– Kodėl nusprendėte iš komunikacijos verslo pasukti į politiką?
– Visada buvau netoli politikos. Studijavau istoriją, šis mokslas įtraukia ir politinį aspektą. Man visada rūpėjo, kaip yra valdomos valstybės, kaip gimsta politinės idėjos, kiek svarbūs lyderiai ir politinė komanda, kiek lemia kultūra ir idėjų rinkiniai. Man svarbu buvo stebėti ir dalyvauti Lietuvos valstybės kūrimo procesuose, šiuos darbus dirbau kaip žurnalistas, o vėliau – kaip politinis konsultantas. Konsultuodamas politikus esu atidavęs jiems ne vieną savo idėją.
Dabar, pasitraukęs iš konsultacijų verslo ir gavęs R.Karbauskio pasiūlymą kandidatuoti į Europos Parlamentą, manau, kad yra tinkamas metas ir tinkama pozicija siekti tų politinių tikslų, apie kuriuos mąstau jau 30 metų.
– Bet kodėl politinė veikla Europos Parlamente, o ne čia, Lietuvoje?
– Mano požiūris į šį klausimą yra labai paprastas – Europos Sąjunga jau dabar nebėra vien užsienio rinka. Ji jau dabar tampa mūsų namų rinka. Todėl į ES nežiūriu kaip į tolimą, mums sunkiai pasiekiamą užsienį. Taip, kaip mes turime mokėti kalbėtis ir derėtis su politiniais oponentais Lietuvoje, lygiai taip pat turime kalbėtis su politiniais partneriais ir oponentais Europos lygiu. Europos Sąjunga yra ir mūsų bendrija, kurioje mes dalyvaujame, o ne tik stebime procesus.
Iki šiol dominavo pasyvusis Lietuvos atstovų dalyvavimas Europos Parlamento darbe. Ne visi mūsų išrinkti atstovai ten dirbo aktyviai. Mano nuostata yra kita – užtenka žiūrėti į Europą kaip į užsienio rinką, ji yra ir mūsų namai, todėl turime visas teises čia turėti ir savo balsą. Turime įveikti savo kompleksus ir vidinius barjerus. Būtent atstovauti Lietuvai, o ne stebėti vykstančių procesų ir einu į Europos parlamentą.
– Kaip apibūdintumėte savo politines pažiūras?
– Dabar, kai į gyvenimą ateina daug socialinės įtraukties, daug bendruomeniškumo, greitų transformacijų, nebegalime labai griežtai nubrėžti ribų tarp kairiųjų ir dešiniųjų idėjų. Ypač Lietuvoje, kuri po tragiškojo sovietmečio, pati turėjo greitai išmokti gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. Mūsų niekas nemokė, kaip išvengti tokios transformacijos sukeliamų nuostolių. O jų kilo todėl, kad nesugebėjome suvaldyti elementarių žmogiškųjų savybių, pvz., godumo. Todėl turime rimtų problemų ne tik socialinėje politikoje, bet ir požiūryje į verslą. Verslininkas dar ir šiandien yra suprantamas kaip nesąžiningas žmogus ar net kenkėjas. Nors turėjo atsitikti priešingai – laisvė Lietuvoje turėjo atnešti galimybes visiems norintiems užsiimti savo veikla. Net ir tinginys Lietuvoje turėtų tingėti ne už visų mūsų pinigus, o pasirinkti tingėti savo sąskaita. Jie neturėtų būti mūsų išlaikytiniais ir našta visuomenei. Dalies žmonių nenoras įsitraukti į darbo rinką yra suprantamas kaip jų privilegija būti išlaikomiems. Tai labai neteisinga postsovietinės Lietuvos transformacija.
Be to, man rūpi, kodėl mažėja Lietuvos žmonių įsitraukimas į valstybės reikalus. Čia matau daug darbų, kuriuos galima padaryti. Pirmiausius darbus pradėčiau nuo edukacijos – ką gyventojai privalo žinoti apie valstybę ir kaip jai įsipareigoja. Politinis ir pilietinis įsitraukimas Lietuvoje reikalauja papildomo dėmesio.
Aš turiu užsidegimo ir aiškią viziją, ką reikėtų šiose srityse nuveikti.
– Kokių savybių dabar labiausiai trūksta Lietuvos politikams?
– Vidinės kultūros, mokėjimo gerbti kitą žmogų, diskusijų kultūros. Manau, kad Lietuvos politikai per daug tuščiai demonstruojasi viešojoje erdvėje. Jie turėtų mažiau dalyvauti populiarumo vaikymosi veiklose, o daugiau dirbti savo tiesioginį darbą. Politikai turi dirbti protinį darbą, ir tik kažką sukūrę – idėją, vertingą darbą – galėtų išeiti į viešumą. Kitaip mes esame įkliuvę į spaustus – viešojoje erdvėje dominuoja pseudopolitinis turinys, tai yra tuščias triukšmas. Žinoma, demokratinėje šalyje niekas neuždraus politikams daryti šou, tačiau būtina apie tai kalbėti. Rinkėjų pasirinkti atstovai privalo užsičiaupti ir eiti dirbti protinio darbo.
– Kokios yra jūsų asmeninės interesų sritys? Kas jus gyvenime domina?
– Domiuosi komunikacija įvairiais aspektais – tiek tarpasmenine, tiek kultūrine, tiek menine. Nekalbu apie knygų skaitymą, nes humanitarinio išsilavinimo žmogui skaitymas yra tas pats, kaip čempionatams besiruošiantiems sportininikams sportuoti – kasdien.
Man labai patinka muzika – tai yra vienas iš humanitarinio išsilavinimo privalomųjų elementų. Kaip kalbame apie apsiskaičiusius žmones, taip turėtume kalbėti ir apie „prisiklausiusius“ žmones.
Man patinka žmonės, kurie sugeba keistis be destrukcijos sau ir kitiems. Reikia didelės išminties, nes tai yra sudėtingas procesas – kaitos metu sugebėti į gyvenimą atnešti kuo mažiau griovimo. Tai atneša daug prasmingų pokyčių į mūsų visų gyvenimą.
Mėgstu medžio darbus
– Kur jūsų idėjų ir užsidegimo keistis šaknys?
– Esu gimęs Telšiuose, Žemaitijoje. Žemaitiškas tvirtumas ir gebėjimas apginti savo garbę bei įsitikinimus yra mano įsitikinimų šaltinis. Man patinka filosofija, patinka tūkstantmetė jogų išmintis. Iš to pomėgio irgi radasi daug minčių ir idėjų, kaip padaryti kasdienybę kūrybiškesnę.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
