Ligoninėje savanoriaujantis P.Saudargas: nejučia imu lyginti šią vietą su Gulago paskirstymo punktais

„12-ta pamaina nakties sargyboje. Čia galima pamatyti keistą gamtos reiškinį – konvejeriu važiuojančias greitąsias. Įsuka su nauju „Juodosios pilies“ belaisviu, už jos – kita skrodžia šlapdribą, paskui – dar viena... Sako, čia per parą virš šimto pacientų paskirsto. Vienus pasiguldo tyrimams, po jų deleguoja į skyrius čia ar „Antakalny“, kitus nukreipia tiesiai į reanimaciją, trečius, stropiai įvertintus, išleidžia namo. Tokių laimingųjų – mažuma“, – pasakojimą pradeda jis.

„Tonos įsisavintos medžiagos apie SSRS įkalinimo sistemą nepraeina be pėdsako, nejučia imu lyginti šią vietą su didžiaisiais Gulago paskirstymo punktais. Akyse iškyla ekspedicijose ir liudininkų atsiminimuose regėti speiguoti Sibiro Rešiotai ar troški Karlago stepių „peresylka“ Karabasas. Tiek ten kadaise, tiek šiąnakt čia – leisgyviai žmonės rikiuojasi prie vartų į nežinomybę. Paskyrimas įvertinus būklę – lyg nuosprendis. Tik ten žmones sekino žvėriškos sistemos sąlygos, čia atvirkščiai – moderniausios technologijos ir rūpestingas personalas ištraukinėja į gyvenimą, o sekintojas – viduje tūnantis klastingas virusas.

„Juodosios pilies“ sargybos rūpesčiai du – kaip iš viruso nagų išgelbėti atvežtą nelaimėlį, tuo pačiu užkrato neįsileidžiant tolyn į sveikųjų pasaulį. Lyg filtras, lyg pasienio bastionas, lyg ta „Sostų karų“ siena, sauganti kūriniją nuo blogio iš Šiaurės, – „Castle Black“. Kūrybingi pilies valdytojai taip ir užrašė virš vartų į R zoną“, – rašoma jo paskyroje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Paulius Saudargas

Toliau P.Saudargas rašo:

„Mes čia tik savamoksliai tikrųjų „nakties sargybinių“ ginklanešiai. Per pastarąsias Kovido žiemos savaites netoli šimto siekiantis mūsų būrys atbudėjo „reaktoriuje“ apie 2300 savanorystės valandų. Ar mūšyje – jau persilaužimas ar tik kovos pradžia?..

„Šitą reikia reanimuoti – vežkit į Santarų 2!“ – įkišęs nosį į greitąją įvertina budintis rezidentas, šiąnakt jis čia nakties sargybos posto vadas. Kitą, ne visai besiorientuojantį vyruką jau sodinam į triažo sostą (triažas – pirminis sveikatos būklės įvertinimas), vyniojam kraujospūdžio matuoklį, dedam pulsoksimetrą, matuojam temperatūrą. „Tvirčiau įsikibkite į krėslą ir nejudėkite“, – besimuistantį pacientą ramina rezidentas, grūsdamas nosiaryklėn Koronos testo pagaliukus. Atsakymas nustebina – neigiamas! Apklausa tęsiasi: „Ar su širdele viskas tvarkoj?“ – siūlo galą užčiuopia nakties sargybos vadas. „Boginam“ vyruką su visais daiktais per lauką į X13 šliuzą, atiduodami pamainos gydytojų žiniai.

„Jos čia tikrosios šeimininkės, ne kokie ten vyr. gydytojai,“ – pro respiratorių šypsosi rezidentas.

Grįžus sutrikę nužvelgiam purvinų bachilų pėdsakus. „Aš tuoj ką nors kaip apausiu arba geriau nuausiu!“ – linksmai pagrasina mums lyg tyčia su šluota įvinguriavusi valytoja. „Mes tuoj patys išvalysim“, – bandom teisintis. „Nereikia, aš pati“, – nukerta valytoja. „Jos čia tikrosios šeimininkės, ne kokie ten vyr. gydytojai,“ – pro respiratorių šypsosi rezidentas slaugytojų padėjėjų ir valytojų pusėn. Infrastruktūra kaip oro uoste, tik prie greitųjų „rankovės“ kaip prie lėktuvų neprijungsi. Grindų švaros klausimą tenka spręsti paprastuoju būdu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Santaros klinikų infekcinių ligų korpusas

Prisistato tuščia greitoji – „atvykom dviejų į Antakalnio 57“! „Duosiu Jums tris į Antakalnio 124, vienas gulintis, (stabilus!),“ – greit patikslina, – „ir du ratukuose,“ – lyg derasi rezidentas, patikslinęs popierius. Einam į palatas pacientų surinkti. Vienas, pasirodo, vaikštantis, sėdi jau apsirengęs ir rankinę čiupti pasiruošęs. Iš pasąmonės prasimuša Gulago terminija „s veščiami na vychod!“ (liet. „išeiti su daiktais“). Su daiktais išeinam, nulydžiu į greitąją. Kitoj palatoj – gulinti. Dar kartą įvertinęs Parkinsono suparalyžiuotos pacientės būklę, gydytojas nusprendžia transportuoti atskirai. „Ar jūs galėsite sėdėti?“ – tikslinamės XX6 infekciniame izoliatoriuje (toliau neapleidžia Gulago terminai) gulinčio dieduko. Šis pats sėdasi lovoje. „Atlašinom – buvo nejudantis,“ – apsidžiaugiam.

Jeigu čia – laukiamasis, tai ten – paskutinė mirties ir gyvybės konvejerio stotelė: arba grįši, arba ne.

Sagstau dvejus marškinius, velku striukę, sodinu ratukuosna. Pajudintas diedukas užsikosti – pataisau jam nusmukusią kaukę. Palinkėjęs sveikatos priduodu paramedikams. Išvykimas į skyrius – lyg į sanatoriją, palyginus su reanimacija... Jeigu čia – laukiamasis, tai ten – paskutinė mirties ir gyvybės konvejerio stotelė: arba grįši, arba ne.

RITS – Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius. RITS – tai kosminis laivas tarp dangaus ir žemės. „Skafandrais“ vilkintis erdvėlaivio personalas nardo tarp nesuskaičiuojamų mygtukų, mirksinčių indikatorių, laidų ir žarnelių raizgalynės, aptarnaudami tikruosius keleivius. Nė vienas iš keleivių nenori šiuo laivu niekur skristi ir įtikinėja likimą, kad turi bilietą atgal į žemę.

Paskutinio technikos žodžio aparatūra ir medicinos žinios čia suremia ietis su negailestinga statistika. 80 procentų... Tokia yra tikimybė, kad šiam vyrui jau nebepadės ir paskutinė taikoma procedūra. Jam jau nepadėjo plaučių ventiliavimo aparatas – deguonies įsisavinimas krenta toliau, jo negaudami palaipsniui žūsta organai. Paskutinis šansas – prisijungti prie kraujotakos ir prisotinti deguonimi patį kraują. Dirbtiniai plaučiai, dirbtinis inkstas, dirbtinės arterijos lenda po oda pavymui to drato, per kirkšnį įkišto per visą torsą. Gydytojas apšluosto kraują. Žinau, kad norėtų nusibraukti savo paties prakaitą, kuris po kinietiško skafandro plėve visiems žliaugia veidu, nugara, kojomis ir renkasi sandariuose antbačiuose. Pusamžis tvirtas vyras konvulsiškai žiopčioja, bandydamas įkvėpti. Keista, jis gi prijungtas prie plaučių ventiliavimo aparato, trachiostomijos būklės. Tai reiškia, kad už jį turėtų kvėpuoti robotas. Kakta nusėta stambiais prakaito lašais, o kraujo spaudimo rodmenys monitoriuje mirksi raudonai. Erzinančiai supypsi aparatūros signalizacija. Vėl užmetu akį į monitorių – jau mirski ir deguonies įsisavinimas – 88.

Xinhua News Agency nuotr./Ligoninė Rygoje

Perduodu informaciją čia irgi savanoriaujančiai medicinos studentei. Mūsų akyse skaičiai toliau krenta – 86, 85, 84... Kviečiam slaugytojas. Šios pribėga dviese. Įvertina padėtį: „Skambink gydytojams!“ Rezidentė pripuola prie telefono – skambina, su kažkuo skubiai šneka. Slaugytojos jau organizuoja skysčių atsiurbimą iš trachėjos. Įjungiamas siurblys ir atjungiama deguonies žarnelė, paciento kūnas įsitempia. Siurblio žarna kišama vis giliau į trachiostominį vamzdelį, pacientas dar labiau įsitempia. Retas atvejis, kai intubuotas pacientas yra pusiau sąmoningas. Staiga, siurbiant susikaupusias gleives, siurblys išsijungia. Jis išjungiamas ir vėl įjungiamas, siurbia toliau, bet kai išsijungia dar kartą, bėgu kito siurblio, jungiu į tinklą ir sukeičiu. Baigus atsiurbimo kankynę, pacientui šiek tiek pagerėja. Einu valyti siurblio.

Be aparatūros negali gyventi jau trečią savaitę ir kažin ar begalės...

Atėję gydytojai keičia trachiostominį vamzdelį. Atjungus deguonies srauto žarnelę, paciento kūnas visada įsitempia. Akyse dūstant žmogui – sekundės bėga labai greitai. Pakeitus vamzdelį, pacientui pagerėja. Šį vyrą liga beveik visai suparalyžiavo: nejudina nei rankų, nei kojų, nei krūtinės ląstos raumenų. Nors su pačiu virusu organizmas jau sukovojo (net antikūnų turi), bet komplikacijos negailestingos – nebeįstengia pats kvėpuoti. Be aparatūros negali gyventi jau trečią savaitę ir kažin ar begalės...

Kitoj lovoj nuotaikos geresnės. „Mergaitės, – žaismingai šūkteli slaugytojoms, – man berniukai (vizituojantys rezidentai) leido triusikus užsivilkti!“ Gautas leidimas atvirsti žmogiška būtybe, turinčia lytį, kuriai rūpi kažkas daugiau nei tolimesnis deguonies gurkšnis. Kuriai rūpi netgi drabužiai.

Išrašymas iš RITS į skyrių – lyg mirties nuosprendžio atšaukimas. Tai „teigiama dinamika“, tai „normalus iškvėpavimas“, tai vilties triumfas, tai nepaslepiamas atoslūgis veide – „Gyvensiu!“