Tai sietina su vasario 24 d. prasidėjusiu Rusijos karu prieš Ukrainą, kuomet propagandos ir dezinformacijos kanalai bei pajėgumai buvo nukreipti į Ukrainą, paruošti informacinę aplinką karinei agresijai prieš suverenią valstybę ir organizuoti bei vykdyti tolesnį Rusijos, Ukrainos ir Vakarų visuomenių klaidinimą.
Atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniais taikiniais buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės vykdoma užsienio politika. Šių temų eskalavimu buvo siekiama paveikti Lietuvai strategiškai svarbius saugumo ramsčius: 1) valstybės gynimą; 2) valstybės ir visuomenės atsparumą; ir 3) Lietuvos Respublikos interesus, atitinkančius tarptautinę saugumo sistemą.
Vasario mėn. žymiai išaugo gynybos temų eskalacija. Tai sudarė daugiau nei 65 proc. viso priešiškos informacinės veiklos srauto. Iki karo pradžios vasario 24 d. Rusijos aukščiausioji vadovybė sąmoningai kurstė įtampą tarp Rusijos ir Vakarų. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Priešiškoje informacinėje aplinkoje buvo spekuliuojama Aljanso saugumo garantijomis, siekiama įbauginti Lietuvos visuomenę neva Maskvos ir Vašingtono „susitaikymas bus katastrofa Baltijos šalims“.
Vasario 1 – 18 d. taip pat aktyviai skleistas priešiškas naratyvas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione. Rusijos šaltiniuose buvo teigiama, jog prisidengiant nestabilia padėtimi Ukrainoje Aljansas militarizuoja Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją. Akcentuota, kad Lietuvos politinis elitas, neva kariaudamas diplomatinį karą su Rusija, bando įteisinti JAV kontingento buvimą šalies teritorijoje ir taip apeiti Konstituciją, draudžiančią užsienio karinių bazių buvimą Lietuvoje.
Rusijai pripažinus taip vadinamų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę ir Rusijos Parlamento Aukštiesiems rūmams pritarus kariuomenės naudojimui už šalies ribų, NATO toliau kaltintas dėl sunkiai besiklostančios tarptautinės saugumo situacijos ir keliamos grėsmės prie Rusijos sienų. Buvo teigiama, kad nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“ bando palaipsniui „pasmaugti“ Rusiją, kuri neva tik ginasi, o ne puola.
Vasario 24 d. Rusijai pradėjus vykdyti plataus mąsto karinę agresiją prieš suverenią Ukrainos valstybę, kurią V. Putinas ciniškai įvardino „specialia operacija“ Ukrainai „demilitarizuoti ir denacifikuoti“, įvesta žiniasklaidos turinio kontrolė. Rusijos informacinių technologijų ir žiniasklaidos priežiūros tarnyba „Roskomnadzor“ pareikalavo, kad šios šalies žiniasklaidos priemonės skelbtų tik Kremliaus režimo „patvirtintą“ informaciją ir būtų blokuojama prieiga prie nepriklausomų informacijos šaltinių. Drausta „operaciją“ vadinti užpuolimu, invazija ar karo paskelbimu. Žiniasklaidai grasinta baudomis, o Kyjivas kaltintas neva prieš civilius vykdomu genocidu.
Vasario 25 d. pirmą kartą aktyvavus NATO greitojo reagavimo pajėgas, Rusijos šaltiniai kaltino Aljansą siekiu padaryti psichologinį poveikį pasaulio bendruomenei. Melagingai teigta, kad NATO siekia pasinaudoti situacija Ukrainoje kaip pretekstu sustiprinti ir plėsti savo pajėgas rytiniame flange.
Vakarams – JAV ir ES – vieningai įvedus sankcijas Rusijai, melagingų naujienų ir dezinformacijos srautas Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje suaktyvėjo. Buvo skleidžiama manipuliacinio ir klaidinančio turinio informacija, jog Vakarai Rusijai atvirai paskelbė „ekonominį naikinimo karą“ ir bando „apiplėšti“ pastarosios centrinį banką. Tai neva yra „tiesioginis Rusijos puolimas“.
Taip pat, priešiškomis publikacijomis ir bauginimu siekta palaužti Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių piliečių valią gintis. Teigta, jog NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo – neva Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nėra vertos „nė vieno dolerio“. O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“. Sarkastiškai tvirtinta, kad neva NATO bėgs iš Baltijos šalių kaip iš Ukrainos „bėgo“ JAV diplomatai. Rašyta, kad Baltijos šalys sparčiai vedamos Ukrainos keliu, o jų ateitis – šventos aukos likimas vardan JAV pasaulinio dominavimo ir Rusijos sunaikinimo.
Priešiška informacija buvo skleidžiama tikslingai, siekiant sukelti Lietuvos piliečių išgąstį, baimę dėl galimos karo grėsmės, kurstyti nepasitikėjimą Lietuvos politinės ir karinės vadovybės sprendimais, menkinti Lietuvos kariuomenės pajėgumus, skatinti nepasitenkinimą savo valstybe ir klaidinti.
