– Pastaraisiais metais daugėja pilietiškumą skatinančių renginių, įvairių diskusijų su įžymybėmis apie laisvę ir Lietuvą, festivalių, pavyzdžiui, „Laisvės piknikas“. Kaip manai, ar tokių renginių pastaruoju metu nėra per daug?
– Justinas Marcinkevičius eilėraščio „Dainuoju Lietuvą“ pirmosiose strofose sakė žodžius: „Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų, kaip savo rūpestį didžiausią, kuriuo lyg vieškeliu einu“. Tai tik viena iš daugelio poetų, kūrusių tekstus apie Lietuvą, minčių. Mane šie žodžiai priverčia susimąstyti, kad iki XX a. žmogų geriausiai galėjai pasiekti per tekstą, kurį kiekvienas perskaitydavo eilėraščių rinkiniuose, dienraščiuose ir pan. Nūdienos žmogui reikalinga ta pati kūrybinė kalba ir tekstas, kurį jis vertina ir girdi kitaip, t. y. dalyvaudamas įvairaus formato renginiuose, skaitydamas įvykius socialinėje medijoje. Todėl šiai dienai pasirinktos iniciatyvos yra forma, kuri skirta pasibelsti į Lietuvoje gyvenančių žmonių širdis. Tai kalbos forma, kuria diegiamas pilietiškumas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės vertybės. Svarbiausia, kad ši kalbos forma, kaip ir J.Marcinkevičius rašė mano jau minėtame eilėraštyje, skleistų gerą žinią apie Lietuvą, kurioje norime gyventi, kuri yra kiekvieno mūsų rūpestis ja. Kiekis ne toks svarbus kaip poveikis, kurį kuriame šiais renginiais.
– Ar sutinki su mintimi, kad tokie renginiai padeda ugdyti jaunimo pilietiškumą?
– Perskaičius šį klausimą, kyla mintis: kodėl tik jaunimo? Šios iniciatyvos yra būdas bendrauti su įvairiomis visuomenės grupėmis. Jos visapusiškai prisideda prie kiekvieno mūsų pilietiškumo sąmoningumo ugdymo. Svarbus šių iniciatyvų organizavimas ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažuosiuose miestuose, kaimiškose vietovėse. Tokios diskusijos skatina kiekvieną mūsų įsiklausyti į savo ir aplinkinių lūkesčius Lietuvos valstybei. Nepolitizuotos diskusijos yra tai, ko pasiilgo kiekvienas Lietuvos pilietis, kad šalyje kalbėtume apie tai, ko kiekvienam mūsų reikia, ką gero galime sukurti, kad kiekvienoje bendruomenėje jaustumėmės geriau. Nesvarbu, ar tai būtų bendruomenės namai, naujas darželis ar kitos rūpimos temos. Visos šios iniciatyvos ir konkretūs bendruomenėse pasiekti rezultatai, kilę iš diskusijų, augintų mūsų visų pilietinį sąmoningumą ir stiprintų mūsų sutelktumą bendroms iniciatyvoms.
– Ko dar jauną žmogų moko tokio masto įvykis kaip Baltijos kelias?
– Šią vasarą teko dalyvauti diskusijoje su vienu iš Baltijos kelio atkarpos organizatorių Arūnu Grumadu. Aš jam uždaviau vieną klausimą – kodėl jūs to ėmėtės? Tikiuosi, kad šis klausimas jo neįžeidė, bet šiandieninis jaunas žmogus pradeda nebesuprasti to meto istorijos ir konteksto, kuriame gyveno visuomenė, todėl šis klausimas tampa labai aktualus. Jo atsakymas: „Norėjau, kad mano vaikai ir aš gyventume laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, kuriai neužtenka tik suvereniteto Sovietų Sąjungoje“.
Laisvė – tai, kad šiai dienai Lietuvoje galime rinktis, kad galime tiesiog stabtelti bet kuriame pasaulio kampelyje ir skirti laiko sau.
Perskaičius atrodo, kad tokio atsakymo ir galėjai tikėtis, bet reikėjo matyti žmogaus emociją, su kuria jis perdavė šiuos žodžius. Tai labai palietė ir privertė susimąstyti, kad ši daugiau nei du milijonus žmonių sujungusi iniciatyva, visų pirmiausia, moko atsakomybės, ryžto imtis neįmanomo ir tai man yra pagrindiniai dalykai, kurių aš noriu labiau matyti tiek savyje, tiek ir daugelyje jaunų žmonių. Ir Baltijos kelias, kaip reiškinys, nėra tai, ko vis dar turi išmokyti. Tai yra reiškinys, kuris moko būti tokiais jaunais žmonėmis, kurie nieko nebijo ir kovoja už pokytį visuomenei dėl bendro gėrio sukūrimo.
– Mes apie Baltijos kelio istoriją skaitėme tik vadovėliuose ir sunku net įsivaizduoti, kaip virš dviejų milijonų žmonių trijose valstybėse stovėjo gyvoje grandinėje. Kokius tau jausmus sukelia ši istorija?
– Pasididžiavimą ir tikėjimą neįmanomais dalykais.
– Kartais šiuolaikiniam jaunimui klijuojama etiketė, jog jauni žmonės nesupranta, kas yra laisvė, o prieš 30 metų vykę įvykiai yra nepažįstami. Tai, vis dėlto, kas laisvė yra jaunam žmogui?
– Laisvė – tai, kad šiai dienai Lietuvoje galime rinktis, kad galime tiesiog stabtelti bet kuriame pasaulio kampelyje ir skirti laiko sau. Laisvė kiekvienam mūsų reikalinga, kad galėtume skleisti gėrį, džiaugsmą, meilę, kad padėtume kitam žmogui nelaimėje, kad pasiektume savo tikslų. Šiuo metu visa tai ir turime, tik, manau, kad didesnis rūpestis turint šį laisvės pojūtį yra neužmiršti svajoti daugiau. Ir kiekvienam jaunam žmogui net ir turint šias plačias galimybes – siekti to, kas neįmanoma ir kur ši laisvė mus dar turėtų pakylėti.
– Mokykloje mokiniai skatinami būti pilietiškais (vyksta pilietiškumo pamokos, įvairios akcijos tvarkant miesto erdves, lankant senelius ir t.t.). Ar aukštojoje mokykloje dar reikia skatinti pilietiškumą?
– Greta tradicinių misijų – mokymo (studijų) ir mokslinių tyrimų – išskiriama vadinamoji trečioji universitetų misija, kuri ir yra siejama su čia kuriamų mokslo žinių panaudojimu neakademinėje aplinkoje. Viena iš trečiosios misijos dimensijų – visuomeninė, kurioje reikšminama universitetuose kuriamų žinių teikiama nauda visuomenei. Šis pilietiškumo skatinimas vyksta abipusiškai tiek formuojant asmenybę mokymosi procese, tiek skatinant įsitraukti į įvairias kultūrines, sportines ir kitas visuomeninį gėrį kuriančias veiklas popaskaitiniu laiku. Vilniaus universitetui, kaip Lietuvą stiprinančiam Universitetui, ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybei ši sritis yra prioritetas, todėl universitetinėje aplinkoje dedamos įvairios paskatos skatinant bendruomenės narius įsijungti į savanoriškas veiklas ir taip kurti darnią universitetinę bendruomenę.
– Kaip manai, ar šiandien pavyktų atkartoti Baltijos kelią? Ir jeigu šiandien būtum aštuonerių, ko sau palinkėtum?
– Visiškai sutinku su doc. Dr. Algirdo Jakubčionio mintimis: „Baltijos kelio esmė – jo nepakartojamumas. Originalių reiškinių pakartoti negalima. Bandant tai daryti, jau gali išeiti kopija, neišvengiamai besiskirianti nuo originalo.“ Iniciatyvos turi kilti iš poreikio – šiai dienai mums nebereikia kalbėti apie laisvę. Valstybėje susiduriame su kitais iššūkiais, kurie veda mus į kitokių reiškinių, kuriems reikalingos kitokios priemonės ir būdai pasireikšti, kūrimą. Noriu tikėti, kad mums nereikės kalbėti apie laisvės apgynimą, bet jei taip nutiktų, tikiuosi, kad ši Baltijos kelio iniciatyva mums primins, kaip svarbu išlikti vieningiems ir ryžtingiems, net ir būnant mažu žemės lopinėliu gaublyje. O, jeigu šiandien vėl būčiau aštuonerių, palinkėčiau sau šypsotis gyvenimui ir nebijoti priimti pačių nestandartiškiausių sprendimų. Linkėčiau dar labiau mylėti šeimą, draugus ir pasaulį, kuris supa mane.
– Na, o ko palinkėsi jau rugsėjį pradėsiantiems studijuoti pirmakursiams?
– Pirmakursės ir pirmakursiai, Alanas Tiuringas yra pasakęs: „Kartais žmonės, iš kurių niekas nieko nesitiki, padaro tai, ko niekas negali įsivaizduoti“. Linkiu, kad Universitete taptumėme savarankiškais studentais, kurie darnioje universitetinėje bendruomenėje siektų kokybiškų studijų, joms pritaikytos aplinkos ir nepaisydami kritikos hinc itur ad astra!
