„Namuose mūsų tik devyni besam“, – šypteli moteris. Vyriausias 21 metų sūnus Kęstutis gyvena ir dirba Airijoje. 18-etis Martynas šį rudenį iškeliavo mokytis į Akmenę. Tačiau Stalgo kaime miško apsupty stūksančiame vienkiemyje triukšmo ir klegesio tiek, kad net sienos braška.
Čia zuja trynukai Justinas, Beatričė ir Kornelija, kuriems sausio 15-ąją sueis po 12-a. Vietoje nenustygsta ir dešimtmetės dvynės Evelina ir Karolina. Augustei – septyneri. Neseniai gimė Rugilė – G.Janulienės glėbyje įsitaisiusiai mergytei nėra nė dviejų mėnesių.
Kambaryje – po tris
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad su pirmuoju vyru Kęstučiu Bauža, su kuriuo susilaukė aštuonių vaikų, Gitana išsiskyrė. Santuokos nepavyko išsaugoti, tačiau dirbti į Airiją išvykęs vyras atžalų neužmiršo ir moka alimentus, apskaičiuotus pagal airišką tarifą – kas mėnesį apie 2800 litų.
Gimus dvynėms žiūriu ir skaičiuoju: vienas juda, antras juda – o kur trečias?! Ir tada prisimenu: „Aj, gi tik du!“
Prieš metus Gitana sukūrė naują šeimą – su 27-erių metų Tomu. Internetinė draugystė išaugo į rimtus santykius, kuriuos oficialiai pora įteisino praėjusių metų rugpjūtį.
Pagrandukė Rugilė – šios sąjungos vaisius. Tačiau G.Janulienė džiaugiasi, kad Tomas, pats augęs gausioje šeimoje, jos vaikus priima kaip savus – globoja, rūpinasi ir myli.
Namo kambariuose gyvena po tris: „Kai Martynas išvyko, Justinas persikraustė pas mergaites, todėl viename kambaryje gyvena trynukai, antrame – dvynės ir mažoji Augustė, o trečiame – mes su kūdikiu.“
Visi skirtingi, visi unikalūs
Kambarėliai nedideli, todėl ankštoka. Tačiau G.Janulienė užtikrina, kad niekada nesigailėjo susilaukusi tokio būrio vaikų.
Moteris neslepia, kad jos giminėje būta dvynukų – teta pagimdė dvi mergaites. Todėl prieš 11 metų išgirdusi, kad laukiasi trynukų, Gitana šoko nepatyrė – svarbiausia, kad tik sveiki būtų. Tiesa, nesitikėjo, kad likimas panašų pokštą iškrės ir antrąkart – kitas nėštumas padovanojo dvynukes.
„Gimus dvynėms žiūriu ir skaičiuoju: vienas juda, antras juda – o kur trečias?! Ir tada prisimenu: „Aj, gi tik du!“ – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad vieną ar du vaikus auginti net sunkiau nei visą pulką. „Mane net stebina, kai kas nors sako, kad turiu daug vaikų. Ką reiškia daug? Martynas vienas, Kęstutis, Justinas – vienas, Beatričė viena, Rugilė viena, Kornelija, Augustė, Karolina, Evelina – irgi po vieną. Esmė ta, kad tas žmogus toks yra tik vienas“, – filosofuoja G.Janulienė.
Tik ne išmaldos prašytojai!
G.Janulienė garantuoja – visi vaikai gimė laukiami: „Esu pasakiusi: nė dėl vieno kvailio negimdysiu, nė dėl vieno kvailio nežudysiu – viskas.“
Mane net stebina, kai kas nors sako, kad turiu daug vaikų. Ką reiškia daug? Esmė ta, kad tas žmogus toks yra tik vienas.
Galima sakyti, kad su vyrais jai sekasi. Tomas, nors ir jaunas, tačiau atsakingas ir brandus. Automechniko specialybę įgijęs vyras dirba automobilių valymo salone, o prie algos prisiduria savaitgaliais turguje padėdamas pardavinėti padangas.
Bendros šeimos mėnesinės pajamos nesiekia 4 tūkst. litų. Nors burnų nemažai, gyvenant kaime verstis galima.
G.Janulienė skųstis nepratus. „Nenorime būti išmaldos prašytojai – na jau ne! – su žemaitišku užsispyrimu pareiškė moteris. – Patys mąstome, kaip išsisukti, juk niekas man neliepė šių vaikų gimdyti.“
Ūkyje – nuo kalakutų iki avių
Buitis namuose kukli, o buitinė technika pasenusi: šaldytuvas plerpia, televizorius nedžiugina vaizdo kokybe.
Tačiau G.Janulienė pokalbį nukreipia linksmesne linkme ir pasakoja apie šeimynos augintinius: tris avis, dešimt kalakutų, šešias vištas, tris gaidžius, devynias antis, du triušius.
Skaičių ji pasitikslina vaikų – tai jie rūpinasi šiuo ūkiu. „Justinas labai myli triušius, be to, labai norėtų žąsų – tai kitąmet pirksim. O man labai patinka bramai – labai gražūs, taip sakant, užsikabinau“, – prisipažino moteris.
Užpernai ji augino melžiamas ožkas, iš kurių pieno spaudė sūrį. Tačiau užpuolus ligoms šiuos gyvulius teko išpjauti.
Būna, kad ir susipeša. Vaikai kaip vaikai: kas padūkę, kas geriau mokosi, kas pritingi. Viena mergaitė trejus metus mokosi daugybos lentelės – ir niekaip.
„Dabar labai norėčiau išmokti vilną velti“, – sako G.Janulienė, prieš kelerius metus įgijusi floristės specialybę. Todėl dekoracijas vestuvėms su Tomu kūrė savo rankomis. Kelis užsakymus gavo ir iš šalies, tačiau bent kol kas rimčiau šia veikla neužsiima, nors prasitaria esanti „prie meno“.
Mamos pagalbininkai
G.Janulienei laukiantis pagrandukės Rugilės, kiti vaikai labai subrendo: „Trynukai visai okupavo virtuvę – man vietos joje neliko.“
Pagalbininkų netrūksta ir globojant naujagimę: vienas sauskelnes pakeičia, kitas pačiūčiuoja, trečias pasaką paskaito, pamigdo.
„Aišku, pasitaiko visko, – šeiminio gyvenimo neidealizuoja moteris. – Būna, kad ir susipeša. Vaikai kaip vaikai: kas padūkę, kas geriau mokosi, kas pritingi. Viena mergaitė trejus metus mokosi daugybos lentelės – ir niekaip.“
Svajoja ne apie telefonus, o apie lėles
G.Janulienės planuose – karvė ir kompiuteris. Jis labai praverstų ir vaikų mokslams, ir Tomo darbui. Turint internetą esą būtų galima ką nors rimčiau pradėti ir su floristika.
Tuo metu parduotuvių vitrinoms jau ėmus dabintis kalėdiniais papuošimais, vaikai svajoja apie paprastus dalykus.
Karolina ir Evelina trokšta nuo Kalėdų Senelio gauti po lėlę su funkcijomis – kuri verkia arba juokiasi. Augustė lėlę turi, tačiau norėtų vežimėlio jai vežioti. Kornelija geidžia lėlės auto kėdutės, o Justinas visureigio, valdomo pultu.
Namuose nėra alkoholio
Plungės rajono Stalgėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Laimona Kazevičienė G.Janulienę ir jos šeimą puikiai pažįsta.
„Tai – graži, padori šeima. Stiprioji jos pusė ta, kad namuose nėra alkoholio“, – konstatavo specialistė.
Tai – graži, padori šeima. Stiprioji jos pusė ta, kad namuose nėra alkoholio.
Gero žodžio ji nešykšti ir į šeimą neseniai įsiliejusiam Tomui – dirba, stengiasi, ūkį, kuriam labai trūko vyriškos rankos, aptvarkė – tikrai nesėdi Gitanai ant sprando.
„Vaikai irgi labai darbštūs, tikri šaunuoliai. Niekada neatvažiuoju įspėjus, tačiau visada randu besitvarkančius: viena šluoja, kitas aslą valo, trečia bulves skuta. Per rudens atostogas vaikai eidavo į mišką malkų – pririnko visą kalną. Užsuku ir matau – ugnelė kūrenas“, – pasakoja L.Kazevičienė.
Labai tvirtas šeiminis ryšys
Skamba gražiai, tačiau būkime atviri – iš tokių namų Norvegijoje vaikai greičiausiai būtų paimti, argumentuojant, kad jie per jauni rūpintis buitimi, kad iš vaikų atimama vaikystė.
„Gal ir taip, – sudvejoja socialinė darbuotoja, tačiau pažymi, kad situaciją turime vertinti savo šalies ir net regiono kontekste. Svarbiausia, kad vaikai neišbarstyti po globos įstaigas, o auga su motina, kuri juos tikrai myli.
„Šios šeimos ryšys, pagarba vienas kitam tikrai labai stiprūs. Kai atvažiuoju ir kalbamės su Gitana, vaikai ją apkibę iš visų pusių: vienas apglėbęs per liemenį, kitas įsitvėręs į ranką“, – pasakoja L.Kazevičienė.
Finansinės paramos šiai šeimai lyg nereikia – yra ir daug sunkiau besiverčiančių. Tačiau naujesnis buities prietaisas, o ypač kompiuteris ar televizorius, labai praverstų. Už kalėdines vaikų svajones L.Kazevičienė serga kaip už savas – kad tik jos išsipildytų.
P.S. G.Janulienės šeima prieš kelerius metus buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų grupę. Skyrybos į šeimos gyvenimą trumpam buvo įpūtusios chaoso, tačiau L.Kazevičienė sako, kad tai – jau praeitis, todėl po ją kapstytis neverta.
