Linų laukai visoje Lietuvoje žydėjo nuo senovės, dešimtys tūkstančių hektarų (ha) jais buvo užsėta ir atgavus nepriklausomybę. Bet Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare linams laukuose liko vis mažiau vietos.
Rinką reguliuoja išmokos
2003 metais pluoštiniais linais buvo užsėta per 9,6 tūkst. ha, o jau po metų, Lietuvai įstojus į ES, šis skaičius sumažėjo kone perpus, iki 5,6 tūkst. ha. Vėliau linų laukų mažėjo geometrine progresija: jau 2007 metais teliko vos 400 ha, dar po dvejų metų – 34 ha, o šiais metais Lietuvos ūkininkai deklaravo vos 10 ha linų.
Pagrindinė šios tendencijos priežastis – smarkiai sumažėjusios išmokos ūkininkams.
Iki stojimo į ES išmokos už linų auginimą, priklausomai nuo jų kokybės, buvo nuo 1000 iki 1500 Lt už hektarą. Pernai už linų auginimą buvo mokama 587 Lt už hektarą. Šiais metais prognozuojama už pluoštinius linus mokėti 574 Lt už hektarą (iš jų 372 Lt sudarys ES lėšos, 202 Lt – nacionalinio biudžeto pinigai).
E.Gruzdevienės nuotr./Pluoštinių linų pėdai |
Tiesa, papildomai lėšų skiriama linų pluošto perdirbėjams: už ilgo pluošto perdirbimą skiriama 552 Lt už toną, už trumpo pluošto – 310 Lt už toną.
Išmokas lėmė sausringi metai
Ženkliai mažesnės išmokos buvo nustatytos remiantis 1998–1999 metų derlingumu. Deja, šie metai buvo itin sausringi, o toks oras yra nepalankus linams.
„Bazinis javų derlingumas buvo apie 2–2,5 tonos iš hektaro. Įsivaizduokite, kur tokius javus galima auginti? Ant smėlio, turbūt. Ir išmokas mums, lietuviams, javų ir kitų augalų paskaičiavo būtent nuo to bazinio derlingumo“, – „15min“ pasakojo linų auginimo ekspertė, mokslininkė Elvyra Gruzdevienė.
Upytės bandymų stotyje dirbanti moteris tiria linų ligas, kenkėjus, jų plitimo ypatumus, ieško apsaugos priemonių.
Ji pastebėjo, jog įtakos ūkininkų sprendimui galėjo turėti ir pasikeitusios oro sąlygos: pastarosios vasaros Lietuvoje buvo karštesnės, todėl linai užaugdavo trumpesni. Tam, kad pluoštiniai linai gerai vešėtų, turi būti šilta, drėgna, o dangus – apsiniaukęs.
Tiesa, Lietuvoje auginami ir sėkliniai (aliejiniai) linai. Pastariesiems taip pat reikia šilumos, drėgmės bei saulės. Šiuos linus auginti lengviau, nei pluoštinius, galbūt todėl jie populiaresni (pernai Lietuvos ūkininkai deklaravo apie 450 ha).
Įnoringi augalai
Kita problema – sėklų trūkumas. Mažėjant poreikiui, nyksta ir pasiūla: augalo neauginant jo sėklos nesidaugina, o anksčiau sukauptos pasensta.
E.Gruzdevienė teigia, kad yra sukurta pakankamai daug lietuviškų linų veislių, kurias ūkininkai galėtų auginti, bet jų sėklų kiekiai nedideli. Tam, kad ūkininkas galėtų sėti linus pluoštui, jam reikėtų kelerius metus dauginti sėklas negaunant beveik jokio pelno.
„Mūsų bandymų stotis gali paruošti geros, elitinės sėklos maždaug vienam hektarui. Tą sėklą ūkininkas turi pats pasidauginti. Sėti linus rečiau, kad užaugtų daugiau galvučių, ir jas dauginti. Tam, kad turėtų sėklų 10 hektarų, reikėtų maždaug trejų metų“, – aiškino E.Gruzdevienė.
Žmonės nusigręžia nuo linų dar ir dėl to, kad jie yra įnoringi oro sąlygoms, juos sunku auginti, reikia įdėti daugiau darbo, nei, tarkime, auginant javus ar rapsus. „Javus nukūlei, supylei į aruodą ir ramus. O linus – nurovei, paklojai, ir tada prašai Dievo arba lietaus, arba sauso oro. Drėgmės jiems reikia, kad „atsigulėtų“, sausros – kad išdžiūtų ir būtų galima surinkti“, – aiškino E.Gruzdevienė.
Neliko perdirbėjų
Kad linai grįžtų į Lietuvos laukus, neužtektų tik geresnio oro ir ūkininkų darbštumo. Dabar jau reiktų ir nemažų investicijų, mat anksčiau Lietuvoje buvo bene 11 pirminio perdirbimo fabrikų, o dabar realiai veikia vienintelis Jurbarko žemės ūkio kooperatyvo fabrikas.
„Dauguma fabrikų ne tik nustojo veikti ar bankrutavo, bet ir visa jų įranga parduota metalo laužui, supjaustyta. Norint juos atgaivinti, gali būti reikalingos didelės investicijos. Nes linų žaliavą ekonomiškai apsimoka vežti ne toliau nei 50 km“, – teigė mokslininkė.
Javus nukūlei, supylei į aruodą ir ramus. O linus – nurovei, paklojai, ir tada prašai Dievo arba lietaus, arba sauso oro, – sakė E.Gruzdevienė.Lietuviams apleidus linų verslą, užsienyje šie augalai ir toliau sėkmingai auginami. Europoje linų pramonės lyderiai yra Prancūzija, dideli laukai plyti Baltarusijoje, Rusijoje, kitose šalyse.
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) teigia, jog linų ateitį Lietuvoje lems ES.
„Svarstymų gaivinti linus kol kas kaip ir nėra, rinka pati susireguliuoja. Mes negalime mokėti didesnių nacionalinių išmokų, nei nustatyta ES. Kaip bus ateityje, tiksliai dar nežinome. Nuo 2014 metų prasideda kita finansinė perspektyva, galbūt išmokos bus perskaičiuotos iš naujo“, – sakė ŽŪM Augalininkystės skyriaus vyr. specialistė Virginija Vingrienė.
Linas tautosakoje ir buityje
Lietuviai liną nuo seno laikė šventu augalu, senoliai tikėjo, kad jis turi ypatingą galią kovojant su piktosiomis dvasiomis. Apie linų auginimą ir apdirbimą yra sukurta daugybė liaudies dainų, kurios atspindi ilgą ir sudėtingą darbą: kaip klimato pokyčiams jautrus augalas sėjamas, auga, žydi, bręsta, kaip jie raunami, kuliami, „paklojami“, išminami, verpiami ir audžiama drobė.
Lino pluoštas vertintas ne be reikalo. Daugiausia jis naudojamas tekstilės pramonėje. Lininiai audiniai yra tris kartus stipresni ir penkis atsparesni dilimui, nei medvilnė, be to, jie pasižymi antialerginėmis savybėmis, yra pralaidūs orui, gerai sugeria drėgmę ir greitai džiūna, todėl vėsią naktį audeklas šildo, o kaitrią dieną vėdina kūną. Šis audinys yra natūralus, ilgaamžiškas ir ekologiškas, nedaro jokio žalingo poveikio gamtai.
Linus augino ir drobę iš jų audė dar senovės egiptiečiai, šie audiniai naudoti maldų ir aukojimų metu, taip pat mumifikuojant Egipto faraonus.