– Pastaraisiais metais daugėja pilietiškumą skatinančių renginių, įvairių diskusijų su įžymybėmis apie laisvę ir Lietuvą, festivalių, pavyzdžiui, „Laisvės piknikas“. Kaip manai, ar tokių renginių pastaruoju metu nėra per daug?
– Aš sakyčiau, kad diskusijų festivalių kultūra, kuri yra atsiradusi prieš trejus ar ketverius metus, yra tik į naudą Lietuvos visuomenei, nes šiuose renginiuose diskusijos nėra tik apie pilietiškumą, jos yra apskritai apie visą visuomenę, jai aktualias temas. Tokių renginių tikrai nėra per daug, manau, kad diskusijų festivaliai yra tam tikra prasme ir vizija į ateities miesto šventes.
Kai mes vis dar švenčiame tradicines miesto šventes su kermošiais, mediniais samčiais, tai yra autentiška, bet, manau, kad ateities mažų miestelių ar didelių miestų šventės gali būti būtent ir skirtos diskusijoms. Savivaldybė su savo gyventojais gali diskutuoti tos savivaldybės rėmuose aktualiomis temomis: kur sodinti gėlynus, kur statyti bendruomenės centrą, kuriame visa bendruomenė miestelio gali eiti ir daryti gražius dalykus ir panašiai. Tegul tokių festivalių tik daugėja, nes mes mokomės kalbėti, diskutuoti ir visi kartu galvoti, ką galima padaryti, kad mūsų Lietuva ir visuomenė būtų gražesnė, modernesnė ir eitų į tą ateities Lietuvos viziją, kurios norime kiekvienas.
– Ar sutinki su mintimi, kad tokie renginiai padeda ugdyti jaunimo pilietiškumą?
– Faktas, kad padeda ugdyti jaunimo pilietiškumą, bet lygiai taip pat padeda ugdyti visos visuomenės pilietiškumą. Galbūt ne ta tradicine sąvoka, ne tradiciniu suvokimu, kad reikia mylėti savo valstybę, savo miestą, savo lietuvius žmones, bet apskritai – diskutuoti apie pilietiškumą daug platesne prasme nei mes esame įpratę suprasti. Pavyzdžiui, apie kibernetinį saugumą, apie savo šalies gynybą, apie aplinkosauginį elgesį, kad ne tik Lietuva būtų švari, tvari ir darniai besivystanti, bet ir visas pasaulis būtų darnus ir saugotų gamtą.
– Ko dar jauną žmogų moko tokio masto įvykis?
– Aš manau, kad Baltijos kelias dabartiniame jaunų žmonių kontekste patvirtina tą mintį, kad nėra nieko neįmanomo. Dabar mes galime žiūrėti į tai, kad du milijonai žmonių per tris Baltijos valstybes, susikibo rankomis Ir po to sekė įvykiai keitę Lietuvos istoriją. kartais kurdami įvairias iniciatyvas, siekdami kažkokio pokyčio, dažnai sakome, kad tai nebus įmanoma, bus per sunku, tačiau šis įvykis, kuriam yra 30 metų, įrodo, kad viskas yra įmanoma. Kažkada galbūt buvo neįmanoma nugriauti Berlyno sieną, bet jos juk jau nebėra. Kažkada nebuvo įmanoma suprasti, koks yra Vakarų pasaulis, o dabar tas „Vakarų pasaulis“ esame mes – čia ir dabar.
Lygiai taip pat Ir su Baltijos keliu – jis ne tik yra istorinis įvykis, apie kurį mes galime kalbėti, tai yra ir mūsų viduje, suvokime, kad Baltijos kelias, parodydamas, kad nieko nėra neįmanomo, lygiai taip pat parodo ir apie šalių vienybę. Kalba ne tik apie Baltijos šalių vienybę, kalba apskritai apie tai, kad šalys gali būti draugiškos viena kitai, gali bendradarbiauti ar gali vystyti demokratinius santykius savo šalių viduje. Būtent šitas trijų valstybių visuomenių susikibimas rankomis yra svarbus mums ir visai likusiai Europai, galbūt ir kitoms demokratinėms šalims, kaip parodymas, kad norinti pokyčio visuomenė gali padaryti labai daug.
– Mes apie Baltijos kelio istoriją skaitėme tik vadovėliuose ir sunku net įsivaizduoti, kaip virš dviejų milijonų žmonių trijose valstybėse stovėjo gyvoje grandinėje. Kokius tau jausmus sukelia ši istorija?
– Vienareikšmiškai pasididžiavimą susitelkimu, organizuotumu, pokyčio siekimu, mūsų netradicine istorija. Mūsų laisvės kova per daugelį metų buvo įvairi ir man Baltijos kelias yra tam tikra pradžia ilgos kovos dėl laisvės, kurią mes dar ir dabar turime. Bet kokiu atveju Baltijos kelias buvo tam tikras taškas, įrodymas sau, po to ir kitiems, kad Lietuva, Latvija ir Estija gali ir būti ir yra demokratiškos, vakarietiškos valstybės, kurių žmonės yra stipresni nei ginklai ar nesantaika. Ši istorija įrodo žmonių, galinčių padaryti viską, stiprybę. Lygiai taip pat ir Sausio 13-osios istorija – žmonių stovėjimas prie valstybei strategiškai svarbių objektų parodė, kad susitelkimas, galia ir bendra idėja gali padaryti viską, net ir būti stipresniais už ginklą.
– Kartais šiuolaikiniam jaunimui klijuojama etiketė, jog jauni žmonės nesupranta, kas yra laisvė, o prieš 30 metų vykę įvykiai yra nepažįstami. Tai, vis dėlto, kas laisvė yra jaunam žmogui?
– Skaitant straipsnius, kalbant su įvairaus amžiaus žmonėmis, atsiranda požiūris, kad gal mes ir nesuprantame tos laisvės, kurią mums bando įdiegti mokytojai, tėvai ar seneliai, bet su tuo viskas yra gerai, nes jie tą laisvę suvokia taip, ką mes dabar mokomės kaip istoriją. Mūsų šiandieninė laisvė yra tai, kad mes galime nusipirkti kavos, ją nusinešti į lauką, atsisėsti bet kurioje Vilniaus ar kito miesto gatvėje ir būti laisvais – daryti ką nori su ta laisve, kurią kažkas iškovojo. Lygiai taip pat jaunas žmogus dabar laisvę supranta kaip atsakomybę prieš save, savo šalį, nes niekas niekam nieko nebesako. Nesako, kur turi stoti, kur turi eiti, ką daryti. Jaunas žmogus tai supranta kaip pasirinkimą, atsakomybę prieš save – išsirinkti, ką nori studijuoti, ką nori dirbti, kokį nori save kurti. Augdamas nepriklausomoje Lietuvoje jis gali rinktis.
Tai tik įrodo, kad dabartiniam jaunam žmogui laisvė nėra ta kova, bet tai atsakomybė prieš save ir valstybę.
Paskutinių penkių metų tendencija, kad jauni žmonės gali pasirinkti laisvus metus tarp bendrojo lavinimo mokyklos ir aukštojo mokslo įstaigos, tėvams atrodo nesuprantama, tačiau jaunimas priima kaip normalų dalyką. Tai tik įrodo, kad dabartiniam jaunam žmogui laisvė nėra ta kova, bet tai atsakomybė prieš save ir valstybę. Smagiau yra stebėti jaunus žmones, kurie nepriklausomai nuo nieko daro ką nori, griauna sienas, stereotipus, kurie mūsų valstybėje vis dar yra stiprūs. Mes pagaliau esame visiškai laisva požiūriu ir mąstymu valstybė, kuri tik pradeda judėti ir kurti tokią valstybę, kurią mes vienaip ar kitaip turim, bet dar labiau norime turėti. Kiekvienas ją kuria dabar.
– Kaip manai, ar šiandien pavyktų atkartoti Baltijos kelią? Ir jeigu šiandien būtum aštuonerių, ko sau palinkėtum?
– Baltijos kelią pavyktų atkartoti, jei to reikėtų. Turėtų būti priežastis, kuri leistų pradėti galvoti, kad Baltijos kelio ar panašios akcijos, kai trys valstybės susijungia kaip viena, reikia. Manau, kad tai galėtų įvykti, nes visuomenė, kuri nori susitelkti, susitelkia ir padaro dalykus. Taikūs ir ne tokie taikūs protestai, kurie vyko po nepriklausomybės, žmonių, šventusių valstybės šimtmetį, skaičius, juk čia susirinkdavo masės žmonių, visoje Lietuvoje buvo sausakimšos gatvės. Baltijos kelią pavyktų atkartoti, jei tam būtų reali priežastis. Mes galime sakyti, kad Lietuva bloga, čia per maži atlyginimai, per aukštos kainos, tačiau niekas nenuneigs, kad yra išugdytas meilės savo valstybei ir atsakomybės jausmas, kuris atbus, jei tam bus priežastis.
