– Pastaraisiais metais daugėja pilietiškumą skatinančių renginių, įvairių diskusijų su įžymybėmis apie laisvę ir Lietuvą, festivalių, pavyzdžiui, „Laisvės piknikas“. Kaip manai, ar tokių renginių pastaruoju metu nėra per daug?
– Aš manau, kad tokių renginių net per mažai. Svarbu mokėti atsirinkti, kas tau pačiam yra įdomu, kas skatina susimąstyti. Itin dažnai nuvertinama, esą tokie renginiai tapo komercija ir pasipelnymo šaltiniu, bet aš nematau tame nieko bloga, jei renginio turinys kokybiškas ir pateikiamas visuomenei artima kalba. Pastarieji keleri metai su demokratijos šventėmis ir jaunų žmonių aktyvumas rinkimuose labai aiškiai parodo jaunų žmonių poreikį klausti, domėtis ir dalyvauti ten, kur keliami iš tiesų aktualūs klausimai.
Turbūt galima būtų čia paminėti tokių renginių „išvežimą“ į regionus, tokio pobūdžio renginiai privalo būti pasiekiami kuo platesnei auditorijai.
Manau, kad tai būtina, siekiant jaunam žmogui suvokti, kokia svarbi pilietinės visuomenės dalis esi.
– Ar sutinki su mintimi, kad tokie renginiai padeda ugdyti jaunimo pilietiškumą?
– Manau, kad tai gali būti viena iš priemonių, kaip prisidėti prie pilietiškumo skatinimo, bet jokiu būdu nereikėtų to vertinti kaip vienintelės panacėjos. Tokio didelio informacijos srauto amžiuje, svarbiausia, ką jaunas žmogus tokiuose renginiuose gali atrasti, tai galimybė diskutuoti – kokio nors pranešėjo paklausti seniai rūpimo klausimo ir išgirsti atsakymą iš pirmų lūpų ir dar nesudarkyto kieno nors perpasakojimų, kadangi susirenka daug skirtingo amžiaus, skirtingų požiūrių žmonių, tokiuose renginiuose galima dalintis naujomis idėjomis. Manau, kad tai būtina, siekiant jaunam žmogui suvokti, kokia svarbi pilietinės visuomenės dalis esi. Bet tikrai nereikia pamiršti ir mokyklos bei šeimos daromos įtakos jauno žmogaus pilietinei savimonei.
– Ko dar jauną žmogų moko tokio masto įvykis?
– Mano nuomone, tokie renginiai yra ne tik apie patriotiškumą, bet ir apie bendruomenę ir gebėjimą dalintis patirtimis ir įžvalgomis. Jaunas žmogus, tokioje renginių pasiūloje ir skirtingų požiūrių gausoje, turi išskirtinę galimybę ugdyti kritinį mąstymą, suvokti tolerancijos svarbą, susipažinti su naujomis ir dar nepažintomis sferomis.
– Mes apie Baltijos kelio istoriją skaitėme tik vadovėliuose ir sunku net įsivaizduoti, kaip virš dviejų milijonų žmonių trijose valstybėse stovėjo gyvoje grandinėje. Kokius tau jausmus sukelia ši istorija?
– Apie Baltijos kelią sužinojau, kai anksčiau nei vadovėlius, teko vartyti senus šeimos nuotraukų albumus. Manau, kad viena gražiausių nuotraukų juose yra mano mama, teta ir seneliai, susikibę Baltijos kely. Kiekvienąkart paprašius papasakoti, įsižiebdavo tikėjimas, o žodžiai tiesiog liedavosi: kaip važiavo, kaip su kaimynais kalbėjo, kaip stovėjo... man Baltijos kelias visada buvo gyvesnis nei tik vadovėlio puslapis. Ir turbūt tik vėliau suvokiau, kaip kiekviena tokia šeimos istorija, susijungusi į ilgą Baltijos grandinę, mums visiems atnešė tai, kuo šiandien privalom didžiuotis ir puoselėti.
– Kaip manai, ar šiandien pavyktų atkartoti Baltijos kelią? Ir jeigu šiandien būtum aštuonerių, ko sau palinkėtum?
– Net jei ir pavyktų, nesu tikra, ar reikėtų. Nors mėgstama sakyti, kad istorija linkusi kartotis, mano galva, ji tuo ir žavi, kad kažkas padarė ką nors pirmas. Taip ir Baltijos kelias buvo vienintelis. Tikiuosi, kad jei kada nors reikėtų sukurti ką nors panašaus, tai būtų kitos kartos kitoks manifestas, nešantis vienybės ir nepalaužiamumo idėją, kurios, net neabejoju, būtų perimtos iš tėvų ir senelių, stovėjusių prieš 30 m.