Toks siūlymas pateiktas penktadienį paskelbtame bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kreipimesi į Generalinę prokuratūrą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.
Bendruomenės vadovė siūlo paskelbti, kokia sąraše esančių asmenų dalis tiesiogiai dalyvavo žudynėse, o kiek prisidėjo netiesiogiai, kiek iš jų buvo nuteisti, ar tarp jų yra asmenų, kurie buvo kaip nors pagerbti valstybės, kokiose struktūrose jie dirbo.
F.Kukliansky BNS penktadienį sakė mananti, kad visuomenei svarbu gauti paaiškinimus apie šį sąrašą. Jos nuomone, viešinti būtų galima tas pavardes, dėl kurių baigti teismo procesai.
„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė mano, jog vengimas viešinti Sąrašą gali turėti neigiamų pasekmių ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, gali skatinti įvairių teorijų, kurios žemintų Lietuvos valstybės vardą“, – teigiama jos kreipimesi.
Ji taip pat siūlo prokuratūrai patikrinti, kiek sąraše yra asmenų, kurie nebuvo nuteisti, bet dar yra gyvi, ir jei tokių yra, kelti baudžiamąsias bylas jų atžvilgiu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras yra parengęs apie 2 tūkst asmenų sąrašą, kurie prisidėjo prie Holokausto. Jis perduotas Vyriausybei.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio.
1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė 5-10 proc. Lietuvos žydų.
Naciams į Holokausto vykdymą Lietuvoje pavyko įtraukti santykinai didelį lietuvių administracijos įstaigų ir vietos gyventojų skaičių. Šis faktas iš dalies aiškinamas brutalia sovietine okupacija, kurios Vakarų ir Vidurio Europos šalims neteko patirti. Sovietų vykdyti žudymai, trėmimai į Sibirą ir kitos skriaudos bent iš pradžių dalį lietuvių pavertė Vokietijos šalininkais, su nacių – sovietų karu buvo siejamos viltys atkurti Lietuvos valstybę.
Savo ruožtu dauguma žydų bijojo nacių Vokietijos puolimo ir glaudėsi prie sovietų, šalyje išpopuliarėjo antižydiškos nuotaikos ir stereotipai, bolševizmą vadinant „žydų valdžia“.
Kaip teigia Holokaustą tiriantis istorikas Arūnas Bubnys, nors „galutinis žydų klausimo sprendimas“ buvo suorganizuotas ir inicijuotas nacių, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jo nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendinti.