Lietuvos lenkų sąjunga kaip naujos kokybės diskusiją įvertino minint prezidento Lecho Kaczynskio žūties metines paskelbtą viešą laišką, kuris pačioje Lietuvoje sulaukė ir prieštaringų vertinimų.
„Lietuvos lenkų sąjunga reiškią pagarbą tokiam iškilių intelektualų žingsniui, ir dėkoja už atvirumą ir drąsą, už deramą pagarbą mūsų bendrai istorijai. Tai – nauja kokybė ligšiolinėse viešuose diskusijose mūsų valstybėje“, – sakoma atvirame laiške, kurį pasirašė Lietuvos lenkų sąjungos vadovas, parlamentaras Michalas Mackevičius.
Pasak Lietuvos lenkų sąjungos, intelektualų laiško turinys „rodo akivaizdų pasipriešinimą agresijai, netolerancijai, radikalaus nacionalizmo, kurio ištakos XIX ir XX a., rėmimui“.
„Lietuvos lenkams labai rūpi draugiški, grįsti geru kaimyniniu bendravimu, santykiai su bičiuliais lietuviais. Tokie santykiai, kurių dėka mūsų bendra Tėvynė Lietuva klestėtų, kaip daugiatautė, šiuolaikinė Europos valstybė“, – sakoma laiške.
Anot Lietuvos lenkų sąjungos, „Lietuvos lenkų lūkesčiai švietimo srityje ir viešojo gimtosios kalbos – su derama pagarba valstybinei kalbai – vartojimo, dalyvavimas visuomeniniame ir politiniame gyvenime turi tikslą – savo tautinės tapatybės išsaugojimas ir mūsų valstybės kultūrinio lobio išryškinimas“.
„Nuo amžių Vilniaus krašte esančios lenkų kalba ir kultūra – tai istorinis palikimas, praturtinantis Lietuvos valstybingumą“, – teigia Lietuvos lenkų sąjunga.
Nuo amžių Vilniaus krašte esančios lenkų kalba ir kultūra – tai istorinis palikimas, praturtinantis Lietuvos valstybingumą, – teigia Lietuvos lenkų sąjunga.Grupė Lietuvos intelektualų atvirame laiške prieš savaitę paragino gesinti susipriešinimo su Lenkija ugnį ir teigė, kad gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos „brandumo ir europietiškumo matas“.
Laiške vertėjas, poetas Antanas Gailius, istorikė Irena Vaišvilaitė, filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis, istorikas Paulius V.Subačius, psichologė Danutė Gailienė, kunigas Julius Sasnauskas ir istorikas Rimvydas Petrauskas rašė, kad susipriešinimas dažnai kurstomas trumpalaikių politinių siekių.
„Raginame įveikti politines prieštaras, gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį, ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus, savo ir savo vaikų gerovę šioje žemėje. Mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos brandumo ir europietiškumo matas“, – teigiama laiške.
Jame atkreipiamas dėmesys, kad pastaraisiais metais dviejų šalių santykiai smarkiai pasikeitė.
„Prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu“, – sako intelektualai.
Anot jų, visuomenės radikalėjimas ir susiskaldymas, pseudopatriotizmo apraiškos, regėtos Kovo 11-osios eitynėse, kelia nerimą.
„Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę“, – teigiama laiške.
Jame taip pat pastebima, kad „mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų“.
Tačiau šis laiškas Lietuvoje sulaukė ir kritikos.
Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas, – piktinosi Algirdas Patackas.Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas pranešė atsisakęs pasirašyti laišką, nes jame buvo jam nepriimtina pastraipa: „Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius“, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais“.
A.Patackas teigė niekaip negalįs prieškarinės „šapokiškos“ linijos laikyti šovinistine ir šmeižikiška, nes „tiesiog tuo metu ji buvo natūraliai tautos esminės dalies pasirinkta ir visiškai save pateisino“.
„Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2 000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas. Suniekinti tas visos tautos pastangas, tą priesaiką „Mes be Vilniaus nenurimsim...“, – rašė A.Patackas portale lrytas.lt paskelbtame komentare.
Dar griežčiau grupės intelektualų kreipimąsi sukritikavo signataras Romualdas Ozolas.
„Nelaimingoji mūsų tautos istorija per egoistinės sanglaudos su lenkų karalyste laikotarpį nėra „prarastieji amžiai“ – tai viso labo lietuvių didžiūnijos nutautinimo ir nutautėjimo metas, kurio esmės jūs nenorite pripažinti gal kaip tik dėl to, kad savo raginimais taikytis su mūsų valstybę niekinančiais ir naikinančiais „broliais“ jūs siūlote pratęsti ir šiais laikais“, – rašė jis viešame laiške.
Jis negailėjo kritikos kai kuriems Lietuvos lenkų veikėjams.
„Kas 1989 metais kūrė raudonąją autonomiją Vilniaus krašte, o 1990 m. kovo 11-ąją nebalsavo už Lietuvos valstybės atkūrimą? Ką reiškia Lietuvos piliečiams išduodamos Lenko kortos įsipareigojimas būti ištikimais Lenkijos valstybei – eilinę niekingą klastą ar šiuolaikinį Liublino unijos variantą? Kodėl jūs niekinate Kovo 11-osios eitynes, o nė žodžiu niekada neužsimenate apie Armijos krajovos veteranų ir jų įpėdinių debošus kur nors Vilnijoje arba prieš porą trejetą metų iš Lenkijos atvežto gaivalo manifestacijas Vilniuje?“, – rašė R.Ozolas.
Pastaruoju metu didelį Lietuvos lenkų ir oficialiosios Varšuvos pareigūnų pasipiktinimą sukėlė Lietuvos Seimo priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija. Joje plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, be to, tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Tai lenkų atstovai vadina tautinių mažumų teisių siaurinimu. Lenkijoje analogiškos nuostatos – dėl kai kurių dalykų dėstymo valstybine kalba ir vienodo valstybinio egzamino – lietuvių tautinei mažumai galioja jau seniai.
