Lietuvos praktika prieštarauja žmogaus teisėms: iš nuteistųjų atima viltį

Psichologė: viltis – svarbus motyvatorius

Psichologė Justina Gervytė sako, kad viltis – vienas svarbiausių aspektų žmogaus motyvacijai. „Kiekvienas galime savęs paklausti, ar investuotume savo pastangas į ką nors, jei tikrai žinotume, kad tai neduos laukiamo rezultato? Pavyzdžiui, ar norėdami numesti svorį dėtumėte pastangas laikytis specialistų sukurto plano, jei žinotumėte, kad jis visiškai neveiksmingas? Todėl viltis po 25 kalėjimo metų gauti galimybę lygtiniam paleidimui yra svarbus motyvatorius nuteistiesiems dėti pastangas keisti savo asmenybę, mokytis adaptyvesnės elgsenos nei buvusi, palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais ir aktyviais naudotis kalinimo vietoje taikomomis socialinės reabilitacijos priemonėmis“, – mano specialistė.

Anot jos, vilties suteikimas gali didinti socialinės reabilitacijos priemonių kalinimo įstaigose efektyvumą ir didinti nuteistųjų motyvaciją keistis. „Man, kaip psichologei, tai atrodo svarbus laimėjimas, galintis padėti pasiekti geresnių darbo rezultatų ir verčiantis būti dar atidesnei vertinant nuteistųjų pokytį“, – įsitikinusi ji.

Man, kaip psichologei, tai atrodo svarbus laimėjimas, galintis padėti pasiekti geresnių darbo rezultatų ir verčiantis būti dar atidesnei vertinant nuteistųjų pokytį, – įsitikinusi ji.

Iš savo darbo praktikos J.Gervytė pastebi, kad dažnai tai tampa varikliu labiau stengtis. Baimę ir nerimą esą pakeičia ryžtas, atsargumas ir atidumas. „O šalia kaltės pabunda dėkingumas ir noras pateisinti pozityvius lūkesčius. Tai dar nereiškia, kad šių emocijų užteks padaryti norimus pokyčius ir įtvirtinti naują elgseną, tačiau dažnai tai duoda postūmį, skatina bendradarbiauti su specialistais ir įprasmina bausmės atlikimo laiką“, – aiškina specialistė.

Iš savo darbo su nuteistaisiais praktikos ji sako galinti pasakyti, kad laisvės atėmimo bausmė visus priverčia persvarstyti savo nusikaltimus: „Iš klaidų pasimoko tie, kurie pokyčiui randa pakankamai vidinių ir išorinių resursų. Būna, žmogus įdeda daug pastangų, kad pakeistų savo elgseną, tačiau grįžta į laisvę ir jo aplinka visas tas pastangas sužlugdo. O būna, kad visa aplinka stengiasi padėti, tačiau žmogus ta pagalba nepasinaudoja. Tą patį galiu pasakyti ir apie klientus, su kuriais dirbu laisvėje. Todėl manau, kad išorinių ir vidinių resursų balansas labai svarbus veiksnys kalbant apie bet kurio žmogaus gebėjimą pasimokyti iš savo klaidų ir kurti norimus pokyčius savo gyvenime.“

Jos manymu, kiekvieno asmens atvejis labai individualus, todėl kaskart svarbu atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, motyvus, asmenines žmogaus savybes ir kitus su nusikaltimu susijusius veiksnius. „Antras ne mažiau svarbus dalykas, – į kokią aplinką šis žmogus grįš, kokį emocinį atsparumą, socialinius įgūdžius ir nuostatas parsineš. Tam tikslui kalinimo įstaigose ir yra taikomos įvairios socialinės reabilitacijos programos. Trečias labai svarbus aspektas – pakartotinės rizikos vertinimas. Lygtinio paleidimo galimybė dar nereiškia sprendimo. Prieš jį priimant yra specialistai įvertina pakartotinės rizikos galimybę ir tai gali padėti prognozuoti išėjimo į laisvę pasekmes“, – teigia ji.

Ir nors nė vienas žmogus negali 100 procentų garantuoti, kad asmuo išėjęs į laisvę nenusikals, tačiau kokybiškai, profesionalų atliktas įvertinimas, pasak specialistės, yra labai svarbus argumentas užtikrinantis, kad į laisvę išeitų tik reikiamą pokytį padarę asmenys.

Paskutinis svarbus dalykas siekiant išvengti klaidų, anot jos, yra paleistų asmenų stebėjimas: „Tinkamai atliekama probacijos tarnybų veikla net ir padarius klaidą, galėtų ją laiku pastebėti ir atitaisyti. O socialine integracija užsiimančių organizacijų veikla turėtų padėti žmogui prisitaikyti visuomenėje. Svarbu tik, kad šios organizacijos tarpusavyje bendradarbiautų ir prieš išeinant į laisvę žmogus būtų apie tai tinkamai informuotas. Keisdami įstatymus, šių dalykų turėtume mokytis iš kitų Europos valstybių, kurios jau turi sėkmingos praktikos ir atidirbtus ilgalaikes bausmes atlikusių asmenų integracijos į visuomenę modelius.“ Žinoma, ar žmogus taps pilnaverčiu visuomenės nariu, anot specialistės, labai priklausys ir nuo jo paties psichologinio pasirengimo ir pastangų.

Lietuvos praktika prieštarauja žmogaus teisėms

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT dr. Karolina Bubnytė sako, kad situacija, kokia dabar susiklosčiusi Lietuvoje, asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausmėmis iki gyvos galvos nesuteikiant veiksmingo jų bausmės peržiūrėjimo mechanizmo, prieštarauja žmogaus teisėms.

„Tai ir konstatavo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. byloje Matiošaitis ir 7 kiti prieš Lietuvą, kuriame nustatė kankinimą uždraudžiančio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Lietuvos teisėje nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo“, – teigia K.Bubnytė.

Lietuvos teisė nenumato nuteistiesiems iki gyvos galvos galimybės kreiptis dėl lygtinio paleidimo, amnestija taip pat dar nė karto nebuvo suteikta ir nuteistųjų iki gyvos galvos atžvilgiu, atleidimas nuo bausmės dėl nepagydomos ligos Konvencijos požiūriu negali būti laikomas kaip suteikiantis pakankamą viltį išeiti į laisvę.

„Prezidento malonė Lietuvoje, EŽTT manymu, de facto nesuteikia galimybės įkalintajam iki gyvos galvos žinoti, ką jis turi daryti, kad galėtų būti išleistas į laisvę ir kokiomis sąlygomis, taip pat nėra ir galimybės malonės tvarka priimamų sprendimų apskųsti teismui“, – sako K.Bubnytė.

Siekiama įvykdyti EŽTT sprendimą

Minėtam EŽTT sprendimui įsigaliojus, Teisingumo ministerija parengė Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus.

„Pakeitimais siūloma numatyti nuteistiesiems iki laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybę teismine tvarka. Tokia galimybė būtų suteikiama nuteistiesiems, atlikusiems ne mažiau kaip dvidešimt penkerius metus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės“, – teigia pašnekovė.

Kartu siūloma, kad klausimą dėl bausmės sušvelninimo teismas spręstų pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą, privalomai atsižvelgdamas į šias aplinkybes: kokia nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika, koks nuteistojo atliktos bausmės poveikis jam pačiam, ar nuteistasis pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ar nuteistasis bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą ir įsipareigoja ją visiškai atlyginti.

Minėtos aplinkybės leis nustatyti, kiek nuteistųjų elgesys išlieka pavojingas visuomenei ar jis yra išnykęs arba maksimaliai sumažėjęs. Taip pat siūloma įtvirtinti sušvelnintos likusios atlikti laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų terminus (penkeri metai – minimalus ir 10 m. – maksimalus). Siūloma įtvirtinti taisyklę, pagal kurią, pakartotinis nuteistojo prašymas dėl bausmės vykdymo institucijos kreipimosi su teikimu į teismą, kad jam paskirta bausmė būtų pakeista terminuota laisvės atėmimo bausme, būtų galimas ne anksčiau kaip po dvejų metų.

Skundžiasi, kad negali kreiptis dėl paleidimo lygtinai

Šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka 120 nuteistųjų – 92 nuteistieji bausmę atlieka kalėjimo režimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o 28 nuteistieji yra perkelti į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

„2017 m. spalį EŽTT perdavė Lietuvai dar 18 naujų peticijų Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, kuriose asmenys skundžiasi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu dėl nesančios galimybės siekti jiems paskirtos įkalinimo iki gyvos galvos sumažinimo galimybės. Tad EŽTT sprendimo Matiošaičio ir kitų byloje operatyvus neįvykdymas pirmiausia kelia Lietuvos, kaip valstybės, kurioje neužtikrinamos absoliučios Konvencijos garantuojamos teisės (viena jų yra Konvencijos 3 straipsnis), tarptautinei reputacijai. Nepakeitus esamo teisinio reguliavimo, atsižvelgiant į pasikartojančius tapačius skundus, šiose Vyriausybei perduotose bylose EŽTT jau galės konstatuoti sisteminio pobūdžio pažeidimą“, – aiškina pašnekovė.

Atsižvelgiant į tai, minėtus įstatymų projektus Vyriausybei numatoma teikti artimiausiu metu, kad Vyriausybė spėtų projektus pasiūlyti įtraukti į Seimo pavasario sesijos darbų programą.

Švelninti bausmių nereikalauja

Anot jos, svarbu užtikrinti vienintelį dalyką, kad kiekvienas nuteistasis žinotų, ką jis turi daryti, kad vieną dieną galėtų būti svarstomas jam paskirtos sunkiausios bausmės sušvelninimo klausimas, kokiomis sąlygomis, kad sprendimas būtų motyvuojamas ir galėtų būti peržiūrimas teisminės institucijos.

„Ir tai iš esmės yra viskas, ko reikalaujama, o būtent: numatyti mechanizmą, suteikiantį viltį, kad bausmės švelninimo klausimas vieną dieną tikrai bus svarstomas“, – sako K.Bubnytė. Pasak pašnekovės, niekas nereikalauja švelninti bausmių, jei nuteistasis vis dar kelia pavojų visuomenei.

Kitų šalių praktika

„Pirma, yra devynios valstybės, kuriose nėra numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė: Andora, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija, Norvegija, Portugalija, San Marinas, Serbija ir Ispanija.

Maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas šiose valstybėse svyruoja nuo 21 metų Norvegijoje iki 45 metų Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kroatijoje gali būti skiriama 50 metų laisvės atėmimo bausmė“ , – teigia Vyriausybės atstovė EŽTT dr. K.Bubnytė.

Pasak pašnekovės, daugumoje valstybių, kuriose yra numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, yra numatyta bausmės peržiūros procedūra po to, kai nuteistasis atlieka tam tikrą įstatyme numatytą bausmės laiką. Toks mechanizmas, įtvirtintas įstatymuose ir bausmių skyrimo praktikoje, yra numatytas 32 valstybėse.

Škotijoje, skiriant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, teisėjas privalo numatyti minimalų jos terminą, nepaisant to, kad toks terminas gali viršyti realią nuteistojo gyvenimo trukmę.

„Penkiose valstybėse nėra jokios laisvės atėmimo iki gyvos galvos peržiūros: Islandija, Lietuva, Malta, Nyderlandai ir Ukraina. Tačiau šiose valstybėse nuteistiesiems iki gyvos galvos yra numatyta galimybė kreiptis dėl įkalinimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo ministro, prezidento ar karaliaus malonės. Nors Islandijoje tokia bausmė numatyta, tačiau laisvės atėmimas iki gyvos galvos dar nėra niekada skirtas“, – sako Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT dr. K.Bubnytė.

Pasak jos, be Anglijos ir Velso, yra šešios valstybės, kuriose yra lygtinio paleidimo procedūra, specialių nuostatų pagrindu numatanti, kad tam tikrų nusikaltimų ar bausmių atžvilgiu lygtinis paleidimas nėra taikomas, tai Bulgarija, Vengrija, Prancūzija, Slovakija ir Šveicarija ir Turkija.

Kriminologas: dalis jų tikrai gali būti paleisti, nors ir rytoj

Kriminologas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas teigia, kad teisės mokslininkai galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos kreiptis dėl paleidimo lygtinai vadina „žmogaus teise į viltį“, remdamiesi pirmiausia Europos Žmogaus Teisių teismo jurisprudencija, kuris, pavyzdžiui, byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę priimtame sprendime žodį „viltis“ 66 puslapių tekste kartoja 25 kartus.

„Tai taip, tai pirmiausia yra žmogaus teisė santykyje su valstybe, kuri negali taikyti absoliučių bausmių, nebent tam yra neabejotina būtinybė. Tokios būtinybės vertinant visus nuteistuosius iki gyvos galvos tikrai nėra. Be to, galutinis bet kurios bausmės vykdymo tikslas yra integruotas žmogaus gyvenimas visuomenėje, bausmė tėra priemonė, ji nėra tikslas pats savaime. Mano supratimu, būtina ne tik sudaryti galimybę būti paleistam lygtinai, bet ir paleisti, jei asmuo atitinka visas sąlygas“, – įsitikinęs kriminologas.

Man nekyla abejonių, kad bent jau dalis jų tikrai gali būti paleisti, nors ir rytoj, nesukeldami jokių bėdų, – teigia G.Sakalauskas.

Apie baimę ir grėsmes, pasak jo, visuomenei kalbėti yra labai sunku, nes dauguma žmonių niekada nėra buvę kalėjime ir niekada nėra bendravę su nuteistaisiais iki gyvos galvos, jų nuomonė remiasi emocijomis, išankstinėmis nuostatomis, geriausiu atveju – paviršutiniškais žurnalistiniais „tyrimais“. „Per pastaruosius penkerius metus aš pats ne kartą dalyvavau konferencijose, diskusijose ir kituose renginiuose, kuriuose dalyvavo ir nuteistieji iki gyvos galvos. Man nekyla abejonių, kad bent jau dalis jų tikrai gali būti paleisti, nors ir rytoj, nesukeldami jokių bėdų“, – teigia G.Sakalauskas.

Trys svarbūs dalykai

Anot jo, svarbu dar suvokti tris dalykus. Pirma, sprendimą dėl lygtinio paleidimo, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes priims Lygtinio paleidimo komisija, jos sprendimą tvirtins teismas. Antra, tai vis tiek bus tik lygtinis paleidimas, tai reiškia, kad bent jau kurį laiką šiais asmenimis rūpinsis probacijos tarnybos. Trečia, žmonės paprasčiausiai sensta ir kokia ta kriminalinė energija bebuvo jiems esant jauniems, po 20 metų jos nebelieka.

Kalbant apie kitas šalis, man nėra tekę girdėti ar skaityti, kad iki gyvos galvos nuteisti ir po daug metų į laisvę paleisti asmenys būtų kėlę kokių nors rimtų bėdų, – prisipažino kriminologas.

„Kalbant apie kitas šalis, man nėra tekę girdėti ar skaityti, kad iki gyvos galvos nuteisti ir po daug metų į laisvę paleisti asmenys būtų kėlę kokių nors rimtų bėdų“, – prisipažino kriminologas.

Bausmių vykdymo problemas jau daugiau kaip 15 metų tyrinėjančiam specialistui yra tikrai apmaudu, kad Lietuva daug kur velkasi paskutinė: „Turime didžiausią kalinių skaičių Europos Sąjungoje, vienas blogiausių kalinimo sąlygų, ilgiausias bausmes, dažniausiai taikom laisvės atėmimą, vėliausiai sukūrėm probacijos sistemą ir pan. Europos Žmogaus Teisių Teismo kontekste mes atrodome labai nykiai, dabar jau trauktis nėra kur. Futbolo čempionatuose taip pat nesame pasiruošę dalyvauti, bet atrankose dalyvaujam. Man atrodo, kad verta.“

Jo manymu, tai bus didelis iššūkis paleistiesiems ir jų artimiesiems, taip pat aukų artimiesiems, bet šie iššūkiai yra įveikiami. „Asmuo lygtiniam paleidimui turi būti ruošiamas, dalyvauti atitinkamose programose, bendrauti su artimaisiais, prieš tai gauti trumpalaikes išvykas. Be to, po paleidimo jais turėtų rūpintis probacijos tarnybos. Bet kuriuo atveju akivaizdūs iššūkiai nėra argumentas asmens nepaleisti, galimos problemos turi būti atpažįstamos ir sprendžiamos“, – teigia G.Sakalauskas. Galiausiai, tai, pasak jo, yra asmens teisė, jis gali neteikti prašymo ir niekada neišeiti iš įkalinimo įstaigos.