Apie Lietuvos kariuomenės aktualijas ir jos veiklą kapitonas Tomas Balkus kalba su Lietuvos kariuomenės vadu generolu majoru Arvydu Pociumi.
– Kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos kariuomenė šiandien ir kokia ji yra?
– Kariuomenėje šiuo metu tarnauja per 12 tūkstančių karių ir daugiau nei du tūkstančiai civilių. Būtinuose kariniuose mokymuose šiemet tarnybą atliks per 400 karių ir daugiau nei pusė jų liks tarnauti profesinėje karo tarnyboje.
Kariuomenė, kaip ir visada, vykdo jai patikėtas užduotis taupydama resursus, o mokesčių mokėtojų skiriamas lėšas stengiasi išnaudoti efektyviai ir siekdama geriausio rezultato.
Šiandienės visuomenės apklausos rodo, kad tiek krašto apsauga, tiek Lietuvos kariuomene mūsų visuomenė pasitiki. Krašto apsauga pasitiki daugiau nei 50 procentų gyventojų. Taip pat džiaugiuosi, kad Lietuvos kariuomenės veikla vertinama taip pat aukščiausiu balu mūsų šalyje. Esu dėkingas Lietuvos kariams, nes tai jų yra didžiausias nuopelnas.
Esame visaverčiai NATO nariai – dalyvaujame Aljanso karo operacijose Afganistane ir Irake, pratybose Lietuvoje ir už jos ribų bei kitoje karinėje veikloje.
Esame visaverčiai NATO nariai – dalyvaujame Aljanso karo operacijose Afganistane ir Irake, pratybose Lietuvoje ir už jos ribų bei kitoje karinėje veikloje. Be to, NATO šalys labai gerai yra įvertinusios Lietuvos karius už indėlį į visuotinio saugumo kūrimą ir skirtų užduočių vykdymą.
Sunkmečiu puikiai suprantame, kad solidarizuojasi visa šalis ir visi surėmę pečius turime stengtis balansuoti tarp to, ko Lietuvos kariuomenei reikia užduočių vykdymui užtikrinti, ir to, ką tam tikslui gali skirti valstybė. Ieškome sprendimų, kad būtų užtikrinti pagrindiniai dalykai: krašto gynyba, kovinis kariuomenės parengimas, pagalba valstybės ir savivaldybių institucijoms bei dalyvavimas tarptautinėse operacijose.
Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinė Lietuvos kariuomenės investicija yra šiuolaikiškas, išsilavinęs, gerai parengtas, motyvuotas ir patriotiškas karys, Lietuvos pilietis. Tam skiriame didžiausią dėmesį.
Taigi apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad į viską žvelgiame optimistiškai, į savo pareigą žiūrime su didele atsakomybe, esame savo šalies piliečiai ir patriotai, todėl tikime, kad ateis ir geri laikai, bet tik tada, jei mes patys to norėsime.
– Tikriausiai galima būtų sakyti, kad per pastaruosius metus Lietuvos kariuomenei pavyko susidoroti su finansine krize? Kokius sprendimus darėte, kad kariuomenės uždaviniai nenukentėtų – ar reikėjo drastiškų priemonių?
– Lietuvos kariuomenė solidariai su visomis institucijomis taupė lėšas – karių mokymui naudojome sandėliuose esančius sukauptus šaudmenis, mažinome komandiruotes, turėjome atleisti dalį personalo ir optimizuoti karines struktūras, atsisakėme logistinės paramos įvairiems renginiams ir sau nebūdingų funkcijų. Esu dėkingas kariams ir darbuotojams, kurie pernai ėjo nemokamų atostogų taip sutaupydami daugiau nei 5 milijonus litų. Žinoma, karių atlyginimai irgi neišvengė mažinimo – 15 procentų sumažėjo visiems. Pavyzdžiui, kariai savanoriai atsisakė savo atlyginimo dalies tam, kad už sutaupytas lėšas galėtume apmokyti juos visus, o ne dalį. Visi taupėme, kad nenukentėtų mūsų pagrindiniai uždaviniai.
Deja, bet realybė buvo tokia, kad skausmingi sprendimai palietė Karo prievolės administravimo tarnybos karius, kurių skaičius buvo sumažintas ir dėl to turėjome didelę dalį jų atleisti.
– Kokie atrankos kriterijai buvo taikomi sprendžiant Karo prievolės administravimo tarnybos karių likimą dėl tarnybos kariuomenėje ir kiek buvo svarbi, šiuo atveju, karinė patirtis?
Pirmiausia, norėčiau pabrėžti, kad atleidimas iš KPAT buvo reorganizacijos pasekmė. Keičiant karo prievolės organizavimo tvarką ir prisitaikant prie sustabdyto šaukimo į tarnybą reikėjo daryti ir nemalonius sprendimus – atleisti perteklinį personalą. Žinoma, teko išklausyti įvairių nuomonių dėl tokio sprendimo, bet galiu užtikrinti, jei tuo metu būtų buvusios laisvos vietos Lietuvos kariuomenėje, tikrai jie iki šiol tarnautų, tiesiog neturėjome kitos išeities,
Pagrindinis kriterijus dėl išlikimo buvo karinė patirtis. Tai nulėmė, jog atleisti teko tuos, kurie ilgus metus tarnavo KPAT, tačiau neturėjo pakankamai patirties kitose karinėse srityse. Kariuomenė yra suinteresuota turėti plataus profilio specialistus, tuo labiau, kad per tiek metų viskas pasikeitė. Kariai, kurie liko tarnauti po Karo prievolės administravimo tarnybos reformos – laimėjo konkurencinėje kovoje, nes buvo baigę ir įvairius kursus, gerai mokėjo užsienio kalbų, dalyvavo mokymuose arba tarnavo ir kituose kariniuose daliniuose.
– Ar kitų metų biudžetas bus toks pats „krizinis“? Gal vis dėlto jau bus galima šiek tiek atsikvėpti ir imtis karinių pajėgų modernizavimo?
– Žinoma, kariuomenės modernizavimas vyksta nuolatos, tačiau ateinančiais metais pakankamai lėšų tam nebus. Nors ir tęsime automatinių ginklų G-36 įsigijimą bei kitus tęstinius projektus, tačiau jie vyks minimaliai.
Žinoma, kariuomenės modernizavimas vyksta nuolatos, tačiau ateinančiais metais pakankamai lėšų tam nebus.
Kitų metų kariuomenės biudžetas dar nesiekia minimalaus poreikio, todėl kaip ir iki šiol būsime aktyvūs ieškodami optimalių sprendimų, o kariuomenė net ir gaudama nepakankamą finansavimą vis tiek vykdys savo užduotis.
– Mobilizacinio rezervo rengimas – kiek bus galima pasistūmėti į priekį šiuo klausimu?
– Savo kadencijos pradžioje sakiau, kad pirmiausia suskaičiuosime jau parengtą mobilizacinį rezervą – šiuo metu jau turime per 70 tūkstančių parengtų karių. Tam, kad šalis būtų apginama, turi būti ir pakankamas mobilizacinio rezervo karių skaičius, turi vykti rezervistų mokymai.
Kitiems metams esame numatę savanoriškumo principu pašaukti iki 600 karių į būtinuosius karinius mokymus. Kaip ir šiemet, geriausiems pasiūlysime profesinę karo tarnybą, o kitus įtrauksime į mobilizacinio rezervo sąrašus. Šiais metais kariais profesionalais tapo apie pusę visų atlikusių tarnybą, tikimės tokios proporcijos ir kitais metais.
Tam, kad parengtume karį valstybės gynybai, reikalinga į jį investuoti. Vien piliečio gerų norų neužtenka, nes kariui parengti reikalingas mokymo procesas, kuris brangiai kainuoja, bet patriotizmas ir gera valia, dvasinis ir fizinis pasirengimas yra taip pat labai svarbu.
Piliečius, kurie nori prisidėti prie valstybės gynybos nebūtinai tarnaujant reguliariose pajėgose, tokią prievolę kviečiu atlikti Krašto apsaugos savanorių pajėgose tampant kariu savanoriu. Tuo pačiu metu galima dirbti savo mėgiamą darbą, o tam tikromis dienomis, daugiausia savaitgaliais – dalyvauti kariniuose mokymuose, kur piliečiai yra supažindinami su ginkluote, karine taktika ir išmokomi gintis. Tai irgi vienas iš karinio mobilizacinio rezervo rengimo būdų.
Noriu pabrėžti, kad bendros šalies gynybos organizavimas apjungiant reguliariosios kariuomenės vienetus, Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir turimą mobilizacinį rezervą yra vienas mano pagrindinių uždavinių.
– O kaip dėl šiuo metu vykstančios karinės operacijos Afganistane? Šie metai mūsų kariams buvo ypatingai įtempti – pakelės bombos, savižudžio ataka, karių sužeidimai... Kokie pokyčiai vyksta Goro provincijoje?
– Kariuomenės dienos proga norėtųsi kalbėti vien tik apie gerus dalykus, tačiau nereikia užmiršti, kad kario tarnyba yra tiesiogiai susijusi su grėsme kario gyvybei ir sveikatai. Šie metai buvo ypatingai įtempti. Esu dėkingas kariams už tai, kad savo pareigas atliko gerai ir pavyzdingai, jiems tai buvo reali patirtis, kuri suteikė galimybę dar kartą permąstyti savo veiksmus ir tobulinti įgūdžius.
Koalicinės pajėgos atlieka kovos veiksmus kitose Afganistano provincijose, o sukilėliai jau nebeatlaiko tokio spaudimo ir renkasi ramesnes provincijas, kuriose vykdo pasipriešinimą. Tokia galimybė yra viena iš kelių galimų šiuo metu svarstomų dėl situacijos Goro provincijoje. Galiu pasakyti, kad padėtį Goro provincijoje kontroliuojame.
Kartu su koalicinėmis pajėgomis šiais metais Goro provincijoje pradėjo veikti naujas vienetas – Policijos operacinė mokymo ir sąveikos grupė. Joje tarnybą atlieka 20 specialistų – JAV ir Lietuvos kariai bei du Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Pagrindinė jų užduotis – mokyti, patarti ir kitomis priemonėmis paremti Afganistano nacionalinės policijos pajėgų pasirengimą tinkamai vykdyti jiems keliamas užduotis. Taip pat gavome žinių, kad Goro provincijoje yra planuojamas dislokuoti Afganistano nacionalinės kariuomenės vienetas, kuris kartu veiktų su mūsų kariais ir padėtų užtikrinti provincijos saugumą. Tačiau kada tai galėtų įvykti, kol kas patvirtinimo neturime.
Dar vienas labai svarbus ateities pokytis – greitai pradės veikti Oro pajėgų mokymo grupė, kurioje Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų kariai mokys vietos lakūnus skraidyti sraigtasparniais Mi-17. Tai taps nauju iššūkiu mums, tačiau kartu su kolegomis iš kitų valstybių, manau, įvykdysime šią užduotį.
Dar vienas labai svarbus ateities pokytis – greitai pradės veikti Oro pajėgų mokymo grupė, kurioje Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų kariai mokys vietos lakūnus skraidyti sraigtasparniais Mi-17.
– NATO veikla Baltijos regione tampa vis labiau matoma. Lietuva ne tik dalyvauja operacijoje Afganistane, tačiau taip pat dalyvauja ir karinėse NATO šalių pratybose. Kas svarbaus šiame kontekste įvyko šiais metais?
– Karinės pratybos su kitomis NATO šalimis mums yra svarbios patirties atžvilgiu, nes kariai ne tik treniruojasi kaip veikti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, bet tobulina NATO procedūrų žinias, sąveikos su kitų valstybių kariais įgūdžius.
Palyginus su 2009 metais, kai pratybose su NATO šalimis dalyvavo sausumos, oro ir jūrų pajėgos, šiais metais įsijungė ir Lietuvos kariuomenės Jungtinis štabas bei Logistikos valdyba.
Norėčiau išskirti keletą pagrindinių tarptautinių karinių pratybų, kurios mūsų kariams buvo labai naudingos: „Baltijos šeimininkas“, kuriose trys Baltijos šalys mokėsi priimti karinę paramą iš NATO, „Kardo kirtis“ – bendros JAV ir Baltijos šalių karinės pratybos, kuriose dalyvavo mūsų kariai savanoriai, „Atvira dvasia“ – tarptautinės sprogmenų paieškos pratybos Baltijos jūroje, kuriose dalyvavo 11 šalių, „Šakalo akmuo“ – tarptautinės Specialiųjų operacijų pratybos, Baltijos regiono oro pajėgų treniruotė, kurios metu Lietuvoje buvo atskridęs NATO ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos lėktuvas (AWACS).
Taigi NATO ir jos šalys šiomis pratybomis pademonstravo savo įsipareigojimus kolektyviniam saugumui, sąjungininkų solidarumą ir pasitikėjimą.
O kitais metais planuojame vykdyti dideles karines pratybas „Gintarinė viltis“ ir „Baltijos šeimininkas“, kuriomis tobulinsime sąveiką su NATO šalimis ir jos partnerėmis Lietuvos teritorijoje.
– Šiemet buvo siūloma Karo prievolės įstatymo pakeitimų. Daugeliui atrodo, kad bandoma grįžti prie šauktinių kariuomenės. Ar galėtumėte šią situaciją paaiškinti mūsų visuomenei?
– Žinoma, sklando įvairių gandų ir interpretacijų Karo prievolės įstatymo klausimais. Norėčiau pasakyti, kad mūsų pagrindinis tikslas yra mobilizacinio rezervo rengimas. Jau esu ne kartą minėjęs ir tikriausiai dar daug kartų teks tai daryti, kad viena kariuomenė be mobilizacinio rezervo, be tautos valios šalies neapgins. Tam reikalingi piliečiai, kurie būtų paruošti gintis. O kad juos paruoštume, reikia, kad jie ateitų į bazinius karinius mokymus ar į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Atėjusius vyrus ir moteris išmokysime karinės taktikos, elgesio su ginklais, suteiksime kitų karinių žinių ir tada, kai jie bus laikomi atlikę karo tarnybą, juos perkels į mobilizacinio rezervo sąrašus. Šis mobilizacinis rezervas būtų pašauktas į tarnybą tik karo ar krizės atveju.
Reikia neužmiršti, kad karinio rezervo neužteks vien turėti, jį reikės ir mokyti laikas nuo laiko. Norėčiau duoti tokį pavyzdį, tarkime, Jūs pradedate mokytis kovos meno, išmokstate kelis kovinius pratimus ir to Jums užtenka, kad apsigintumėte. Po kelių metų ramaus gyvenimo kažkas jus užpuola ir... jūs prisimenate, kad kažkada mokėjote gintis, o dabar tiesiog primiršote tą techniką. Taip ir su mobilizaciniu rezervu – neužtenka jo vien turėti, jį dar reikės ir mokyti, kad kariai neužmirštų įgytų žinių, jas tobulintų, o laikas nuo laiko ir atnaujintų, tuo prisitaikydami prie besikeičiančios situacijos.
Taigi labai aiškiai noriu pasakyti, kad Karo prievolės įstatymo pakeitimai nereiškia šauktinių kariuomenės grąžinimo, jie skirti užtikrinti mobilizacinio rezervo kūrimui, kad būtų sudarytos sąlygos tautai rengtis savo šalies gynybai.