Svarbiausios pokalbio temos
- Auga ar mažėja Rusijos grėsmė Lietuvai?
- Kiek realu, kad Rusija Lietuvai galėtų smogti raketomis?
- NATO pajėgų didinimas Lietuvoje: kaip greitai tai gali įvykti?
- Ar Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pasirengusi ekstremalioms situacijoms?
- Sumažinta Seimo pirmininkės ir premjerės apsauga: ar tai reiškia, kad valstybėje sumažėjo grėsmės?
- Jei Ukraina nebūtų atlaikiusi pirmojo Rusijos puolimo, Lietuvos padėtis būtų itin sudėtinga.
– Kremlius sako, kad Rusija nutrauks puolimą, kai Ukraina sudės ginklus ir dabar viskas yra ukrainiečių rankose. Pone L.Kasčiūnai, kaip vertinti tokius pareiškimus?
L.Kasčiūnas: Iš tikrųjų tai yra pareiškimas, atskleidžiantis pačią Rusijos logiką – kad ji kažkada vis tiek siūlys sėsti prie derybų stalo, bet norėdama įteisinti naują realybę. Ką reikštų sudėti ginklus šiai dienai? Tai reikštų iš esmės pripažinti dabartines teritorijas, kurias okupavo Rusijos federacija, kaip naują status quo. Ar kuri nors valstybė norėtų su savo teritorija (...) taip pasielgti? Matyt, kad ne.
Įdomiausia, po šio pareiškimo, aš neabejoju, sustiprės kai kuriose Vakarų Europos valstybėse pasiūlymai ukrainiečiams – o gal tikrai pagalvokit, taika juk taip svarbu, kokia bebūtų taika, ji yra daug geriau negu karas. Bet mes įeiname į blogos taikos anatomijos reiškinį – tokia taika, jeigu ji galėtų būti pasiekta, ji galėtų užprogramuoti naują karą Rusijai naudingomis sąlygomis.
Tai šia prasme, mano požiūriu, atsakymas į šitą pasiūlymą turėtų būti Vakarų, aišku, pirmiausia ukrainiečių sprendimas, jie turi tą padaryti, jų yra valia priešintis ir jie tą tikrai darys neišvengiamai. O Vakarų atsakymas turėtų būti geresni, technologiškai pažangesni ginklai, sunkioji ginkluotė, kuri leistų ukrainiečiams ne tik priešintis, bet ir atsikovoti tai, kas jiems priklauso.
– Pone I.Stankovičiau, grįžkime į Lietuvą. Seimo pirmininko ir premjero pareigybės nebebus saugomos 24 valandas 7 dienas per savaitę. Ką tai pasako apie Lietuvos saugumo situaciją, jeigu išvis kažką pasako?
I.Stankovičius: Turbūt tų, kurie siūlė tą pokytį, manymu, tai pavojus nėra toks aukštas. Kam patinka laisvalaikį leisti prie svetimų akių? Aš suprantu tą žmogišką norą – Seimo pirmininkės ir premjerės – turėti savo privatų laiką, kurio nereikia dalintis kartu su apsaugininkais.
Kita vertus, tai rodo, kad tas fizinio pavojaus lygis nėra toks aukštas. Tiktai čia, mano galva, prieštarauja logikai – lyg Seimo pirmininkė ir premjerė ne 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę atlieka tas pareigas. Šias pareigas užimantys asmenys turi būti pasiruošę tas pareigas visą laiką vykdyti – nebent pagal įstatymą pakeičia kas nors. Lietuva negali likti be tų pareigūnų. O tas laisvalaikis kažkaip skamba šiek tiek keistokai.
– Pone L.Kasčiūnai, ką jūs galėtumėte pasakyti, kokios įžvalgos apie Lietuvos saugumo situaciją, jeigu mūsų aukščiausieji vadovai nebebus saugomi nuolat?
L.Kasčiūnas: Aš nesiečiau šito sprendimo, už kurį aš irgi balsavau, su saugumo situacija Lietuvoje. Kai mes kalbame tam tikrus geopolitinius iššūkius, mes vis tik kalbame apie konvencines grėsmes, apie grėsmes mūsų valstybingumui, sakykim taip, apie NATO apginamumo strategijas, o tai iš principo nėra klausimas, į incidentus orientuotas, mes kalbame apie fundamentalius dalykus ir kaip mes turėtume nuo to apsisaugoti.
Tiek Seimo pirmininkė, tiek premjerė, matyt, mąsto apie skandinavišką variantą, sakykim, jis yra toksai paprastesnis, vadinkim taip, kai yra vietų ir galimybių šiek tiek būti laisvesniems nuo tos apsaugos. Mes ir nekalbame apie atsipalaidavimą nuo apsaugos, mes kalbame apie tam tikrą skirtingų režimų tam tikrais gyvenimo periodais įjungimą, tai sakyčiau, grįžtu prie pagrindinės minties, kad aš nesiečiau su mūsų bendrai geopolitine saugumo situacija, kuri yra aplink mus.
– Pone I.Stankovičiau, prezidento vyriausiasis patarėjas nacionaliniam saugumui Kęstutis Budrys sakė, kad saugumo situacija Lietuvoje yra dabar geresnė arba ne tokia įtempta kaip vasarį. Ar jūs sutinkate?
I.Stankovičius: Labai gražiai Laurynas pastebėjo – apie kokį saugumą kalbame.
Jeigu mes kalbame apie strateginį saugumą, kalbame apie mūsų pareigūnų fizinį saugumą, apie žmogaus gatvėje saugumą – visur čia saugumai, bet visiškai skirtingi ir skirtingai apibūdinami.
Taip kad suplakti visus saugumus į vieną – tikrai nelogiška. Galima pasiklysti – kalbėti apie viena, o turėti omeny kita.
Tai, mano galva, saugumas bendrasis – ne tiktai Lietuvoje, bet ir pasaulyje – menkėja. Tikrai nestiprėja.
Nežinia, kuri sukelia nesaugumo jausmą: yra aiškiau, yra ne visai aišku. Tai jeigu kalbėtume apie mūsų pojūčius saugumo ar nesaugumo, tai kada yra neaiški situacija, visiškai neaiški perspektyva, be jokios abejonės, mes priimam tą kaip saugumo sumažėjimą, kaip pavojaus padidėjimą.
