Kunigas Vitalijus Mockus tikras: ortodoksų pasaulyje įsiplieskusi nesantaikos ugnis Lietuvos stačiatikių nepalies. Esą Maskvos ir Konstatinopolio patriarchatams persidalijant įtakos zonas, kelti dulkes Lietuvoje ir sekti Ukrainos keliu, atsisakant priklausomybės nuo Maskvos, netikslinga. Anot kunigo, tikinčiųjų bendruomenėje negirdėti ir raginimų siekti daugiau savarankiškumo nuo Maskvos patriarchato.
„Į Lietuvą vyskupas skiriamas Maskvos patriarcho, kadangi jo jurisdikcijoje esame. Bet tuo ir viskas baigiasi. Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra šeimininkas, kaip administratorius, ir todėl kažkokios tai didesnės autonomijos sunku ir sugalvoti mums mūsų sąlygomis. O jeigu tektų jos parašyti, tai reikštų, kad valstybės ir bažnyčios santykiai prastėja. Aš turėjau omeny, jeigu tektų prašytis autonomijos, tada jau tai ženklas, kad blogėja santykiai, o mums nereikia prašytis autonomijos, nes mes esame savarankiška, sakysime, vyskupija“, – kalbėjo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris kun. V.Mockus.
Kunigas V.Mockus primena, kad Lietuvai niekada nekilo problemų dėl Maskvos patriarchato skiriamų bažnyčios vadovų. Anksčiau dirbęs arkivyskupas Chrizostomas rėmė Lietuvos nepriklausomybę, buvo Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, nors ir prisipažino bendravęs su KGB.
Esą abejonių nekelia ir dabartinio Lietuvos ortodoksų bažnyčios vadovo arkivyskupo metropolito Inokentijaus veikla.
Tačiau būtent tai, kad jis nemažai metų yra dirbęs Vakarų Europoje, anot ekspertų, gali reikšti tik viena: jo biografija itin tinkama Rusijos stačiatikių bažnyčiai, kuri valdant Vladimirui Putinui, tapusi Kremliaus užsienio politikos instrumentu.
„Žiūrint iš saugumo perspektyvos, tai mes visą laiką turime turėti galvoje, kad šita organizacija yra Rusijoje, centras yra Rusijoje“, – kalbėjo buvęs VSD direktorius Gediminas Grina.
„Ir Ukrainoje, ir Lietuvoje lygiai taip pat iš tikrųjų Kremliaus įtakos per Bažnyčią jokios nėra, mes jos nejaučiame. Instrumento neturi, kadangi reikia tada žmogų priversti. O čia nuo žmogaus priklauso. Mes negalime sakyti, kad, tarkim, dabar visi rusai arba visi gruzinai, arba visi lenkai Lietuvoje potencialiai yra tų šalių instrumentai, kurių veiksmai bus nukreipti prieš mūsų šalį, tai absurdas“, – teigė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris kun. V.Mockus.
Baltijos šalys yra vienintelės Europos sąjungoje priklausomos nuo Maskvos patriarchato, tik Estijoje dalis stačiatikių priklauso Konstantinopolio patriarchatui.
„Matote, visi viską gali naudoti. Religija visada yra dalykas, kuriuo mėgstama naudotis politikai, visada stengiasi ją pasitelkti. Ukrainoje šitas konfliktas, reikia pasakyti – ne tik politiniai sumetimai iš Maskvos, bet ir politiniai sumetimai iš Ukrainos pusės, bet čia yra ir kita pusė, bažnytinė. Iš tikrųjų taip istoriškai susiklostė, kad didžiosios religinės bendruomenės dažnai sutampa su nacionalinėmis ir politinėmis ribomis ortodoksų pasaulyje. Ir dėl to, žinoma, atsiranda labai sudėtingas religijos ir politikos mišinys, kuris kartais tampa, galima sakyti, sprogstamuoju“, – pasakojo filosofas prof. Vytautas Ališauskas.
Anot Seimo nario Lauryno Kasčiūno, Maskvos patriarchatas neabejotinai yra Rusijos politinės įtakos instrumentas, o netekus Ukrainos, Kremlius tokiam scenarijui pasikartoti kitur neleis, todėl Stačiatikių bažnyčios kontrolė tik stiprės, taip pat ir Lietuvoje. Neatmetama, kad netrukus bus pakeistas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas Kirilas.
„Bet akivaizdu, kad galbūt ir to nepakanka Kremliui. Ypač po to, kas įvyko Ukrainoje, savotiško Maskvos patriarchato pralaimėjimo. Tai gali ten būti dar kontrolės, tam tikros daugiau vertikalės, dar daugiau politikos kišimosi į cerkvės reikalus. Tikėtina, kad gali persimesti iš Maskvos į Vilnių, bandoma stiprinti įtaką ir skatinti galbūt čia esančius patriarchus kištis labiau ne tik į sielovados klausimus, bet ir jį politiką“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys L.Kasčiūnas.
Lietuvoje iš 150 tūkst. stačiatikių bent kartą per mėnesį cerkvėje apsilanko ne daugiau kaip 3 tūkst.
