir veikėjai, net neįsigilinę į problemų esmę, grasina Lietuvai ir teikia ultimatumus, uždaromas kelias ir kultūriniams santykiams. Aš kalbu apie tikrus kultūrinius santykius, kurie išplaukia iš žmogaus vidinio poreikio ir susidomėjimo, abipusės pagarbos ir simpatijų“, – dėstė jis.
„Ne viskas yra politikų rankose, kaip galbūt jie norėtų. Abi valstybės yra pasiekusios tokį demokratijos lygį, kad daug sferų – ekonominis, kultūrinis gyvenimas, regioninis bendradarbiavimas – išslydo iš politikų kontrolės“, – įsitikinęs A.Pukszto.Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andrzejus Pukszto žvelgia kur kas optimistiškiau. Jo teigimu, kultūriniame lygmenyje lietuvių ir lenkų intelektualai – paveldosaugininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, įvairių sričių mokslininkai – labai glaudžiai bendradarbiauja.
„Ne viskas yra politikų rankose, kaip galbūt jie norėtų. Abi valstybės yra pasiekusios tokį demokratijos lygį, kad daug sferų – ekonominis, kultūrinis gyvenimas, regioninis bendradarbiavimas – išslydo iš politikų kontrolės“, – įsitikinęs politologas.
Nuo 1996 metų Vilniuje veikiančio Lenkijos instituto direktorė Małgorzata Kasner taip pat tvirtino, kad Lenkijos kultūra įdomi Lietuvos piliečiams, o kultūrinis bendradarbiavimas nepriklauso nuo besikeičiančių nuotaikų abejose šalyse. „To pavyzdys gali būti kad ir trečiadienį Radvilų rūmuose pristatomas bendras lietuvių, lenkų ir ukrainiečių projektas – paroda „Kaip tai atsitiko didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“, arba bendri Fryderyko Chopino jubiliejui paminėti skirti projektai su lietuvių partneriais, puikus bendradarbiavimas su Lietuvos televizija ir t.t. Iš savo darbo Institute patirties neprisimenu nė vieno atvejo, kad lietuvių partneriai nenorėtų bendradarbiauti realizuojant bendrus projektus“, – vardijo pašnekovė.
Ne viską galima pasidalinti
Tiek A.Pukszto, tiek R.Maceikianecas pabrėžė, kad šių laikų lietuviai ir lenkai – nebe tie, kurie prieš porą šimtmečių gyveno bendroje valstybėje, todėl negalima taikyti šių dienų standartų anų laikų reiškiniams, palikimui, galų gale – požiūriui į tautybę. „Mes esame postsovietiniai žmonės, kurie jeigu kažkiek ir išmano istoriją, tai išvadų padaryti nesugeba“, – konstatavo R.Maceikianecas.
Be to, A.Pukszto kalbėjo, kad šimtmečius trukusi bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija yra labai persipynusi, todėl reikia labai gilių ir kvalifikuotų žinių norint atskirti, kas yra lietuviška, o kas lenkiška. „Daugelio reiškinių net ir neįmanoma sudėlioti į lentynas. Kartais negalima kai kurių kūrėjų priskirti vien tik lenkų ar vien tik lietuvių kultūrai. Bet, regis, pastaruoju metu daug Lietuvos ir Lenkijos institucijų labai gražiai bando tą išbarstytą paveldą bendrai eksponuoti. Aš manau, kad reikia tiesiog ieškoti sąsajų, bendrų taškų, o kas ieško, tas randa“, – įsitikinęs VDU docentas.
„Dirbtinai greitai santykių nepagerinsi. Lietuvai, man rodos, reikia ugdyti pagarbą sau ir remtis savo kultūriniu elitu. Su Lenkijos elito atstovais jie gali sukalbėti ir be politikų“, – sakė R.Maceikianecas. Jo manymu, Lietuva turi pripažinti savo kultūros atstovais visus tuos, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje ir apie Lietuvą, nors ir ne lietuvių kalba. „Tai ypač svarbu kalbant apie XX amžiaus kūrėjus, kurie pasitraukė iš Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei, tarp kurių net Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas nėra pati ryškiausia žvaigždė. Jie Lenkijoje nepritapo todėl, kad su meile rašė apie Lietuvą, be to, buvo antikomunistinių pažiūrų. Lietuvoje jie nežinomi todėl, kad rašė lenkiškai“, – dėstė jis ir vardijo tokius rašytojus kaip Juozapas Mackevičius, Michalas K.Pavlikovskis, Karolis Vendziagolskis ir kiti.
Nors bendras paveldas dažnai tampa konfliktų šaltiniu, A.Pukszto ragino nebėgti nuo jo, o puoselėti toliau: „šis paveldas labai turtingas, jis padeda atpažinti lietuvių ir lenkų kultūras Europoje, demonstruoja, kad jos priklauso lotyniškai civilizacijai, yra susijusios su geriausiomis europinėmis tradicijomis“. Politologas taip pat pabrėžė, kad kultūra ir švietimas visais laikais kaip tik buvo tos sritys, kurios neutralizuoja politinius, karinius konfliktus ir suartina tautas.
Kaltos abi pusės
R.Maceikianeco manymu, Lietuva turi pripažinti savo kultūros atstovais visus tuos, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje ir apie Lietuvą, nors ir ne lietuvių kalba.Pasak kultūros istorijos tyrinėtojo ir visuomenininko Dariaus Kuolio, Lietuvos ir Lenkijos santykius apkartina vis dar labai stiprus primityvus nacionalizmas: „Grumiasi du primityvūs nacionalizmai, ir tose grumtynėse nebelieka vietos tai išmintingai liberaliai pozicijai, kuri buvo būdinga Mykolui Romeriui, paskui išeivijoje – Jerzy Giedroyc arba Jurgiui Giedraičiui, kultūros leidėjui Paryžiuje, arba Czeslawui Miloszui“.
Pasak pašnekovo, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje žmonės neretai verčiami apsispręsti: ar jie renkasi lietuvišką nacionalizmą, ar lenkišką. „Lietuvoje, Europos Sąjungos, NATO valstybėje nebelieka erdvės gyventi laisvą gyvenimą, reikšti savo nuomonę, kritiškai įvertinti lenkišką ar lietuvišką nacionalizmą. Tos laisvos erdvės susiaurėjimas labai matomas šiandien. Man atrodo, kad čia kaltos abi pusės, jo abi turėtų labai rimtai peržiūrėti savo pozicijas“, – sakė D.Kuolys.
„Mes turime labai stiprią tradiciją, kuri padėjo, Lietuvai ir Lenkijai, pavyzdžiui, 1988–1991 metais, priimti labai racionalius sprendimus ir išspręsti visas iki tol susikaupusias istorines problemas. Tai buvo J.Giedraičio žymėtas kelias, kad Lenkija turi gerbti savo kaimynus ir atsisakyti imperinių ambicijų“, – prisiminė istorikas. Anot jo, ir tuomet Lenkijos viešojoje erdvėje girdėjosi nacionalistinė pozicija, kad Lenkija turi reikalauti ir Lvovo (dabartinė Ukraina – aut. past.) ir Vilniaus, tačiau šie siūlymai nelaimėjo. Lenkija pasuko europietišku liberaliu keliu. Tuo tarpu dabar matomas grįžimas prie senų nacionalizmo ištakų.
Lietuvoje esą galima pastebėti panašias tendencijas, kai priešinamasi visos lotyniškos abėcėlės įsivedimui į lietuvių kalbą, nors mūsų kalba sukurta jos pagrindu, o, pavyzdžiui, x ar w jau dabar vartojamos enciklopedijose ar parduotuvių iškabose. Be to, lietuvių raidynas jau ne kartą buvo modernizuotas. „Tai irgi atrodo labai primityvu. Visur naudojame x ar w, bet neleidžiame savo piliečiams naudoti pavardėse, nebūtinai vien lenkų kilmės. Kai mūsų mergaitė išteka už brito, jai neleidžiama turėti tokios pat pavardės, ji tarsi netampa tos pačios šeimos nare“, – kalbėjo D.Kuolys.
Kita vertus, kaip didelio lietuvių pakantumo ir tolerancijos pavyzdį jis minėjo lenkiškoms mokykloms suteiktas teises, taip pat faktą, kad Vilniaus Rasų kapinėse iki šiol palaidota ir pagarbiai saugoma tarpukario Lenkijos lyderio Józefo Piłsudskio širdis. Jis taip pat buvo kilęs iš Lietuvos, Žemaitijos, ir galėjo būti vadinamas Juozapu Pilsudskiu, bet tapo žmogumi, atėmusiu iš Lietuvos Vilnių.
Nesimpatiškas lietuvių kultūrinis agresyvumas
Kultūros istoriko nuomone, lietuviai dažnai deda per mažai pastangų, kad puoselėtų savo kultūrą.
„Adomas Mickevičius yra visų. Kas jį interpretuoja, dėsto mokyklose, to jis ir yra. Mes patys nusišaliname nuo A.Mickevičiaus ar Cz.Miloszo. Pavyzdžiui, kitais metais bus šimtosios Cz.Miloszo gimimo metinės. Taip, Seimas paskelbė 2011-uosius jo metais, bet man neteko girdėti, ar Lietuvos Vyriausybė skyrė bent litą jo minėjimui. Tai rodo mūsų požiūrį: jeigu lenkams reikia, tegu mini, leisim ir Lietuvoj paminėti“, – komentavo D.Kuolys.
„Grumiasi du primityvūs nacionalizmai, ir tose grumtynėse nebelieka vietos tai išmintingai liberaliai pozicijai, kuri buvo būdinga Mykolui Romeriui, paskui išeivijoje – Jerzy Giedroyc arba Jurgiui Giedraičiui, kultūros leidėjui Paryžiuje, arba Czeslawui Miloszui“,– mano D.Kuolys.Pašnekovo teigimu, Lietuvos požiūryje į kultūrą dažnai išryškėja pokolonijinės visuomenės bruožas – „nesimpatiškas kultūrinis agresyvumas“, kylantis iš nevisavertiškumo komplekso: „Iš vienos pusės, nepilnavertiškumas, tam tikra savinieka, nesavarankiškumas, iš kitos pusės – primityvi agresija. Lietuviai pokolonijinės tautos bruožų turi gal daugiau negu lenkai. Mes dažnai atsisakome savo pasakojimų, savo įvykių vertinimo“.
D.Kuolys prisiminė Lietuvos televizijos rodytą Žalgirio mūšio inscenizacijos transliaciją iš Lenkijos šių metų liepą. Renginio vietoje buvo skaitoma XVI amžiaus lenkų istoriko Jano Dlugoszo tendencingas pasakojimas apie mūšį, kuriame aukštinami lenkai ir menkinamas lietuvių vaidmuo. Šį požiūrį neobjektyviu jau yra pripažinę ne tik Lietuvos, bet ir daugybė Vakarų šalių istorikai. Tačiau Lietuvos televizija tiesiog vertė tą pasakojimą į lietuvių kalbą ir nebandė žiūrovams pateikti kitos interpretacijos.
„Kitas pavyzdys – Seime be didelių diskusijų mėginama patvirtinti gegužės 3-osios Konstitucijos dieną kaip minėtą, nesiaiškinus visų aplinkybių ir neišaiškinus visuomenei, tiesiog sekant kita tradicija ir visiškai neminint trečiojo Lietuvos statuto, kuris iš esmės sukūrė lietuvių tautą kaip politinę naciją“, – kalbėjo istorikas.
Anot D.Kuolio, kartoti svetimus naratyvus – labai primityvus veiksmas „Iš to kyla lietuvių nepasitikėjimas savimi, nepasitenkinimas, pyktis, kad mes ne laisvi, ir vėl mums kažkas kažką primetinėja. Tada nieko neleisim, drausim, susigūšim ir laikysimės kultūrinio geto situacijoje“, – sakė jis.