Ligoninės COVID-19 skyrius: kartais čia įvyksta stebuklai

Valandomis, kada medikai budi prie telefono, jis skamba nepaliaujamai. Kantrybė ir empatija – dvi esminės savybės, kurių reikia čia dirbančiam ligoninės personalui. Atsakinėti į tuos pačius klausimus, kartais užduodamus po kelis kartus, raminti ir suteikti vilties. Jos artimiesiems kartais reikia ne ką mažiau nei sergančiajam deguonies.

Kėdainių ligoninėje kovidinis skyrius vėl atidarytas šių metų rudenį, sparčiai daugėjant susirgimų ir plintant koronaviruso delta atmainai. Skyriuje dirba 21 medikas, čia yra 60 lovų. Laimei, sako gydytoja K.Šlepavičienė, visos lovos dar nė karto nebuvo užimtos. Kėdainių ligoninėje nuo koronaviruso gydomi ne tik mūsų, bet ir kitų rajonų gyventojai.

Nė vienas neskaitė knygos, nė vienas nesprendė kryžiažodžio

Sakoma, kad kiekviena karta turi savo karą, o pasaulį sukausčiusią pandemiją, matyt, taip pat galima vadinti karu. Kai kuriems ši liga tampa kova už gyvenimą. Kartais, deja, ir pralaimėta.

Su koronavirusu susigyvenę ir jo pamokas jau išmokę medikai budrumo nepraranda – liga niekur neišėjo, ji netapo draugiškesnė. Nepaisant to, kad esu skiepyta, norint įžengti į šį skyrių reikia pasiruošti – apsivilkti kombinezoną, užsimauti antbačius, taip pat dvi poras pirštinių, užsidėti respiratorių, veidą ir akis saugantį skydelį.

„Jei jums pasidarys per karšta, sakykit – nueisime prie lango atvėsti“, – sako gydytoja Kristina ir įvertinusi, ar viskas padaryta teisingai, praveria Kėdainių ligoninės COVID-19 skyriaus duris.

Viduje – tylu ir ramu, pasibaigęs rytinės vizitacijos laikas, tik į palatas vis užsuka slaugytojos. O ir ligoniniai čia – kitokie. Nė vienas neskaitė knygos, nė vienas nesprendė kryžiažodžio, čia, žinoma, nėra nė vieno lankytojo.

Ir didžioji dalis ligonių, matyt, niekada nesitikėjo atsidurti kovidiniame skyriuje – visi tikimės, kad liga mus aplenks, o jei ir ne, ji praeis lengvai, besigydant namuose. Bet realybėje nutinka visaip. Nutinka taip, kad tavo bilietu į gyvenimą tampa tai, apie ką net nepagalvojai – deguonis.

Kėdainių ligoninėje kovidinis skyrius vėl atidarytas šių metų rudenį, sparčiai daugėjant susirgimų ir plintant koronaviruso delta atmainai.

Buvo skiepytas tik pirmąja doze

„Kol kas jaučiuosi normaliai. Šiek tiek dusina, man prijungtas deguonis“, – sako ant lovos krašto sėdintis Raseinių rajono gyventojas Antanas. O netrukus susigraudina. Gydytoja Kristina Antaną ramina: juk viskas gerai, deguonies poreikis mažėja. Jaudulys, ašaros – ne tai, ko reikia čia besigydantiems žmonėms.

Antanas sako nežinantis, kur ir kaip susirgo. Paprastai vyras laiką leidžia namuose, tik kartais išvažiuoja į parduotuvę. O štai prieš susirgimą lankėsi pas savo šeimos gydytoją. Netrukus po to Antanui pakilo temperatūra, prasidėjo dusulys.

Nors Antanas yra pasiskiepijęs, tačiau, kaip ne kartą yra sakę medikai, skiepas nuo viruso apsaugo ne visada – viskas priklauso nuo žmogaus imuniteto, amžiaus, gretutinių ligų, be to, svarbiau tai, kad skiepyti žmonės paprastai perserga lengviau.

Vienoje palatoje su Antanu gulintis Aloyzas taip pat iš Raseinių, mat šio miesto ligoninėje nėra COVID-19 skyriaus. Nors Aloyzas serga koronavirusu, tačiau jis čia gydomas dėl gretutinių ligų. Tą dieną, kai lankėmės skyriuje, vyras laukė kraujo perpylimo. Visgi jam prireikė ir deguonies. Prisimindamas pirmuosius koronaviruso simptomus Aloyzas sako, kad pajuto sunkumą skrandyje, tad iš karto net neįtarė, kad tai gali būti COVID-19.

„Esu pasiskiepijęs pirmąja vakcinos doze. Dabar, po savaitės, jau turėjau skiepytis antrąja, bet nespėjau“, – sakė Aloyzas.

„Kiekvieną vakarą sukalbu poterius“

Kartu su gydytoja Kristina užeiname į dar vieną palatą, šį kartą – moterų. Vienos iš ligonių gydytoja paprašo nekalbinti ir netrukdyti – jos savijauta prasta, reikia didelio kiekio deguonies. Palatoje guli trys moterys. Visoms joms tiekiamas deguonis.

„Guliu čia nuo praėjusios savaitės. Pradžioje man reikėjo daug deguonies. Kaip jaučiuosi dabar? Gydytojų dėka, ačiū Dievui, jau geriau. Labai geras kolektyvas, viskas gerai. Kiekvieną vakarą sukalbu poterius, kad Dievas globotų gydytojus. Be galo sunku jiems čia dirbti“, – kalbėjo Gražina.

Su koronavirusu susigyvenę ir jo pamokas jau išmokę medikai budrumo nepraranda – liga niekur neišėjo, ji netapo draugiškesnė.

Moteris turi neįgalią dukrą, kurią lanko asistentė. Pasak Gražinos, ši ateidavo be kaukės, o Gražina neišdrįso dėl to pasakyti pastabos. „Gal ji ir užnešė tą bėdą?“

Dar viena besigydanti moteris – Elena. Kaip pati sako, vienas iš pirmųjų ligos simptomų buvo skonio praradimas, o paskui sveikata vis blogėjo ir galiausiai teko atsigulti į ligoninę: „Aš esu nesiskiepijusi. Bijojau, vengiau skiepo. O ši liga baisi…“

Svarbu, kad viskas būtų savo laiku

Po apsilankymo COVID-19 skyriuje tenka atsargiai ir vadovaujantis gydytojos instrukcijomis nusivilkti kombinezoną ir kitas apsaugas, dezinfekuoti rankas. Išėjusios iš skyriaus su Kristina pasikalbėti susėdame viename iš kabinetų.

– Gydytoja, labai įstrigo telefonu ligonio artimajam Jūsų pasakyta frazė: „Svarbiausia, kad jis gyvas.“

– Taip, nes turime tokių atvejų, kad 80–90 procentų būna pažeisti žmogaus plaučiai, o jis – garbaus amžiaus, turintis gretutinių ligų. Problemų nemažai. Jei toks žmogus ištveria gydymą, išgyvena – tai galima prilyginti ir stebuklui. Svarbiausia, kad pavyksta išvengti reanimacijos.

Kai žmogus, ypač vyresnio amžiaus, yra prijungiamas prie aparatų, kai dirbtinai ventiliuojami plaučiai – pacientas yra slopinamas. Tai reiškia, kad jis yra užmigdomas tam, kad natūraliai reaguotų ir iškvėpuotų visą deguonį. Kuo vyresnis žmogus yra taip slopinamas, kuo plaučių ventiliacijos laikas ilgesnis – tuo labiau didėja tikimybė, kad žmogus po viso to liks slaugomas arba turės praeiti daug laiko, kol atsigaus. Yra aprašytas atvejis, kai toks ligoninis pradėjo judėti, vaikščioti tik po 11 mėnesių.

Galiu pasidžiaugti, kad gydymas mūsų skyriuje dažnai yra sėkmingas, mes nemažai bendradarbiaujame su Kauno klinikomis ir žmones, kurių būklė sunki, pavyksta laiku pervežti į Kauną, kur pagalba suteikiama pagal indikacijas, kada to reikia.

– Kokia situacija šiuo metu Kėdainių COVID-19 skyriuje?

– Iš 60 lovų užimtos 24, neseniai šis skaičius ėmė mažėti. Per visą koronaviruso bangą buvome ligoninė, sutelkusi gerą gydytojų ir slaugytojų komandą. Suteikiame visą pagalbą per įmanomai trumpą laiką. Čia svarbu, kad viskas būtų savo laiku: žmogus laiku paguldytas, laiku išleistas ambulatoriniam gydymui, kad per ilgai neužsibūtų ligoninėje. Mat tada gali padidėti bakterinių komplikacijų rizika. Kuo ilgiau žmogus yra ligoninėje, tuo ši rizika didesnė.

Kiekviena viruso atmaina turi savo veidą

– Kai lankėmės skyriuje, vienas ligonis verkė, kita moteris sakė kalbanti už jus poterius. Kokios dar žmonių nuotaikos, mintys?

– Gana neblogos, bet ir mūsų personalas yra dėmesingas, atsižvelgiame į pacientų poreikius. Kiek įmanoma, stengiamės motyvuoti, ne tik suteikti sveikatos paslaugas.

Žmonės domisi savo tyrimų atsakymais, klausia, kokius tyrimus darome, kodėl. Jei yra 80–90 procentų plaučių pažaida, tokie ligoniai ima stresuoti. Tada klausiame: juk deguonies kiekis pradėjo mažėti, juk jaučiatės geriau?

„Esu pasiskiepijęs pirmąja vakcinos doze. Dabar, po savaitės, jau turėjau skiepytis antrąja, bet nespėjau“, – sakė Aloyzas.

Tad viskas bus gerai. Jei žmogus klausys gydytojų nurodymų, didelė tikimybė, kad išeis pasveikęs.

– Kaip jums atrodo, ar medikai gali sakyti, kad jie šią ligą jau gerai pažįsta?

– Kiekviena koronaviruso atmaina turi savo veidą. Delta atmaina gali pasireikšti žaibiška forma, ko beveik nepasitaikydavo anksčiau. Dabar būna, kad žmogų staiga reikia perkelti į reanimacijos skyrių, į Kauną.

Pavyzdžiui, tik paguldžius pacientą jam reikia šešių litrų deguonies, o kitą dieną jau matai, kaip poreikis auga. Patirties su šia liga jau turime, tad tokiu atveju nelaukiame – perkeliame į Kauną. Kartais atsitinka taip, kad Kauno klinikose nėra vietos. Bet jei matome augantį deguonies poreikį, iš karto pranešame mūsų reanimacijos skyriui, kad gali prireikti vietos.

Jei visos vietos užimtos – tada medikai sprendžia, kad kitą ligonį, suderinus su koordinatoriumi iš Kauno, reanimobiliu pervežtume į kitos gydymo įstaigos reanimaciją ir taip turėtume paruošę laisvą vietą Kėdainių ligoninės reanimacijos skyriuje.

– Esate gydytoja terapeutė, šiuo metu vadovaujanti COVID-19 skyriui. Kokia tai patirtis Jums pačiai?

– Visos patirtys, kokios jos bebūtų – teigiamos ar neigiamos – yra geros. Man patinka mano darbas ir nesvarbu, ar aš dirbu terapijos, ar kitame skyriuje.

Čia gydome nemažai vyresnio amžiaus pacientų, tad šalia koronaviruso jie serga ir kitomis ligomis. Natūralu, kad, jei žmogus turi daug gretutinių terapinių ligų, COVID-19 viską apsunkina. Šios ligos nepavyks pagydyti tol, kol nebus sutvarkyta terapija. Deguonies kartais trūksta ir dėl širdies nepakankamumo, o susitvarkius žmogaus pulsui, pagerinus širdies būklę nebereikia ir deguonies. Tada ir COVID-19 neatrodo toks baisus.

„Džiaugiuosi dėl žmonių, kurie pasiskiepijo“

– Visuomenėje netyla diskusijos: skiepai veiksmingi ar ne? Serga ir pasiskiepiję žmonės, miršta, matyt, taip pat.

– Skiepai veikia, o vakcinuoti žmonės lengviau perserga – tai tiesa. Pavyzdžiui, seniau būdavo sudėtinga su ilgalaikiais rūkoriais, jei liga pasiekdavo plaučius. Šansų išgyventi pirmosios bangos metu jie beveik neturėjo, nes plaučiai ir taip pažeisti. Dabar tokiems ligoniams, jei jie skiepyti, kartais net nereikia deguonies.

Ir kitiems, kurie yra skiepyti, ne visada reikia deguonies, jie perserga lengviau. Džiaugiuosi dėl žmonių, kurie pasiskiepijo, jie turėjo šansą pasveikti.

Taip, miršta ir skiepyti žmonės. Tačiau jei žmogus serga kitomis ligomis, pavyzdžiui, onkologine liga, kuri išplitusi, – toks žmogus gali neišgyventi. Arba garbaus amžiaus žmonės, kuriems gali būti insultas, infarktas. Dažniausiai mirties priežastis būna ne COVID-19.

Didžioji dalis pas mus mirusių žmonių buvo neskiepyti ir mirė dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurį lėmė COVID-19 infekcija.

– Ką žmonės sako jums ir kaip įvardija, kodėl nesiskiepija?

– Vieni bijo, kiti sako girdėję, kad kažkam nuo skiepo buvo blogai. Treti galbūt neturi tinkamos literatūros, informacijos, bet jos nelabai ir stengiasi ieškoti. Buvo pacientė, kuri nesiskiepijo dėl to, kad jos tėčiui buvo trombozė.

Bet ar žmonės žino, kad nuo COVID-19 ligos yra daug didesnė trombų rizika nei nuo skiepo? Gerokai didesnė. Trombozės komplikacijos būna ne nuo skiepų, skiepai – kaip tik – nuo tokių komplikacijų, susirgus COVID-19, gali apsaugoti, jei žmogus tokių sveikatos problemų turėjo iki tol.

Skiepas yra kaip skrydis lėktuvu: kiek žmonių skraido ir keliems iš jų skrydžio metu susiformuoja trombas? Yra tokių atvejų, bet vienetai. Taip ir čia.

– Tam, kuris niekada nepatyrė jausmo, kas yra deguonies trūkumas, tą suvokti sunku? Juk oras, kvėpavimas yra mums visiškai įprastas procesas.

– Žmonės, kurie yra skendę, deguonies trūkumą sergant koronavirusu prilygina skendimui. Tik sako, kad tai – daug blogiau, nes skendimo procesas yra trumpas. Arba žmogus nuskęsta, arba išsigelbėja. Sergant COVID-19 tai užtrunka ilgai, žmonės kelias paras jaučia deguonies trūkumą. Tada arba ima gerėti, arba – kelias į reanimaciją.

– Kartais norisi užduoti klausimą, į kurį atsakymo, matyt, nežino niekas. Kiek laiko mes dar taip gyvensime – su kaukėmis, saugodamiesi, baimindamiesi karantino ir kasdienio gyvenimo suvaržymo?

– Labai tikiuosi, kad jau neilgai, kad jau netrukus žmonės galės gauti visas medicinos paslaugas, planuojamas operacijas, kurios yra svarbios. Mokslininkai kalba, kad pandemijos tęsiasi 3–4 metus. O COVID-19 taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Kaip gripas ar kitos ligos.