Tokias pesimistines prognozes šiandien pateikė Darbo ir socialinių tyrimų instituto, Vilniaus universiteto, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bei Jungtinių Tautų vystymosi programos atstovai, pristatydami ekonomikos krizės ilgalaikių pasekmių socialinės atskirties situacijai Lietuvoje vertinimą.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis išskyrė pagrindines neigiamos ekonominio nuosmukio socialines pasekmes: darbo vietų praradimą bei namų ūkių pajamų mažėjimą, savo ruožtu lemiančius ilgalaikio nedarbo augimą, socialinės atskirties didėjimą, emigrantų skaičiaus bei šešėlinės ekonomikos augimą.
Ilgalaikėje perspektyvoje dėl to didėja gyventojų skurdas ir mažėja darbo jėgos kokybė, mat gyventojai praranda kvalifikaciją bei darbo motyvaciją. Dėl to užtruks Lietuvos ekonomikos atsigavimas.
Daugės ilgalaikių bedarbių
Valstybė gali sumažinti ilgalaikes ekonominės krizės pasekmes spręsdama dvi pagrindines problemas: darbo praradimą ir namų ūkio pajamų mažėjimą bent jau žemiausių pajamų grupių gyventojams, kurie yra ar artimiausiu metu atsidurs žemiau skurdo ribos.
Pasak B.Gruževskio, prognozuojama, kad nuo šiemet stipriai ims augti bedarbių, taip pat ir ilgalaikių, skaičius. Spėjama, kad 2010-aisiais darbo neturės apie 15,4 proc. Lietuvos gyventojų – t. y. iš viso 260 tūkst. asmenų. Kas trečias bedarbis bus ilgai nerandantis darbo – iš viso jų skaičius gali siekti per 78 tūkst.
Aukštas nedarbo lygis gali išlikti ir atsigavus ekonomikai, t. y. 2014–2015 metais, nes didelė dalis bedarbių bus nekonkurencingi darbo rinkoje dėl prarastų darbo įgūdžių bei kvalifikacijos stokos.
Šviečiasi mažiau, geria daugiau
Tačiau, pasak tyrimo autorių, galimas ir optimistiškesnis scenarijus. Jei būtų imtasi efektyvių darbo rinkos politikos formavimo priemonių, ypač orientuojantis į darbo vietų išsaugojimą, ateinančius porą metų nedarbo lygis galėtų neaugti ir būtų 190–210 tūkst. žmonių. Tokiu atveju iki 2012 metų 30–40 tūkst. sumažėtų ilgalaikių bedarbių skaičius.
Didėjantis nedarbas atneša kitų neigiamų socialinių pasekmių. Tyrimo duomenimis, gyventojai vidutiniškai 22,8 proc. mažiau lėšų skiria švietimui, tačiau imta daugiau vartoti alkoholio. Kaimo vietovėse išlaidos alkoholiniams gėrimams išaugo 25 proc., o miestuose – 12 proc. B.Gruževskis pabrėžė, kad žmonės linkę daugiau gerti net ir mažėjant gaunamoms pajamoms, o tai didina psichologinių priklausomybių bei kitas socialines problemas.
Svarbiausia išsaugoti darbo vietas
Tyrimo autoriai siūlo daugiausia dėmesio bei finansavimo skirti esamų darbo vietų išsaugojimui, nedirbančių asmenų integracijai į darbo rinką bei paramos (socialinio tinklo) šalyje tobulinimui.
Vilniaus universiteto ekonomistas Romas Lazutka pateikė skaičius, kiek Lietuvai kainuotų šios priemonės. Jis pagyrė Vyriausybę dėl dabar vykdomos politikos, kai viešojo sektoriaus išlaidos reguliuojamos ne atleidžiant darbuotojus, o mažinant jų atlyginimo dydį. Pasak mokslininkų, jei nebus imamasi šių veiksmų, gyventojų pajamos lygį, buvusį iki krizės, pasiektų tik 2015 m. Tais metais bedarbių skaičius vis dar gali siekti 124 tūkst. asmenų.
Pasak jo, jei ir toliau bus taip daroma, ateinančiais metais galima išsaugoti beveik 50 tūkst. darbo vietų. „Jei laikomės tokios logikos, kad esančios institucijos yra reikalingos ir kažką veikia, tai pasirinkimas mažinti algas yra sveikintinas socialiniu požiūriu. Taip plečiamas solidarumas, o darbo vietos neatimamos“, – pristatydamas socialinių problemų sprendimo priemonių sąnaudas kalbėjo R.Lazutka.
Skurdo mažinimas atsietų milijonus
Privačiame sektoriuje išsaugoti darbo vietas padėtų darbo vietų subsidijavimas. Skaičiavimai parodė, kad siekiant išlaikyti užimtus bent 10 proc. atitinkamų metų prognozuojamo bedarbių skaičiaus, kainuotų 60–125 mln. Lt.
Tačiau tai 42 proc. sumažintų išlaidas bedarbių pašalpoms ir sumažintų skurstančiųjų skaičių po keliolika tūkstančių asmenų kasmet.
Integruojant bedarbius į darbo rinką prioritetą siūloma skirti viešiesiems darbams. Daugiau dėmesio būtų galima skirti „žaliesiems“ darbams, pavyzdžiui, miškininkystei ar ekologiniams ūkiams, o asmenis su aukštuoju išsilavinimu skatinti papildomai užsidirbti mokyklose, dienos centruose, bendradarbiauti su NVO.
Mokymai – trišaliu susitarimu
Taip pat siūloma skatinti profesinį mokymą žemiausio konkurencingumo darbo grupių atstovams: neįgaliesiems, jaunimui iš nepasiturinčių šeimų ir panašiai, kurie patys negali įgyti profesijos.
Visų darbo grupių profesinius mokymus siūloma organizuoti pagal trišalius susitarimus tarp bedarbio, darbo biržos ir darbdavio, t. y. bedarbį rengti konkrečiai darbo vietai.
Dar viena galimybė išvengti didelio nedarbo – subsidijuoti darbo vietas asmenims, auginantiems vaikus.
Šių priemonių įgyvendinimo kaina, jei jos apimtų 30–50 tūkst. bedarbių, sudarytų 0,12–0,27 proc. atitinkamų metų (2010–2015) BVP (210–107,8 mln Lt)
Dabartinis taupymas atsilieps ateityje
Daugiausia atsieitų socialinės paramos tinklo stiprinimas, tačiau, pasak R.Lazutkos, tai daryti būtina, nes žmonės yra visiškai praradę pasitikėjimą socialine parama ir renkasi savus būdus, kaip bėgti nuo sunkmečio: emigruoja, prašo artimųjų paramos ir pan.
Siūloma lengvinti socialinės pašalpos mokėjimo sąlygas, mažinti bedarbiams keliamus reikalavimus paramai nedarbo atveju gauti (pvz., trumpinti darbo stažo reikalavimus).
2010-aisiais nedarbo išmokos aprėpties padidinimas pareikalautų apie 1,1 BVP (822,2 mln. Lt), o 2015-aisiais ši suma siektų jau tik 0,42 BVP (390,6 mln. Lt).
Trumpalaikėje perspektyvoje šios priemonės pareikalautų papildomų išlaidų, tačiau padėtų sumažinti gyventojų skurdą, socialinę atskirtį, tad ateityje valstybės išlaidos socialinėms pašalpoms mažėtų, o ekonomika atsigautų sparčiau.
Pasak mokslininkų, jei nebus imamasi šių veiksmų, gyventojų pajamos lygį, buvusį iki krizės, pasiektų tik 2015 m. Tais metais bedarbių skaičius vis dar gali siekti 124 tūkst. asmenų.
