Tokia viliojama hipoteze apie geologinėje praeityje susidariusias nuotrupines uolienas kimberlitus LŽ pradėjo pokalbį su geologe Eugenija Rudnickaite. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros darbuotoja pabrėžė, kad daug kas priklauso nuo to, kiek bus pažengusios technologijos. Pavyzdžiui, dabar bet kurioje pasaulio vietoje, taip pat ir Lietuvoje, išplovus tam tikrą kiekį uolienos, galima rasti aukso, bet ar ekonominiu požiūriu tai apsimoka? Tarkim, išplovęs toną uolienos, randi vieną miligramą aukso. Nebent naujos technologijos leis kitokiu būdu išgauti auksą iš nuosėdinės dangos.
O dėl deimantų – ekonomiškai apsimokėtų, jei, tarkim, kasdami šachtą išgauti granitui, iš kurio būtų gaminama skalda, pakeliui atrastume kimberlitinių vamzdelių. Jei deimantų ten būtų labai daug, tuomet galima eksploatuoti.
O dėl deimantų – ekonomiškai apsimokėtų, jei, tarkim, kasdami šachtą išgauti granitui, iš kurio būtų gaminama skalda, pakeliui atrastume kimberlitinių vamzdelių. Jei deimantų ten būtų labai daug, tuomet galima eksploatuoti.
Iki kristalinio pamato
„Geologijos mokslo požiūriu Lietuva yra labai įdomi, nes gyvename Rytų ir Vakarų Europos plokščių, vadinamųjų platformų, sandūroje. Dėl geologinės medžiagos unikalumo mūsų teritorija nuo seno domėjosi ir Rytai, ir Vakarai, – pasakojo pašnekovė. – Nesusipažinus su Lietuvos geologine medžiaga, sunku gretinti Vakarų ir Rytų Europos platformų raidą, nes pas mus yra kaip ir pereinamoji zona. Ji atsirado tuo laikotarpiu, kai formavosi kristalinių uolienų pamatas. Jo granito amžius svyruoja nuo 1,84 iki 1,4 mlrd. metų. Aišku, datų amplitudė dar gali keistis. Kuo daugiau tų datų bus, tuo tiksliau geologai galės pasakyti, kada formavosi kristalinė pluta.“
Prof. Gedimino Motūzos ir kitų petrologų (petrologija yra mokslas apie uolienas, jų sandarą, susidarymą, įvairovę ir paplitimą) tyrimų duomenimis, pas mus yra buvę kai kas panašaus kaip dabartiniai Kurilų salų lankai. Viena plokštė susidurdavo su kita ir vykdavo labai įdomūs procesai. Juos mokslininkai gali atkurti mikroskopiškai tyrinėdami kristalinio pamato uolienas.
Kai pas mus, kaip pasakojo E.Rudnickaitė, atsirado vandens baseinŲ, kuriuose vyko nuosėdinių uolienų sedimentacijos procesai, ėmė formuotis ryškiausia Lietuvos geologinė struktūra, vadinama Baltijos sineklize. Kristalinis pamatas, kai žiūri nuo pietryčių Lietuvos, tarsi gelmėja Baltijos jūros link (Baltijos jūra yra labai jauna, atsirado tik naujausiu geologiniu periodu) ir nuosėdinių uolienų storymė virš tos įdubos didėja. Pietryčių Lietuvoje ji nėra storesnė kaip 500 metrų, o prie Baltijos jūros nuosėdinių uolienų storis per visus geologinius laikotarpius susidarė per 2-2,5 kilometro.
Bendrą Lietuvos geologinį ir geologinės praeities vaizdą gana teisingai numatė dar prof. Juozas Dalinkevičius. Kai buvo daromas Lietuvos geologinis žemėlapis, atraminiais struktūriniais gręžiniais iki pat kristalinio pamato buvo iškelta visa nuosėdinė uolienų storymė. Iš jos identifikuojamos uolienos, nustatoma, kurio laikotarpio jos yra. Dar tiksliau suskirstyti pagal santykinį amžių padeda fosilijų tyrinėjimai.
Gelmių turtai
„Kai žinai kad ir santykinį amžių, daugmaž gali numanyti, kas kuriuo periodu vyko, ir tada jau atsiranda tokie plotai, kurie labiau domina žmoniją, nes yra tikimybė rasti naudingųjų iškasenų, – kalbėjo geologė. – Tuose plotuose padaroma daugiau gręžinių ir atliekamas detalesnis išžvalgymas.“
Pasak pašnekovės, turime geros kokybės geležies rūdos, tačiau dar nėra atlikta detali žvalgyba, t. y. išsamiai įvertintos jos atsargos, kad būtų galima ekslpoatuoti. Jei tų atsargų ir būtų daug, jos yra labai gražiose Lietuvos vietose, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, ir šiuo metu, kai geležies rūdos dar galima nusipirkti kitur, nėra tikslinga ten kasti šachtą ir gadinti kraštovaizdį. Vakarų Lietuvoje rasta nafta taip pat yra labai geros kokybės. Ji net buvo naudojama rusų naftos kokybei pagerinti. Mokslininkų reikalas – nustatyti vietas, kur gali būti naudingųjų išteklių. Būtent Vilniaus universiteto geologams kilo idėja, kad Lietuvoje galima nafta.
Iš praeities – apie ateitį
„Dabar geologo nereikia įsivaizduoti kaip žmogelio, kuris su plaktuku ar kastuvu bėgioja po laukus. Ten jis susirenka tik pirminius duomenis, o tada sėda prie moderniausios programinės įrangos. Įvedus duomenis įmanomas visų reiškinių modeliavimas ir į ateitį, ir į praeitį, – sakė LŽ pašnekovė. – Šiuolaikinės technologijos leidžia geologams labai greitai priimti sprendimus. Nors modelis nėra šimtaprocentinė tikrovė, atmetus statistinio patikimumo paklaidas, galima modeliuoti, kaip keisis mūsų žemės paviršius.“
Lietuvos teritorija atodangumu nepasižymi, kad būtų galima matyti labai daug senųjų geologinių sluoksnių. Juos geologai pamato, tarkim, karjeruose, kur yra eksploatuojamos naudingosios iškasenos, pavyzdžiui, dolomitas ar molis. Kai ten prakasama, plačiai atsiskleidžia, kas yra susiklostę mūsų žemės gelmėse senais geologinės praeities laikais. Mažesnės apimties medžiagą mokslininkai išgauna gręždami gręžinius ir iš žemės gelmių iškeldami vadinamąjį kerną – cilindrinį uolienos stulpelį. Kerno tyrimai leidžia atkurti geologinėje praeityje buvusią aplinką: klimatą, geografines sąlygas. Pasak geologės, kai pažįstame praeitį, galime lyginti ją su dabartimi ir net bandyti sudaryti prognozes, kas galėtų būti ateityje.
Pavyzdžiui, fosilijos padeda geologams suskirstyti surastas uolienas pagal santykinį amžių. Jei tie gyviai, iš kurių fosilijos susiformavo, praeityje yra gyvenę labai trumpą (vertinant geologinės istorijos mastu) laiką, tai suradus tokią fosiliją, yra žinoma, kurio amžiaus yra tas sluoksnis ir kokie geologiniai procesai vyko. Galima lyginti sluoksnius, surastus Lietuvoje, Latvijoje ar net Amerikoje, Australijoje. Galima beveik pasaulinė tų sluoksnių koreliacija, ypač jei randama fosilijos rūšis, kuri būdinga tarsi tik mūsų regionui, o vėliau tokia pat randama, tarkim, Australijoje. Galima žvelgti į labai tolimą praeitį, kai mūsų žemynai dar buvo kartu.
Atrandant naujas rūšis
Iš VU Geologijos ir mineralogijos muziejuje sukauptų rinkinių neįkainojamos vertės mokslui turi vadinamosios monografinės kolekcijos, su kuriomis dirba tyrėjai. Jos yra saugomos mokslininkų kabinetuose. Pavyzdžiui, holotipai – tyrėjų atrastos naujos fosilijų rūšys. Atradėjas turi teisę suteikti tai fosilijai pavadinimą. Vėliau prie pavadinimo visada rašoma ir atradėjo pavardė. Toks etaloninis naujos rūšies pavyzdys turi būti saugomas muziejuje, kad kitų šalių mokslininkai galėtų pamatyti ir palyginti. Jei rado ką nors panašaus, vadins tuo pačiu vardu, jei naują – suteiks savo vardą.
„Mūsų mokslininkai, dirbantys paleontologijos srityje, beveik visi yra atradę po vieną kitą naują rūšį, nes tyrinėja skirtingas fosilijų grupes, – pasakojo E.Rudnickaitė. – Vieni domisi, tarkim, dvigeldžiais moliuskais, kiti – pilvakojais ar galvakojais, dar kiti – mikrofosilijomis, o treti, tyrinėjantys dabartinį geologinį laikotarpį kvarterą, – uolienose randamomis sporomis ir žiedadulkėmis. Pagal jų sudėtį atkuriama, kokie buvo miškai ar kita augmenija.“
Akylesnis pastebės
Kai kuriuos nedidelius geologinius kitimus žmogus gali pastebėti ir per savo gyvenimą. Kaip sakė geologė, turbūt ryškiausius tokius pokyčius galime pamatyti ten, kur vyksta tekančio vandens geologinė veikla. Pavyzdžiui, upės vingiuoja ir vienas krantas, sakykim, status šlaitas, geologų vadinamas atodanga, būna ardomas. Upė tartum lenda gilyn į tą šlaitą, jį „nuvalgo“ , ir ta vieta keičiasi. O priešingame krante vyksta atvirkštinis procesas – vadinamasis nuogulų klojimas. Vandens nešamos dalelės per posūkį yra stabdomos ir palei upę formuojasi aikštelės, geologų vadinamos terasomis.
Vilniečių gerai žinoma prie Pučkorių esanti Vilnios upės atodanga. E.Rudnickaitė prisiminė prof. Juozo Paškevičiaus pasakojimą, kad šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje toje atodangoje buvo matyti juros periodo luistas, atneštas ledyno. Dabar to luisto nebėra – upė šlaitą suardė, luistą „suvalgė“ ir nunešė tolyn.
Žmogus per savo gyvenimą taip pat gali pamatyti geologinių pokyčių jūrų pakrantėse, ypač kai prasiaučia koks nors uraganas ir jūra „nuvalgo“ paplūdimio zoną. Taip buvo ir Palangoje prieš beveik dešimt metų, kai siautėjo uraganas „Anatolijus“. Lietuvos pakrantės buvo nuardytos, o Latvijoje, priešingai – prie Jūrmalos, kur ir taip būdavo seklu, jūra dar labiau paseklėjo dėl prinešto smėlio. Pasak geologės, tai, kas vienur nuardoma, niekur neprapuola, o nunešama į kitą vietą – tai priklauso nuo uraganinio vėjo ir bangų krypties.
Akylesnis žmogus, išmanantis gamtos procesus, pastebės ir lėtesnių geologinių pokyčių. Nors jie nėra globalūs, o vietiniai, per milijonus, šimtus milijonų metų pakeičia žemės veidą. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir tokie veiksniai kaip vėjas, lietūs, šaltis, katastrofiniai reiškiniai daro įtaką geologinių procesų greičiui.
Akylesnis žmogus, išmanantis gamtos procesus, pastebės ir lėtesnių geologinių pokyčių. Nors jie nėra globalūs, o vietiniai, per milijonus, šimtus milijonų metų pakeičia žemės veidą. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir tokie veiksniai kaip vėjas, lietūs, šaltis, katastrofiniai reiškiniai daro įtaką geologinių procesų greičiui.
Nematomos ertmės
Neretai girdime apie karstines įgriuvas, pasitaikančias Šiaurės Lietuvoje. Karstiniai reiškiniai, kaip sakė pašnekovė, yra būdingi toms vietoms, kur žemės gelmėse slūgso tirpios uolienos. Dažniausiai ištirpsta gipsas ir žemės ertmėse susidaro tuštumos. Tas procesas žemės gelmėse cirkuliuojant požeminiam vandeniui vyksta nuolat, tačiau mūsų nematomas. Kai virš atsiradusios ertmės kietos uolienos sluoksnis pasidaro per plonas, žemės paviršius įgriūva.
Karstiniams reiškiniams nuspėti, pasak geologės, reikia detalių tyrimų – atlikti žvalgymo darbus po žeme. Tokiose teritorijose, kur yra žinomos kaip karstinis regionas, pavyzdžiui, Biržuose, Pasvalyje, Pakruojyje ar kitose Šiaurės Lietuvos vietose, statant namus geologinių gręžinių tinklas turi būti gana tankus, nes vienoje vietoje pragręžus atrodo, kad jokių ertmių nėra, bet pakanka pasitraukti dešimt ar kartais net porą metrų – apačioje atsiveria didžiulė ertmė. Ertmių susidarymas – ilgas procesas, geologinėje praeityje prasidėjęs prieš kelis šimtus milijonų metų, tačiau kažkurią dieną pasiekia kritinę būklę ir žemės paviršius įgriūva.
Nors kasmet Lietuvos paviršius tampa geologiškai vis labiau ištirtas, E.Rudnickaitės įsitikinimu, detaliųjų tyrimų darbų užteks dar ne vienai geologų kartai. Juo labiau kad keičiasi ir tobulėja geologinių tyrimų metodai ar programinė įranga, naudojama geologiniams duomenims apdoroti.
M.Lomonosovo laikai baigėsi
Dabar labai daug šnekama apie globalų klimato atšilimą, tačiau nėra gerai, geologės manymu, kad pamirštami kiti dalykai. Pavyzdžiui, kas atsitiks, jei Atlanto vandenyno srovės uždarys vieną kitą? Golfo srovė mums suteikia neužšąlančią jūrą ir gana normalų klimatą. Jei Labradoro srovė uždarytų Golfo srovės įtekėjimą į Baltijos jūrą, užtektų kokių penkerių metų, kad pas mus būtų toks klimatas kaip Sibire. Taip gali atsitikti, o vandenynai kol kas dar mažai ištirti.
„Geologija – įvairias sritis apimantis mokslas ir šiais laikais geologas nepajėgus vienas visko apžvelgti, – sakė E.Rudnickaitė. – Michailo Lomonosovo laikai seniai baigėsi. Turi būti siaura specializacija.“
VU rengiami geologai klasikai tyrinėja geologinius istorinius klodus, hidrogeologai rūpinasi, kad turėtume užtektinai gero geriamo vandens, inžinieriai geologai – statybų ir tiesiamų kelių vietų patikimumu, o ekogeologijai labai svarbu, kokią įtaką aplinkai turės vienokia ar kitokia žmogaus veikla.
Pamatyti savo akimis
Maždaug 30 metų geologijos srityje dirbanti E.Rudnickaitė pasakojo, kad per tarptautines geologų konferencijas ar kongresus ta šalis, kurioje vyksta renginys, visada stengiasi geologams iš užsienio parodyti objektus, kuriais ji yra unikali. Savo akimis gali pamatyti, pavyzdžiui, kaip auga koraliniai rifai ar veržiasi vulkanas, kitus dabar vykstančius geologinius procesus ar darinius, paliktus seniau vykusių geologinių procesų. Jie yra specifiniai, nes susiformavo, sakykim, tik tose šalyse, kur yra dykumos. Šiaurės kraštuose, kur dar yra išlikę didžiuliai ledynai, lietuviams labai įdomu ir aktualu žemyninis apledėjimas, nes mūsų teritorija geologinėje praeityje kelis kartus tai patyrė. Būtent dėl žemyninio apledėjimo palei Vilnių turime tokias gražias kalvas – čia buvo ledynų pakraštys.
Lietuvoje kitų šalių geologams įdomi Kuršių nerija, geologijos požiūriu unikali dėl eolinio proceso, t. y. vėjo pustomosios veiklos, kuri vyksta ne kokioje nors dykumoje, o vidutinio klimato juostoje, ir susiformuoja kopos, barchanai ar kitokios reljefo formos. Kiekvienoje šalyje skirtingas ir karstinis regionas.
„Dabar internetinė erdvė leidžia susipažinti su užsienio kolegų darbu, – sakė geologė, – tačiau visai kitas dalykas nuvažiavus į kitą šalį natūraliai didžiulėje atodangoje pamatyti tai, kas pas mus slūgso labai giliai ir gręžiniu išsikeliamas tik mažas stulpelis kerno iš to laikotarpio uolienos.“
Lietuvoje kitų šalių geologams įdomi Kuršių nerija, geologijos požiūriu unikali dėl eolinio proceso, t. y. vėjo pustomosios veiklos, kuri vyksta ne kokioje nors dykumoje, o vidutinio klimato juostoje, ir susiformuoja kopos, barchanai ar kitokios reljefo formos. Kiekvienoje šalyje skirtingas ir karstinis regionas. Pavyzdžiui, Alpėse jis yra atviresnis, pas mus – labiau užslėptas. Užsienio kolegas domina ir Vievyje esanti didžiulė kernų saugykla. Joje saugomi 1953-1999 metais pragręžtų daugiau kaip dviejų kilometrų gylio 1081 gręžinio kernas.
Pavyzdžiui, Papilės (Akmenės rajonas) juros laikotarpio atodanga žinoma visiems paleontologams nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Eduardo Eichwaldo (1795-1876) laikų. Jei į Lietuvą atvažiuoja amonitų (išnykęs galvakojų klasės moliuskų poklasis) tyrėjas, ten tik ir prašosi nuvežamas.
Vertybė – požeminis vanduo
„Mūsų šalis dar gali didžiuotis tuo, kad didiesiems miestams centralizuotai tiekiamas tikras požeminis gėlas vanduo, – sakė E.Rudnickaitė. – Kituose Europos didžiuosiuose miestuose jis dirbtinai filtruojamas iš pratekančių upių. Tokio vandens užteršimo tikimybė yra didesnė. Gerti požeminį vandenį mums kol kas leidžia palankios geologinės sąlygos. Buvę keli apledėjimo laikotarpiai paliko palyginti nelaidžius sluoksnius, vadinamus morenomis, o tarp jų kaip geros vandens talpyklos slūgso smėlio ir žvyro sluoksniai. Užtenka pragręžti ten gręžinį ir vanduo kyla į paviršių. Kai kur vanduo yra imamas ir iš senųjų geologinių sluoksnių, pavyzdžiui, devono laikotarpio (maždaug 416-359 mln. metų) vandeningo horizonto. Jis vienose vietose drenuojasi, o per kitas yra vėl papildomas.“
