Kariuomenės vado nuomone, patirtis Afganistane gali paskatinti permąstyti ir planus siųsti elitinius Lietuvos karius į Malį Prancūzijos prašymu. Sprendimą dėl šios misijos šalies vadovai turėtų priimti artimiausiais mėnesiais.
– Iš Afganistano išvyko paskutiniai JAV kariai. Ar galėtumėte įvertinti karių pasitraukimo operaciją – ar ji įvyko sklandžiai, ar galima ją laikyti pavykusia?
– Reikėtų turėti pakankamai duomenų ir informacijos, kad galėčiau įvertinti ar bendrai, nuo 2001 iki 2021 metų vykdyta operacija įvyko sklandžiai ar ne. Pagal informaciją, kuria disponuoju dabar, aš galiu pasakyti tik, kad mūsų – Lietuvos – karių pasitraukimas įvyko tikrai sklandžiai.
Manau, kad mes laiku ir tinkamai įvertinome situaciją, laiku suplanavome veiksmus, pakankamai detaliai ir labai sklandžiai įgyvendinome pasitraukimo ir karių išvedimo planą.
Jau liepos pabaigoje mes nebeturėjome Afganistane savo karių, o paskutiniai, jeigu neklystu, išvyko karo policininkai su kai kuriais tiesioginės paramos elementais. Kaip ir logiška yra, kad tie, kurie vykdė apsaugą ir logistinį aprūpinimą, paskutiniai pasitraukė.
Didžioji dalis Afganistane dislokuotų ir misiją vykdžiusių karių jau buvo anksčiau grįžę, kai baigėsi Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) misija. Taip pat grįžę buvo ir Specialiųjų operacijų pajėgų kariai, atskiri štabo karininkai ir seržantai, kurie buvo tarptautiniuose štabuose arba misijų rajone.
Žiūrint bendrai į pasitraukimą, mes matėme labai nemažai sumaišties
Žiūrint bendrai į pasitraukimą, mes matėme labai nemažai sumaišties ir ta sumaištis buvo tokia dvilypė. Vienas dalykas, tai, kad lygiagrečiai atsirado būtinybė evakuoti ir ištraukti afganistaniečius – tuos, kurie talkino, padėjo arba dirbo tuometinės Afganistano vyriausybės institucijose.
Jie deklaravo, kad, pasikeitus režimui ir atėjus Talibanui, jiems grėsė tiesioginė grėsmė, kilo didelė sumaištis ir keblumai išvedant juos, dėl to komplikavosi ir kariuomenės išvedimas.
Vakar išskrido paskutinis NATO karys, koalicijos karys – JAV generolas majoras Chrisas Donahue.
Tarp kitko, Donahue yra geras Lietuvos bičiulis ir, mano galva, jis yra kaip simbolis, kad va, padarėme darbą ir išeiname. Tai tikrai yra vertas pagarbos generolas.
– Bet tas pasakymas „padarėme darbą“, visgi, ar tikrai padarėme? Daug kas kalba, kad to 20 metų trukusio karo rezultatai yra neaiškūs – daugiau naudos jis atnešė, ar žalos. Po tokio karo svyruoja ir JAV kaip supervalstybės statusas.
– Matote, žiūrėdamas iš karių ir karinės vadovybės perspektyvos – ne iš nacionalinės pusės, bet globaliai – ir kaip vienos iš NATO šalių kariuomenių vadų, galiu vertinti, kad karinė misija ir operacija buvo atliekama ir įvykdyta labai neblogai. Kariai tikrai ten padarė savo darbą, kuris yra susijęs tiesiogiai su karinės misijos arba karinių funkcijų vykdymu.
Atstatant ar net sukuriant afganų kariuomenę, mano galva, buvo neišvengta klaidų.
Bet valstybės atstatymas arba mums priimtinų Vakarų valstybių struktūrų sklandus veikimas – vyriausybės, net ir privataus sektoriaus veikimas – nebuvo įgyvendintas taip, kaip buvo įsivaizduojama.
Bet turbūt čia ne karių, o daugiau tų valstybių vyriausybių ir politinių vadovų klausimas buvo – kokią strategija ir taktiką, kokius kelius ir tikslus nusistatyti ir kokias investicijas dėti į Afganistaną. Apskritai, ar tai išvis įmanoma yra, ar atsipirks?
Karine prasme, kariai įvykdė savo misiją kaip užsienio karinis kontingentas, bet atstatant ar net sukuriant afganų kariuomenę, mano galva, buvo neišvengta klaidų.
Ar tas klaidas galima priskirti karinės koalicijos vadovybei ar bendrąja prasme šitos operacijos valdymui ir sprendimų priėmėjams?
Nemanau, kad sprendimai dėl gynybos ir kitų institucijų kūrimo priklausė vien nuo karių arba vyriausiojo ten buvusio vado. Tai tikrai buvo bendras darbas su politikais, diplomatais ir su valstybių sostinėmis, kurios dalyvavo šioje operacijoje.
Todėl pasakyti, kad Chrisas Donahue negalėjo jaustis taip, kad padarė darbą – negalima. Jis kaip generolas padarė darbą ir išėjo, o tuos klausimus, manyčiau, turėtų kelti valstybių, kurios dalyvavo šioje koalicijoje ir misijoje, vadovai ir vyriausybės sostinėse.
Kyla klausimas visiems „Ką mes darėme ir ką pasiekėme?“
– Atrodo, kad būtent kariams tas kartėlis labiausiai ir gali likti, nes jie savo darbą lyg ir padarė, daug žuvo jų, daug aukų buvo, tačiau dabar išvažiuoji ir vėl viskas subyra. Ar jaučia tai kariai?
– Mano galva, tose valstybėse, kurios patyrė didelius žmonių nuostolius – ir karių, ir civilių – tai, be abejo, kyla klausimas visiems „Ką mes darėme ir ką pasiekėme?“. Tikrai, ten kartėlis yra labai didelis.
Jeigu žiūrėtume iš Lietuvos perspektyvos, turėdami omenyje, ką mes darėme Čagčarane, provincijos atkūrimo grupėje – užtikrindami saugumą toms institucijoms, kurios vykdė atstatymą ir teikė paramą švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, infrastruktūros srity, tai, aišku, ir mums dabar kyla klausimų.
Šiandien mes nuogąstaujame šiek tiek, kad tas darbas yra truputį nuėjęs šuniui ant uodegos.
Aišku, kai kas ir pasikeitus režimui nedings. Galima viską sunaikinti, bet aš nemanau, kad Talibų valdžia ims dabar naikinti viską, kas yra pastatyta. Tai būtų labai kvaila ir nepanašu, kad taip galėtų atsitikti, tad ta infrastruktūra liks.
Labiau kyla klausimas, ar tie vertybiniai dalykai išliks – ar bus užtikrinamos žmonių teisės, ar bus užtikrinamos moterų teisės, dėl kurių labai kovojome visi – policija, kariai, civiliai, diplomatai ir politikai, ar vaikai turės galimybę gauti tinkamą švietimą ir edukaciją?
Tikrai tie klausimai iškyla. Buvo labai daug padaryta, o ar tai išliks – klausimas. Jeigu neišliks, tai turbūt visi dalyvavę ten ir rizikavę (mes dar ir auką ten turėjome) atidžiai seks gaunamą informaciją ir žiūrės, bus vertinama.
Šiandien mes nuogąstaujame šiek tiek, kad tas darbas yra truputį nuėjęs šuniui ant uodegos.
Aišku, jeigu žiūrint iš tos perspektyvos „o kas būtų, jeigu būtų“, jeigu mūsų ten nebūtų buvę – nei Lietuvos, nei koalicijos pajėgų...
Ko gero, 2001 metais, kai talibai buvo intensyviai pradėję rengti teroristines grupuotes ir aiškios sąsajos su rugsėjo 11-ąja matėsi, nors ir didelis įdirbis jau tada buvo, bet tai buvo pradžių pradžia, to, ką galėjo jie nuveikti.
Tai, kad 20 metų mes ten buvome, užkirto talibams kelią naudotis ta teritorija, tais resursais, kad būtų rengiamos teroristinės grupės.
Galime ir iš kitos pusės matyti tą vidinį progresą – jeigu žiūrime į 2001–2005 metų Kabulą, tai ten buvo griuvėsiai ir jokios šiuolaikiškos infrastruktūros. Pasižiūrėkite dabar, paskutinėmis koalicijos buvimo dienomis, – gatvės, namai, pastatai yra šiuolaikiniai. Nesakau, kad visur, bet ten daug kas yra išvystyta ir tai lieka.
Jeigu talibai norės kurti valstybę, o ne griauti, kaip prieš tai buvo, tai tada visa ta infrastruktūra ir liks. Taip pat, jei nusistatys tinkamą santykį su Vakarų pasauliu ir Vakarų valstybėmis, gali užsimegzti ir bendradarbiavimas.
– O kaip visos šios Afganistano pamokos gali paveikti tolimesnes tokias koalicines operacijas, kokia jų ateitis yra?
– Taip, aš ir pats susimąstau apie tai, kaip tai paveiks didžiuosius valstybių strateginius sprendimus, kur mes turime fokusuotis, dėti akcentus, kur turime panaudoti kariuomenę arba ginkluotąsias pajėgas.
Mano galva, dabar bus taip, kad tiek mes kariniame vertinime ir patarime politikams, tiek turbūt ir patys politikai labai rimtai susimąstys, įvertins tas pamokas ir padarys išvadas iš to, kas buvo Afganistane.
Ar mes turime apsibrėžę aiškų tikslą, ar turime aiškius uždavinius ir ar įsivaizduojame, ką galutiniame rezultate mes norime pasiekti. Ir tada – kokia apimtimi dalyvaujam, ar išvis dalyvaujam, ar ten verta mums koją kelti, ar bus bergždžiai prarastas laikas, prarasime daug resursų, bus investuota labai daug, bet nebus pasiekta tai, ko norėjai.
Būti kartu su sąjungininkais, užsitikrinti patikimo sąjungininko vardą ir padėti kitiems, kad kylant saugumo problemoms mūsų regione jie būtų kartu su mumis.
Būkime labai sąžiningi, nepaisant to, kad pasikeitus valdžiai vis tiek daug kas išlieka, vis dėlto išlieka ir daug daiktų, kurie bus nenaudojami arba bus naudojami ne pagal paskirtį ar net kenksmingai.
Aš turiu omeny, kad ginkluotės, technikos ten daug lieka, kuri tikrai buvo skirta ne talibams, daug lieka ir karinės infrastruktūros. Jeigu ten nesusikurs kažkas tokio palankaus, su kuo galėsime bendradarbiauti, visai tai gali būti panaudota net prieš mus pačius.
Žiūrint į ateities operacijas, mes irgi turime susimąstyti. Dabar yra svarstoma nemažai Afrikos operacijų ir reikia pagalvoti, koks mūsų indėlis turėtų būti.
Taip, mes turime ne vieną tikslą. Afganistane mes, Lietuva, kaip vieno pagrindinių tikslų tikriausiai sau nekėlėme atstatyti valstybę arba sukurti ten demokratinę visuomenę.
Prisidėti prie kūrimo – taip, bet mes patys kaip valstybė su savo resursais ir savo pajėgumais vieni nebuvome pajėgūs tai padaryti. Bet vienas iš tikslų buvo prisidėti prie tarptautinės bendruomenės ir tai kartu padaryti.
-
Lietuvoje nusileido trečiasis lėktuvas su kariuomenei talkinusiais afganistaniečiais
-
Kariuomenės vadas: „Zapad“ pratybos apimtimis panašios į 2017-ųjų
-
Iš Afganistano grįžęs majoras – apie trispalves Kabulo oro uoste ir jautrius pokalbius su vertėjais
-
Lenkijos spauda perspėja dėl Baltarusijos kariuomenės įžengimo į Lietuvą per „Zapad-21“
Kitas tikslas, kuris, mano galva, buvo pagrindinis, tai – būti kartu su sąjungininkais, užsitikrinti patikimo sąjungininko vardą ir padėti kitiems, kad kylant saugumo problemoms mūsų regione jie būtų kartu su mumis.
Mes dabar esame su jais ten, o jie po to bus su mumis čia. Tai buvo vienas mūsų tikslų ir, kad ir kaip mes bevertintume čia iš Vilniaus, faktas, kad tas tikslas yra visiškai pasiektas.
Mes, talkindami koalicijos partneriams, pagrindiniams sąjungininkams, tokiems kaip JAV, kitoms valstybėms, dirbdami kartu su jais, ne tik, kad kūrėme ir padėjome jiems, bet užsitikrinom patikimo sąjungininko vardą ir pasitikėjimą.
Iš karinės perspektyvos vertinant, mes įgavome labai daug gebėjimų. Labai daug. Ir dirbdami tarptautinėje aplinkoje, tokioje, kokia ten buvo, ir įsisavindami paprastus techninius dalykus – ginkluotę, taktiką, pagrindinius sąveikos principus su kitų šalių kariuomenėmis ir įvairiomis jų rūšimis.
Tarkime, toks pavyzdys gali būti oro atakos valdymo grupės. Lietuvai tai buvo visiška naujovė iki Afganistano, mes nieko net nebuvome susimąstę, o pradėjus mūsų operaciją iškart poreikis atsirado, kad mes turėtume tas grupes, kad jas parengtume ir sertifikuotume.
Iš karto patys supratome, kad to neįmanoma padaryti, tad darėme kartu su Danijos ir Olandijos kariuomenėmis ir įgyvendinime tai. O galutiniam rezultate, kai jau išvedėm didžiąją dalį karių iš Afganistano, oro atakos valdymo grupės dar talkino sąjungininkams, vykdant operaciją.
Tokie papildomi pajėgumai ir žmonių kompetencijos buvo išvystytos ir dabar kyla klausimas – net jeigu mes labai su abejone žiūrėtume į kažkokius labai aiškius politinius bei strateginius tikslus, tai dalyvavimas tarptautinėse operacijose kartu su sąjungininkais visą laiką turės taktinę ir karinę prasmę. Ir jeigu mes niekur nedalyvausime, tai kai ką prarasime.
Čia yra toks klausimas, kuriame reikia visada pasverti – kokią naudą gauname ir kokio mūsų indėlio reikia. Svarstysime mes tai. Aš manau, kad stabilumo daugiapoliniame pasaulyje yra labai mažai ir manyčiau, kad kariams dar teks dalyvauti įvairiose operacijose.
– Minėjote Afriką. Gal turite omenyje operaciją Malyje, dėl kurios dabar yra gautas prancūzų prašymas prisijungti? Kaip suprantu, greitu metu turėtų jau būti politinis sprendimas dėl šios operacijos, tad koks būtų jūsų, konkrečiai tuo atveju, karinis patarimas?
– Kalbant apie Malį, visų pirma politinį-strateginį aspektą ir tikslą vertinti yra ne kariuomenės vadovybės kompetencija. Vertinant grynai kariškai ir pateikiant sprendimo priėmėjams – Valstybės gynimo tarybos formatu ar prezidentui, Vyriausybei, mes visada tai darysime įvairiais pjūviais.
Vienas iš jų ir bus, kad mūsų indėlis tikrai atneštų kokios nors naudos bendrai operacijai. Antras dalykas, kad su mūsų kaštais gautume didesnę naudą, tai yra įdėdami kažkokį karinį vienetą ar techniką, mes gautume didesnę politinę ir strateginę naudą.
Ir, žinoma, trečias dalykas – kad būtų užtikrintas mūsų karių saugumas, kad pasiektume tuos rezultatus, o mūsų kariai maksimaliai būtų saugūs. Aišku, visiško saugumo niekada nebus, aplinka ten nestabili ir nesaugi, bet reikia naudoti tinkamas priemones ir pajėgumus.
Priklauso nuo to ir koks vadovaujančios šalies – Prancūzijos – poreikis ten yra. Jeigu kalbant apie tokį operacinį poreikį, tai ten yra išryškėję dabar mažiausiai keturi prioritetai: taktinis oro tiltas (airlift – angl.); nepilotuojamų orlaivių panaudojimas; pajėgų apsaugos ir greitojo reagavimo vieneto suteikimas ir, aišku, neatmetama, kad reikėtų ir Specialiųjų operacijų pajėgų, bet tik mokymams.
Aš prioritetų tvarką išdėsčiau tokią, apie kokią kalbama dabar ir ko norėtų prancūzai, bet vertinimas turi būti labai išsamus ir pakankamai sąžiningai atsakantis į visus klausimus – ką įdedame, ką gauname ir taip toliau. Aš nesiimu vertinti vietoj politikų to strateginio aspekto.
– O ar jūs pats bent jau sau viduje esate atsakęs į tą klausimą – ar reikėtų ten dalyvauti, ar ne?
– Aš buvau susiformavęs nuomonę, kad reikia dalyvauti. Kokia forma ir kokia apimtimi, tai čia jau kitas klausimas, kuris jau pusiau ir aptartas. Karinėje bendruomenėje jis gerai išdiskutuotas, bet dar nesuderintas su politine vadovybe.
Dabar, po Afganistano operacijos pabaigos, aš manau, kad mes turėtume gal ir iš naujo pažiūrėti. Turbūt ir mūsų šalies politinė vadovybė pažiūrės truputį kitu kampu ir kitokį vertinimą darys, nes tikrai tai reikia daryti dar kartą. Po politinių sprendimų mes teiksime siūlymus ir rekomendacijas, kaip galėtume dalyvauti.
– O kalbant konkrečiai apie Specialiųjų operacijų pajėgas, atrodo, kad šiuo metu kyla toks egzistencinis klausimas, kokia kryptimi pasukti – ar dalyvauti toliau tokiose operacijose, ar šiek tiek persiorientuoti, kaip daro dabar JAV Specialiosios pajėgos, labiau į konvencinį karą su daugmaž lygiaverčiu priešininku? Kaip jūs matote SOP ateitį Lietuvoje?
– Visų pirma, tai, ką darė iki šiol specialiosios pajėgos, aš labai vertinu. Galų gale, man net pagal pareigas priklauso vertinti, tai jiems duočiau labai gerą pažymį už tai, ką jie vykdo ir už jų pasirengimą. Dėkoju ir gerbiu juos. Kaip ir kitas pajėgas, kitus vienetus ir kitas specialybes.
Kalbant atvirai, reikia pripažinti, kad specialiosios pajėgos ir yra specialiosios pajėgos. Kaip sako pats pavadinimas, jos yra neskaitlingos, mažos, skirtos vykdyti specialiosioms užduotims – ar tai būtų žvalgyba, ar kažkokie tiesioginiai veiksmai.
Jos ir aprūpintos yra tomis priemonėmis, kad galėtų vykdyti misijas, susijusias su specialiosiomis pajėgomis. Tos pajėgos nėra sunkios, jos neturi artilerijos, kažkokios kitos sunkios ginkluotės, kurią reikia įsisavinti.
Tarkime, radiolokacinės stotys arba orlaiviai – jų valdymui reikia mokytis keletą metų ir vėliau reikia eksploatuoti juos, nes kitaip mes tiesiog be reikalo prarastume lėšas, kurias įdedame į lakūnus, į oro gynybininkus, į artileristus.
Kalbant apie specialiąsias pajėgas, ko gero, mes linkstame truputį beždžioniauti ir kartoti kitų valstybių specialistų kalbas
Specialiosios pajėgos ta prasme yra kur kas paprastesnės pajėgos. Aišku, jos reikalauja atitinkamų karių charakterio ir fizinių savybių, bet jos yra tokios pajėgos, kurios gali būti lengvai adaptuojamos prie kitų sąlygų ir kitos aplinkos.
Sakyčiau, mūsų atveju nereikėtų taip aštriai kelti klausimo dėl Specialiųjų operacijų pajėgų persikvalifikavimo ar krypties pakeitimo, kaip tai daro JAV.
JAV Specialiosios pajėgos yra ir kiekiu, ir savo turima ginkluote, technika bei veiksmų spektru kur kas platesnės ir didesnės. Jos yra didesnės ir sunkesnės, todėl jas adaptuoti prie kitos aplinkos yra truputį sudėtingiau nei mums.
Paprastas pavyzdys – jeigu kalbame apie aviacijos specialiąsias pajėgas, ten yra lėktuvai, aviacinė artilerija, visos kitos specialiųjų operacijų vykdymui iš oro būtinos priemonės. Vienas dalykas yra panaudoti tas priemones Afganistane, kitas dalykas yra tas priemones panaudoti prieš lygiavertes pajėgas – Kinijos arba Rusijos. Tai tikrai reikalauja persikvalifikavimo ir taktikos pakeitimo.
Visame pasaulyje operacinę sėkmę konvenciniame kare sprendžia ne specialiosios pajėgos, o kitos pajėgos.
Mes esame tikrai lengvi ir taip, adaptuotis reikėtų, reikėtų pagilinti kitas žinias, prie bendrinių žinių pridėti kažkokio specifinio žinojimo ir mokėjimo, bet aš nematau čia labai didelių problemų.
Faktas yra, kad kalbant apie specialiąsias pajėgas, ko gero, mes linkstame truputį beždžioniauti ir kartoti kitų valstybių specialistų kalbas. Mums tai yra labai patrauklu ir mes taip kalbame.
Bet iš tiesų, jei politinė vadovybė skirs užduotį specialiosioms pajėgoms dalyvauti Malyje, vadinasi, Malyje mes dalyvausime labai panašioje operacijoje kaip pastaruoju metu, nes Afganistane irgi buvo mokomoji misija. Rengtume ten jų pajėgas – šaulius ir kitas. Specialiosios pajėgos tam labai tinka, nors tiktų gal ir kitos pajėgos.
Kalbant bendrai, tai, aišku, dabar pagrindinis uždavinys, mano skiriamas specialiosioms pajėgoms, yra pasirengimas valstybės gynybai, vadovaujantis mūsų ginkluotos gynybos planais. Jei susimąstytumėt, tai viskas kaip ir aišku, atsakymas yra, prieš kokį priešininką.
Pasirengimas nuolat vyksta ir dabar gal mažiau reikėtų blaškytis. Kol negauname užduoties važiuoti į kokią nors misiją, tai orientuosimės į tai, o, kai gausime užduotį, padarysime specialų pasirengimą ir išvažiuosime į tą misiją.
Juos labai lengva adaptuoti, bet visgi visą laiką visame pasaulyje operacinę sėkmę konvenciniame kare sprendžia ne specialiosios pajėgos, o kitos pajėgos.
– Jūsų manymu, Specialiųjų operacijų pajėgų Lietuvoje didžiausia stiprybė yra lengvumas ir lankstumas?
– Mes labai daug kalbame ir skiriame joms labai daug dėmesio. Jos yra patrauklios, bet aš jums pasakysiu tokį vieną pavyzdį, kuris ne visiems patinka – apie pieno toleravimą.
Visiems mūsų žmonėms Lietuvoje – vaikams ir suaugusiems – kaip bebūtų, reikia karvės pieno ir daugiausia nuperkama yra būtent jo, bet kažkas jo netoleruoja ir reikia ožkos pieno.
Jeigu žiūri į kariuomenę, tai bendrai visos pajėgos duoda karvės pieną, o specialiosios pajėgos duoda ožkos pieną, dėl to, kad kažkas netoleruoja pirmojo. Mažos, bet labai specifiškos, nišinės pajėgos.
Nei Afganistane, nei Malyje jokios operacijos izoliuotai neveikia, tik filmuose ir tame taktiniame elemente jie izoliuotai veikia.
Niekada specialiosios pajėgos nepakeis artileristo, niekada nepakeis minosvaidininko, pėstininko, nes jų kitoks pasiruošimas. Specialiųjų pajėgų kariui, tampant mechanizuotų pėstininkų skyriaus dalimi, reikėtų praleisti tiek pat laiko, kiek dabar praleidžia, ir viską išmokti iš naujo.
Reikia labai atsakingai kalbėti ir aš tokiam populizmui nenoriu pasiduoti. Imkime dabar „Kabulo vienuoliktuko“ operaciją, ten pusė buvo specialiųjų, pusė – nespecialiųjų pajėgų. Nuopelnas ten buvo kompleksinis, jeigu kalbėtume apie patį vienuoliktuką.
Neužmirškite ir to, kad visą tą operaciją už nugaros čia sėdėjo štabas, sėdėjo žvalgybos institucijos. Mes labai keistai žiūrime, nes nei Afganistane, nei Malyje, jokios operacijos izoliuotai neveikia, tik filmuose ir tame taktiniame elemente jie izoliuotai veikia.
O šiaip, kad ten atsidurtų, veiktų, kad palaikytų ryšį, dirba visos platformos ir niekas izoliuotai neveikia. Ir čia tas pats buvo – kaip ir su kuo nuskraidinti, kaip nuskraidinti su ginklais ir, apskritai, kokius ginklus imti, kaip ten, vietoje, susijungti. Galų gale, afganų identifikavimą, jų šeimų narių nustatymą, daugiausia darė žvalgybos institucijos.
Faktas yra, kad tokioje neapibrėžtoje aplinkoje, kuri buvo pačiam Kabule – tokia sumaištis, jokio centralizuoto valdymo, joje specialiųjų operacijų kariai, kurių pagrindinis tikslas buvo apsaugoti žvalgus ir sudaryti jiems bei diplomatams sąlygas dirbti, veikia labai gerai grynai pagal savo mentalitetą, pagal savo įgūdžius.
Jie yra įpratę veikti izoliuotai ir, jei jie mato, kad va, ten atsirado galimybė pasiimti vandens, maisto ar kažko kito, jie iš karto ją ir išnaudoja. Tokia yra jų stiprybė, ji įgalino visą tą operaciją ir labai puikiai suveikė.
Jeigu visi jie būtų buvę iš Specialiųjų operacijų pajėgų, tai kažkokių kitų kompetencijų būtų pritrūkę, o dabar yra diplomatas, yra žvalgai, yra logistas, yra viešųjų ryšių dalis, nes kitaip nebūtume sužinoję, ką jie ten veikė. Visą laiką taip yra komplektuojamos komandos, net ir pačių specialiųjų operacijų vienetai yra komplektuojami pagal įvairias specialybes.
– Pakalbėkime tuomet apie likusią kariuomenės dalį. Prieš porą dienų pasakojote apie naujus įsigijimus, kalbėjote apie Žemaitijos brigadą, kurią dabar ketinamą aprūpinti, apie šarvuotas mašinas. Kai JAV Gynybos departamentas patvirtino JLTV visureigių pardavimą, leidimas buvo duotas 500, tačiau kol kas įsigyti yra tik 200. Ar tie likusieji galėtų būti perduodami „Žemaitijai“?
– Matote, kai mes pasirašėme JLTV pirkimo kontraktą penkiems šimtams vienetų, mes labai aiškiai numatėme etapus ir kaip mes jais aprūpinsime vienetus. Pirmame etape ir buvo sumanymas, kad pirktume juos skirtingo šarvavimo ir apsaugos lygio, skirtingų ugnies sistemų konfigūracijų.
Dalį buvome numatę skirti tarptautinėms misijoms, jeigu reikėtų kažkur dalyvauti, dalį – mūsų žvalgams ir specialiosioms pajėgoms, artilerijos priešakiniams stebėtojams ir taip toliau. Tuos 200 taip ir paskirstytume.
Kitas etapas yra aiškiai numatytas vėlesniais metais, yra suplanuoti pinigai tam, numatytas biudžetas, bet dabar mes truputį peržiūrime biudžeto prioritetizavimą laiko ašyje. Šią minutę dar nepasakysiu, ar mes tuos pinigus, kurių skyrimą norime peržiūrėti, ir projektus truputį kitaip prioritetizuosime, skirsime kitoms platformoms, ginklų rūšims ar technikos vienetams.
Neatmetu aš tos galimybės, kad gali būti JLTV paankstinimas, bet tai priklausys nuo to, kaip mes nusistatysime naujų „Žemaitijos“ brigados artilerinių sistemų gavimą, kaip antras mechanizavimo etapas vyks. Dabar yra toks apsisprendimo laikas ir manau, kad šį rudenį bus priimti sprendimai, kaip mes pakeisime tą įsigijimų planą laike.
Yra ir nepilotuojamų sistemų įsigijimas, yra poreikis medicininės paramos pajėgumus stiprinti, kuris yra labai svarbus man, karinių inžinerinių priemonių ir tų pajėgumų stiprinimas taip pat yra labai svarbus.
Tai dabar yra „dedama ant stalo“ ir mes bandome truputėlį dar pakoreguoti. Gali būti taip, kad, apsisprendus dėl aprūpinimo vienokia ar kitokia platforma likusiems „Geležinio vilko“ brigados batalionams, kurie bus aprūpinami ne „Boxer“ (o gal ir „Boxer“, tik ne „Vilku“), tuomet ir bus aišku, ką darome su JLTV.
Pagal esamą taktinę situaciją, priešą, vietovę darai kompoziciją iš įvairių pajėgumų, tad reikėtų turėti tokį kaip „Boxer“ ir dar žemesnio šarvuotumo vienetą, kurie galėtų įvykdyti užduotį.
Su tokia konfigūracija JLTV nėra ta kovos mašina, kuri yra skirta konkrečiai pėstininkams. Aišku, ji gali būti naudojama kaip platforma lengviesiems pėstininkams, bet ten ekipažas yra keturi žmonės, tad jų reikia gerokai daugiau ir tada jau turi galvoti apie taktiką.
Visai yra įmanoma tai padaryti, bet šiandien dar yra anksti pasakyti, koks yra galutinis sprendimas. Esame apsvarstę kelis variantus dabar ir, ko gero, mes jau būtume rugsėjo mėnesį priartėję prie sprendimo, bet dabar yra iškilę kitų užduočių, kurias reikia vykdyti, esame labai užsiėmę ir pasienio reikalais.
Visgi, nepaisant to užimtumo, mes vis tiek privalome priimti tinkamus sprendimus.
– Ar kitas variantas „Žemaitijai“, tarkime, galėtų būti „Patria“ šarvuoti transporteriai, kuriuos dabar perka Latvija ir Suomija?
– Žinokite, spektras yra labai platus, jame yra ir „Patria“. Galėtų būti variantai ir dar lengvesni, nes net ir „Patria“ daug kainuoja.
Nenorėčiau aš dabar kalbėti apie kažkokią konkrečią platformą, galėčiau tik kaip pavyzdį pasakyti – tiek ašių, tokio šarvuotumo, su tokia ginkluote, bet faktas yra tai, kad kitas įsigijimas ir mechanizavimo etapas nebus toks, kaip su „Vilku“. Užteks mums ir dviejų batalionų su tokia kovine mašina.
Yra vienas paprastas ir aiškus faktorius – investicija, pinigai.
– Tiesiog per brangiai išeina?
– Taip, brangiai išeina. Sakyčiau, kad tai yra logiška, protinga iš karinės pusės. Dabar nėra įprasta planuoti ir daryti tokią kovos struktūrą, kuri būti organiška – kad tas batalionas kariaus iš to, ką turi organiškai.
Dažniausiai pagal esamą taktinę situaciją, priešą, vietovę darai kompoziciją iš įvairių pajėgumų, tad reikėtų turėti tokį kaip „Boxer“ ir dar žemesnio šarvuotumo vienetą, kurie galėtų įvykdyti užduotį. Mes žiūrime iš tokios perspektyvos.
– Kalbėjote dar ir apie naujus artilerijos pajėgumus „Žemaitijai“. Kaip suprantu, dar svarstote, ar tai turėtų būti tempiama, ar savaeigė technika. Link kurio sprendimo visgi yra linkstama?
– Nebent rinka pasiūlytų tokį neįtikėtiną variantą, bet iš tiesų šiandien pasaulyje nėra, kad būtų labai pigiai, geros kokybės, geros būklės vikšrinės savaeigės. Kainuoja ir jų transportavimas, ir išlaikymas, remontas, tad, dabartiniu skaičiavimu, pagal tai, kiek reikia investuoti į mūsų vieno bataliono su „PzH 2000“ išlaikymą, jo užtenka ir mes labai rimtai svarstome tampomą haubicą.
Jeigu būtų priimtinas kainos ir kokybės santykis bei taktiniai ir techniniai duomenys, galėtų būti ir ant ratinės važiuoklės. Dabar atitinkamos institucijos vykdo rinkos analizę, ji yra labai smarkiai įsibėgėjusi ir mes tikrai rudenį prieisime prie kokių nors sprendimų – su kuo jau pradėsime derėtis ir vykdyti viešųjų pirkimų procedūras.
– Atrodytų visai neblogas variantas galėtų būti ant ratinės „Boxer“ platformos, kur ir bokštelis atitinka jau turimas „PzH 2000“. Tuomet ir visos logistinės grandinės sutaptų.
– Taip, bet vėlgi, žiūrime į piniginę, nes „Boxer“ platforma yra nepigi. Kažką reikia aukoti kažko kito labui, tad pasižiūrėsime, kaip ten bus.
Žinoma, negali nupirkti blogo daikto vien dėl to, kad pigu, turi pasverti kiek tai yra geras daiktas bei kiek duos privalumų eksploatavimo ir kovinio pajėgumo prasme.
Viską reikia pasvarstyti, nes valstybėms, kurios ir gamina tas platformas, joms įsigyti ir išlaikyti jas yra viena, o mums, perkant kitą platformą, reikia kurti atskirą tiekimo grandinę, remonto bazę.
– Visai neseniai išėjo žinia, kad Lietuva inicijuoja kartu su Latvija ir Estija svarstymą dėl salvinės ugnies sistemų įsigijimo ateityje. Ar yra progreso šioje srityje, kažkokių konkretesnių veiksmų, ar galbūt atidėtas šiek tiek šis planas?
– Salvinės ugnies sistemos tikrai yra mūsų strateginiame ir perspektyviniame plane, bet paprasčiausias dalykas yra tai, kad mes pirma turime užsipildyti tas struktūras su tomis ugnies priemonėmis, ginkluote ir amunicija, kuri yra pirma, antro ar trečio būtinumo, o ši yra aukštesnio lygmens.
Baltijos valstybės, kartu su JAV parama, ko gero, iki 2030 metų turėtų turėti salvinės ugnies sistemas
Šiuo metu mes, neturėdami lauko artilerijos, o pirkdami iškart salvinės ugnies sistemas, truputį pasielgtume neatsakingai. Viskas su jomis yra gerai, jų panaudojimas ir visa kita, bet parama manevro vienetams be lauko artilerijos sistemų yra neįmanoma absoliučiai.
Salvinės ugnies sistemos yra ilgesnio nuotolio ir divizijos lygmens ugnies parama, tai turbūt čia kitas etapas bus.
– O apie kokį laikotarpį čia kalbame – penkerius, dešimt metų?
– Aš tikrai esu optimistas, kad mes – Baltijos valstybės – kartu su JAV parama, ko gero, iki 2030 metų turėtumėme tai turėti. Galų gale, neatmetu, kad tai priklausys ir nuo saugumo situacijos čia, gal tikrai reikės ir spartinti šį įsigijimą.
Aišku, visą laiką mūsų resursai yra limituoti ir, nepaisant skiriamų dviejų procentų BVP, už juos mes negalime nusipirkti to, ko norime, nes už procentus nenusiperki, nusiperki už pinigus. Tie du procentai yra apie milijardą eurų ir už juos perki tai, ką įmanoma įsigyti.
Taip pat reikia nepamiršti, kad tas milijardas eurų yra skiriamas ir personalo, bazių ir technikos, ginkluotės išlaikymui. Reikia planuoti ir tai, kaip išlaikyti ką jau įsigijome – remontą, atsargines dalis. Žinokite, kuo daugiau įsigyji, tuo daugiau ir išlaikymas kainuoja, tie pinigai taip ir išeina, nereiškia, kad kiekvienais metais gauni ir vėl naujus dalykus perki, o anie savaime išsilaiko.
Imkime vien orlaivį, dabar kuriuos perkame, ten reglamentas yra labai griežtas, o ir „Spartan“ kartais nepakyla – užsidega lemputė ir nepakyla. Jeigu mes būtume jo gamintojai, tai sandėliai turbūt būtų prifarširuoti ir pilni atsarginių dalių, dabar reikia tas dalis pirkti, gauti, laiką gaišti ir taip toliau.
Taip yra ir su kita technika, o ypač šiuolaikine technika. Kuo ją sudėtingesnę perki, tuo daugiau reikalauja priežiūros, kompetencijos ir išlaikymas jos yra brangesnis. Dabar vien kiek programinė įranga kainuoja, jos atnaujinimai, kuriuos būtina padaryti, nes ji progresuoja labai greitai.
– Ką tik ir pats užsiminėte apie saugumo situacijos regione svarbą. Dabar Baltarusija ir Rusija vykdo „Zapad“ pratybas ir jūs kiek anksčiau sakėte, kad kol kas jose viskas vyksta pagal planą.
– Tai, kas buvo deklaruojama viešai, ir tai, ką galima sekti iš atvirų šaltinių ir kitų, kurių aš negaliu atskleisti, galiu pasakyti, matosi, kad vyksta taip, kaip ir buvo deklaruota.
Būtų naivu sakyti, kad mes žinome viską, ką norėtume žinoti, todėl visada vertiname situaciją ir visada turime tai omenyje. Turime metodiką ir procedūras, kad tą rizikos laipsnį nusistatytume ir atitinkamai pagal tą rizikos laipsnį planuotume ir programuotume savo pačių veiksmus.
Rusija geba labai greitai keisti tiek strateginę, tiek taktinę situaciją ir sukurti problemą labai nelauktai
Kai aš sakau, kad vyksta ten taip, kaip buvo deklaruota, tai nereiškia, kad miegame ramiai. Tikrai, ramiai nemiegame. Aš nesu toks naivus ir mūsų sąjungininkai nėra tokie naivūs, kad nemanytume, jog ta situacija, kurią dabar matome, negalėtų pasikeisti nedelsiant. Ji gali labai greitai pasikeisti, labai greitai.
Kad ir kaip bebūtų, pastarieji keletas metų rodo, kad „Zapad“ organizatoriai – Rusija – geba labai greitai keisti tiek strateginę, tiek taktinę situaciją ir sukurti problemą labai nelauktai. Tikrai mes visą laiką turime galvoti apie tai, ką darome ir kokius rezervus turime turėti, jeigu būtų kokia situacija, kuri eskaluotųsi taip, kaip mes nelaukėme.
– O kaip jūs pats manote, jeigu ta situacija nesieskaluotų, tos pratybos eitų ir praeitų taip, kaip vyksta dabar, kokią naudą iš jų gauna Rusija? Ką jie padaro ir ko jiems reikia?
– Naudą jie gauna tokią, kad jie patikrina savo sistemas, patikrina valdymą-vadovavimą, nes daug jam dėmesio skiria – kaip sugeba vykdyti operacinį valdymą. Ir, aišku, vienetų perdislokavimą.
Jeigu būtų nesvarbu jiems vienetų perdislokavimas, jie, ko gero, arčiau savo bazių vykdytų tai, nereikėtų tuomet permetinėti karių. Permetimas, operacinis perdislokavimas, yra labai sudėtingas ir jis visada reikalauja kitų institucijų įsitraukimo, tai nėra vien tik kariuomenė.
Jei žiūrėtume bendrą paveikslą, jis atskleidžia bendrą sumanymą ir tas sumanymas jų, deja, yra labai negynybinis
Ir nesvarbu, ar būtų mūsų, ar kitų NATO kariuomenių – permetimas yra visada labai sudėtingas. Pačią kariavimo taktiką pas save poligone išmoksti ir kitur nuvažiavęs tą patį naudoji, bet kai permetinėji iš vieno taško į kitą, ypač keliomis kryptimis, visai kitos aplinkybės veikia – atstumai, keliai, visos komunikacijos, ryšiai.
Galų gale, net ta vietovė, į kurią perdislokuojama, jos aplinka ir žmonės, infrastruktūra daug ką lemia, todėl ir treniruojiesi.
Tai, kad treniruojasi tokia kryptimi, naudodami Baltarusiją ir joje esančius karinius poligonus bei kitas vietoves, yra didžiausias rūpestis, nes jie permeta tuos vienetus arčiau mūsų sienos, mūsų regiono.
Būtent tai ir yra rūpestis, kad jie treniruojasi tuos veiksmus, kurie mums yra labai nepalankūs.
Kitas dalykas – kad tą padarytum, turi sukurti atitinkamą karinę-strateginę aplinką, tinkamai panaudojant kituose regionuose savo įvairių rūšių pajėgas – laivyno, aviacijos.
„Zapad“ yra vienas dalykas, bet lygiagrečiai vyksta ir kitos pratybos, kurios, jei žiūrėtume bendrą paveikslą, atskleidžia bendrą sumanymą, ir tas sumanymas jų, deja, yra labai negynybinis. Tiksliau, išvis nesusijęs su jų oficialiai deklaruojamais tikslais, kad jie ruošiasi gintis.
Žiūrint į jų laivyno išdėstymą, kuriuose vandenyse jis yra – tikrai tai nėra gynybine prasme pateisinama – kokie ir kokios paskirties laivai, tarkime, dabar yra prie Didžiosios Britanijos, netoli Lamanšo sąsiaurio.
Tikrai, čia yra rūpestis ir pradedant nuo strateginės aplinkos pakeitimo, iki taktinės, tai visą laiką mes turime būti viskam pasiruošę. NATO, kaip koalicijai, tos pratybos visą laiką yra rūpestis. Ir NATO, kaip gynybinei sąjungai, ir mums, kaip valstybei ir kaip regionui.
Visais laikais visuose karuose ir iki karų – visą laiką karinei vadovybei trūko resursų ir priemonių.
Žinokite, tikrai tiek NATO, tiek NATO vadavietės, kurios dirba mūsų regione arba yra jam priskirtos, tikrai stebi, žiūri, analizuoja ir aš esu įsitikinęs, kad teisingai matome vaizdą ir laiku priimsime sprendimus, jeigu padėtis keisis.
– Ar dabartinė migrantų krizė apsunkina jums tą darbą?
– Taip, faktas, kad apsunkina darbą. Galų gale, visą laiką mes turime skaičiuoti, kur yra tas limitas, kiek mes galime padėti vidaus reikalų sistemai, teikti įvairią pagalbą – tiesioginę pagalbą patruliuojant, stebint, logistinę pagalbą, pradedant nuo stovyklaviečių priežiūros, baigiant koncertinos tvoros statymu.
Tie resursai yra panaudojami ne pagal tiesioginę mūsų paskirtį, todėl situacija komplikuojasi, bet taip yra visada, toks yra bet kokio sumanymo ar plano įgyvendinimas.
Kariui užduotis visada yra didesnė negu turimi resursai, todėl reikia kažką prioritetizuoti. Visais laikais visuose karuose ir iki karų – visą laiką karinei vadovybei trūko resursų ir priemonių.
Ir kitai pusei tas pats yra, ji lygiai taip pat susiduria su sunkumais įgyvendindama sumanymus. Žinote, kuo daugiau turi pinigų, tuo užmojai didesni, tuo apetitas didesnis ir atrodo, kad jų trūksta visą laiką. Trūksta ir čia, todėl žiūrime, skaičiuojame, kiek mes galime dar duoti.
Mes turime aiškiai suprasti, ir tie, kurie man, kaip kariuomenės vadui, skiria užduotis, supranta, kad mūsų pagrindinis uždavinys yra valstybės ginkluota gynyba, savarankiška arba kartu su sąjungininkais. Mes negalime sakyti, kad ateikite, sąjungininkai, ir mus ginkite arba atgrasykit, o mes dabar užsiėmę kitais dalykais. Tam yra ir kitos valstybės institucijos, kurios tai daro.
