Interviu BNS buvęs Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vadovas pripažino, jog „valstiečių“ pasisakymai dėl pensijų didinimo nebuvo visiškai nuoseklūs.
Ministras taip pat žada pertvarkyti pabėgėlių integracijos sistemą, globos namų pertvarkos principus, kurti tarpinius namus nuo alkoholio priklausomiems asmenims.
Penkių namuose gimusių vaikų tėvas žada nusišalinti nuo svarstymų dėl gimdymo namuose įteisinimo.
– Kokias matote buvusios ministerijos vadovybės, Vyriausybės klaidas, kurių nenorėtumėte kartoti?
– Bendravimo su pilietine visuomene yra padaugėję – ne tik valstybėje, bet ir savivaldybėse. Tai džiugina ir norisi tą didinti dar keliais kartais. Viena iš probleminių situacijų, kad pilietinės visuomenės siūlymai neretai likdavo tik siūlymais. Jei net ir sugalvodavo konkrečius modelius, jie niekaip neįsikūnydavo.
– Turite konkrečių pavyzdžių?
– Socialinio darbo taryba, kuri yra patariamasis organas prie ministerijos, yra sukūrusi modelį – ir aš pats tame dalyvavau – kaip skatinti bendruomenines paslaugas, nes jų labai trūksta. Mes tą viešai pristatėme, tai liko viešu pristatymu. Įgyvendinimas taip ir kybo ore. Lyg dialogas vyksta, bet įgyvendinimas ne – norisi sustiprinti tą įgyvendinimo dalį. Kitas dalykas, man atrodo, yra gerokai per mažai darbo su savivaldybėmis.
– Ar turite savo komandą, viceministrus, pagal kokius principus juos renkatės?
– Keletą turiu numatęs, kol kas nesinori jų vardų sakyti, nes dar yra tikrinama per saugumo tarnybas. Principas yra ekspertiškumas, profesionalumas. Kitas principas, kad komanda būtų pajėgi apimti visas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sritis, o jų yra daug. Dėl to džiaugiuosi, kad yra galimi trys viceministrai ir keturi patarėjai, nes sričių yra daugiau nei septynios.
– Ar nors vienas jų bus partinis?
– Tiesą sakant, nežinau – su tais, su kuriais kalbuosi, nežinau jų partinės priklausomybės. Gali būti, kad pasitaikys, bet tai man pačiam bus naujiena.
– Dabartinis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas prieš rinkimus žadėjo, jog pensijos kitų metų liepą, nepriklausomai nuo to, jog dėl ankstesnės valdžios sprendimų dėl indeksavimo nuo sausio pensijos didėja 15 eurų, didės 40 eurų. Dabar aiškėja, kad pensijos bus didinamos nuo metų pradžios, bet tik 20-čia eurų. Kodėl nesilaikoma pažadų? Ar jus delegavusių „valstiečių“ pažadai tiesiog buvo pernelyg neatsargūs, ir dabar vyksta atsitraukimas?
– Čia buvo komunikacijos klausimas. Skaičius 40 labai stringa ir tikrai suformuoja žmonių lūkesčius. Matematiškai, turbūt, ir pats S.Jakeliūnas paaiškino, kaip tas 40 išeina: jei nuo liepos 1-osios pakeltų, tai žmogui 20 ir 20, du pusmečiai, lyg ir išsidėlioja 40 už pusmetį. O jau nuo sausio 1-osios 2018-ųjų, perskaičiavus pagal indeksavimą, dar panašiai galėtų pakilti. Tokiu būdu išeina, kad tas 40 eurų pakilimas užtikrinamas.
Žinote, nauja valdančioji dauguma, daug kalbėtojų, o galų gale, žurnalistai irgi daug klausinėja, įvairius žmones bando ištraukti, ir tada mes skirtingas žinutes skleidžiame.
Pensijos bus surištos su darbo užmokesčiu, ko niekada nėra buvę – tai leistų pensininkams vis oriau gyventi.
Pensijos bus surištos su darbo užmokesčiu, ko niekada nėra buvę – tai leistų pensininkams vis oriau gyventi. Kitais atvejais turėdavome manipuliatyvią situaciją, priklausančią nuo politikų gerumo. Buvo tokios situacijos, kad vieni politikai prieš rinkimus pažada, „išsprogdina“ „Sodros“ biudžetą, kiti politikai turi iš pensininkų paimti. Ir ši situacija yra visiškai neadekvati, žaidžiama žmonių jausmais ir lūkesčiais.
– Tai ir šiuo atveju Vyriausybė paliko savotišką „miną“ nusprendusi indeksuoti pensijas nuo sausio?
– Reikėtų pasakyti, kad pensijų indeksavimas buvo socialinio modelio dalis ir džiugu, kad šią dalį Vyriausybė nusprendė ne atkelti, o pradėti nuo sausio 1-osios.
– Seimas nuo kitų metų nutraukė ilgus metus teiktą PVM lengvatą šildymui: ar nenutiks taip, jog tas 20 eurų pensijų didinimas nukeliaus būtent už šilumos sąskaitas? Ar tai dera su programoje deklaruojamu socialiniu jautrumu kalbant apie sunkiai gyvenančias šeimas?
– Suprantu, kad tai atrodo paradoksaliai: ir pensijos, ir lengvatos naikinimas. Šiuo metu mąstoma peržiūrėti kompensacijos už šildymą tvarkas. Kol kas negaliu tvirtai pasižadėti, bet mąstoma sumažinti pajamų ribą, kurią peržengus žmonės gautų kompensaciją už šildymą. Per kompensacijos tvarką, per socialinės paramos sistemą galėtumėme užtikrinti, kad pajamos žmonių, kurie gyvena skurdžiai, nesumažėtų. Ministerijoje skaičiuojame, kiek lėšų reikėtų kompensacijoms padidinti. Bandysime pristatyti Seimui tris karteles, kad parodytumėme, kiek išauga biudžetas, kiek žmonių patenka. Kaip žinia, savivaldybės, mokėdamos pašalpas, sutaupo pinigus. Siūlymas būtų atsiremti į tuos sutaupytus pinigus ir juos išleisti socialinei sričiai – būtent kompensuojant šildymą tiems, kuriems labiausiai reikia.
– Vyriausybės programoje įvardijama, kad skurdo sąlygomis gyvena beveik trečdalis šalies gyventojų, žadama socialinės atskirtį ir pajamų nelygybę mažinti artėjant prie ES vidurkio. Pats vadovavote įstaigai, kuri rūpinasi daugiausia nepritekliuje gyvenančiais asmenimis. Kokios pagrindinės skurdo priežastys Lietuvoje ir kaip su jomis kovosite?
– Jei kas ir mažintų skurdą arba bendrai visas mūsų išgyvenamas pasekmes – migraciją, savižudybes, alkoholizmą ir visus kitus dalykus, tai mūsų tarpusavio glaudūs ryšiai. Yra visuomenės, kurios labiau susitelkusios dėl bendro gėrio, negu mes. Mes dažnai renkamės savo asmeninį gėrį. Tai yra kultūrinis veiksmas, kurį valdžia turėtų pradėti.
Tas sueižėjęs socialinis kapitalas ir daro taip, kad mes surenkame labai mažai biudžeto: mokesčių nemokame, vengiame, o kai mažas biudžetas, tai ir socialinei sričiai, kuri kompensuotų tą atskirtį, neturime pakankamai resursų.
Atskirtis formuojasi dar ir dėl to, kad mūsų socialinė pagalba nuo sovietmečio yra labai institucinė, galvojame, kad žmogui galime padėti institucijoje: paimant vaiką, kalinį uždarant, nuo alkoholio priklausomus asmenis uždarant į bendruomenes ir taip toliau.
Socialinei sričiai skiriama biudžeto dalis yra trečdaliu mažesnė, nei Europos Sąjungoje, ją tikrai reikia didinti.
Atskirtis formuojasi dar ir dėl to, kad mūsų socialinė pagalba nuo sovietmečio yra labai institucinė, galvojame, kad žmogui galime padėti institucijoje: paimant vaiką, kalinį uždarant, nuo alkoholio priklausomus asmenis uždarant į bendruomenes ir taip toliau. Tas atskyrimas nuo visuomenės – paskui reikalingos didelės pastangos, kad žmogus integruotųsi. Lygiai taip pat psichinę negalią turintys žmonės irgi yra uždaromi. Tas institucinis požiūris žmones tik atskiria, nors suteikia ir tam tikrą pagalbą. Jei mes sustiprintumėme bendruomeninę pagalbą, pavyzdžiui, jei vaikų globos sistemoje vaikas patektų iškart į globėjų šeimą, o ne į instituciją, mes iškart sutaupytumėme milžiniškus resursus, nereikėtų paskui rūpintis jo integracija atgal. Ir kalbu apie praktiškai visas sritis: vaikai, neįgalieji, grįžę iš įkalinimo įstaigų, nuo alkoholio priklausomi asmenys ir taip toliau.
– Ar atsisakysite ankstesnės Vyriausybės pradėtos globos namų pertvarkos principų, kai vaikai iš globos namų perkeliami į mažesnes bendruomenes? Ar sieksite ir kaip sieksite, kad būtų įvaikinama daugiau globotinių?
– Kad turėtumėme rimtą alternatyvą vaikų namams – ar tai būtų institucija, ar tai būtų butas, kur dirbama tokiu pačiu principu, kaip institucijoje – turime turėti pasiruošusią visuomenę priimti tuos vaikus. Tai yra didžiulis darbas ieškoti, skelbti, kviesti šeimas. Aš tikiu, kad yra tiek šeimų Lietuvoje, kad galėtumėme mes tuos kelis tūkstančių vaikų priimti. Procesą reikia stiprinti, jis yra labai pavėluotas.
Antras procesas yra padėti institucijoms, kurios performuojamos, būti mažiau gynybiškoms. Tas gynybiškumas – tai stengimasis išlaikyti tiek darbo vietas, tiek išsaugoti pačią instituciją. Reikalingi didžiuliai mokymai socialiniems darbuotojams, vadovybei, kad atpalaiduotumėme tą įtampą, jog uždarome sistemą ir visi būsime bedarbiai. Ne, priešingai – jūsų rankų reikės. Čia mes norime padėti, kad bendruomeninės paslaugos įsisuktų ir kad kiek įmanoma būtų padedama žmonėms.
– Vyriausybės programoje išsakomas prioritetas išlaikyti vaikus šeimoje, net jei šeima yra socialinės rizikos ir vaikui augti joje kyla problemų. Pavyzdžiui, dažnai įvardijamose Skandinavijos valstybėse kartelė pakelta kur kas aukščiau. Tai kuriuo keliu eisite – skandinavišku ar lietuvišku?
– Šeimos yra įsibaiminusios, kad vaikai bus paimami, ypač girdint, kaip sekasi mūsų tautiečiams užsienyje – visi labai bijo, gąsdina šiais pavyzdžiais. Tai rodo, kad auga bendrai nepasitikėjimas valstybinėmis struktūromis, kurios rūpinasi vaikų teisėmis – tai yra negerai. Jei visuomenė susipriešins su struktūromis, kurios rūpinasi vaikų teisėmis, to socialinio saugumo dar labiau sumažės. Reiškia, šeimos užsidarinės ir dar mažiau matysime, kas jų viduje – smurto gali dar labiau augti.
Šalia to, kad turi augti netolerancija smurtui, prevencija, turime didinti socialinę pagalbą. Vien tai, kad iš globėjų šeimų nemažas skaičius vaikų grįžta vėl į globos namus, rodo, kad šeimos turi labai mažai pagalbos, pačios nesugeba susitvarkyti. Turime ir toms šeimoms padėti, kurios jau pasiima vaikus, ir toms, kurios yra rizikos situacijoje.
Šie ketveri metai ir yra skirti tam: norisi maksimaliai padidinti žmonėms prieinamų paslaugų skaičių jų bendruomenėse, kad jie galėtų remtis į paslaugas, dėti pastangas, kad atsirastų neformalių tinklų tarp šeimų. Nes ne tik paslaugomis galėsime pagelbėti – šeimos labai daug gali pagelbėti viena kitai.
– „Valstiečiai“ Seime jau ėmėsi pirmųjų žingsnių kovoje su alkoholio prieinamumu – po kelių savaičių didėja alkoholio akcizas, daugiausia alui. Ar tokie sprendimai bus veiksmingi?
– Turėtų būti. Bet veiksmingumas yra visa sistema, ne tik kainos pakėlimas alkoholiui, reklamos ir įsigijimo ribojimas. Labai svarbu, kad veiktų ir prevencinė, švietimo sistema, kai žmogus pakliūna į priklausomybę nuo alkoholio, kad būtų visuomenės pasirengimas netoleruoti priklausomybės, kad būtų rimtos sveikimo nuo alkoholizmo paslaugos. Čia socialinė sistema su sveikatos sistema turi kartu ką nuveikti. Nes atrodo, kad egzistuoja reabilitacijos paslauga stipri, bet žmonės, patekę į reabilitacijos bendruomenes, kaimuose metus ar dvejus pasigydę, integruojantis jie neturi praktiškai jokių pagalbos priemonių. Jie grįžta į miestus, sukasi tame pačiame reabilitacijos rate, tai yra labai brangu valstybei. Kas padėtų: pirmiausia būstas, ir kalbu ne apie nakvynės namus, kuriuose greit atkrisiu, o tarpinis būstas tam tikrą laikotarpį, taip pat socialinis darbuotojas, į kurį galėčiau atsiremti. Jei tame tarpiniame būste gyventų ir kiti grįžę iš reabilitacijos, galėtumėme visi vieni į kitus pagalbos būdu atsiremti. Jei sunku surasti darbą, galbūt jau kitas yra radęs – tai padėtų kurti socialinį tinklą.
– Buvusi ministerijos vadovybė, savivaldybių atstovai svarstė, jog galima būtų įvesti simbolinį mokestį nuomojantiems būstą rinkoje – taip, jų manymu, pajudėtų beveik nenaudojami savivaldybėms skirti pinigai būsto nuomai rinkoje tiems asmenims, kurie laukia socialinio būsto eilėje. Ar tai būtų tinkamas sprendimas?
– Greičiausiai. Tai paskatintų lįsti iš šešėlio visą būstų rinką. Kartu su Ūkio ministerija greičiausiai reiktų ieškoti sprendimų.
– Po šiemet vykusių skaudžių tragedijų socialinės rizikos šeimose premjeras Saulius Skvernelis įvardijo tikslą – dvigubinti socialinių darbuotojų skaičių, mažinti krūvį. Ar tai bus daroma?
– Reikia skaičių didinti – ar dvigubai, ar kiek, reikės skaičiuoti, įvertinti situaciją. Dar ką reikėtų padaryti – kritiškai peržiūrėti visų bendruomenėje veikiančių su šeima kažkokį ryšį turinčių struktūrų darbus, pažiūrėti, kur mes vieni kitus dubliuojame. Žingsniai būtų įvertinti bendruomenėse veikiančių įstaigų darbą (seniūnas, mokyklos socialiniai pedagogai, ir t.t.), pažiūrėti, ką galime padaryti, kad socialinės paslaugos būtų apjungtos.
– Vilniaus savivaldybė turi ambicingą planą iki 2019-ųjų pabaigos iškelti Vilniaus romų taborą, išskaidant ten gyvenančią bendruomenę po Vilnių – suteikiant socialinius būstus, padedant įsidarbinti. Ar palaikote idėją, kad taboro turi nelikti? Ar tai nebus tik geografinis problemų perkėlimas?
Greičiausiai darbo užmokesčiais ir socialiniu draudimu negalėsime konkuruoti su Vakarų Europos šalimis dar ilgą laiką. Ką tikrai galime pasiūlyti žmonėms – tą tarpusavio santykį, kad žmonės sakytų: mums čia gera būti.
– Tas griovimas neturėtų būti „čia ir dabar“, bet palaipsnis iškėlimas galėtų būti. Žmogaus teisių ir socialinis aspektas turi likti, Vilniaus savivaldybėje ne tik teisės ir ūkio, bet ir socialinis skyrius turėtų spręsti. Jei planas pavyktų, pirmiausia, reikia tęsti darbą su romais ten, kur jie būtų iškelti – socialiniai darbuotojai turi nuosekliai dirbti padedant romų šeimoms, vaikams dalyvauti gyvenime. Nes jei jie dezintegruosis ar jei jiems tik bus sukurtos turtinės sąlygos, turėsime tik išskaidytą problemą, kurią bus dar sunkiau sužiūrėt, sunku sukontroliuoti.
– Ar Vyriausybė neatsisako tikslo kompensuoti jaunoms šeimoms būsto išlaidas, jei šie kursis regionuose? Ar bus kompensuojamos paskolų palūkanos?
– Vyriausybės programoje yra priemonių planas, numatyta, nuo kada ir jis turėtų būti įgyvendintas – greičiausiai, su Finansų ministerija, Ūkio ministerija mes turėtumėme derinti.
– Kas jūsų nuomone lemia lietuvių emigraciją – ar tik mažos pajamos, ar socialinio nesaugumo jausmas? Kaip ją mažinsite?
– Tai yra kultūrinis virsmas. Greičiausiai darbo užmokesčiais ir socialiniu draudimu negalėsime konkuruoti su Vakarų Europos šalimis dar ilgą laiką. Ką tikrai galime pasiūlyti žmonėms – tą tarpusavio santykį, kad žmonės sakytų: mums čia gera būti. Tad tas socialinis saugumas yra be galo svarbus, žinojimas, kad švietimas yra stiprus, pajėgus, šeima gauna garantijas, žino, kad jei augins vaikus, bus pagalba iš valstybės. Šios bendrosios priemonės turbūt ir stabdytų migraciją, bet tai yra ilgalaikis procesas.
Siekiant mažinti pajamų nelygybę vienas iš būdų yra nacionalinis susitarimas dėl pajamų didinimo, kurio Seimas siekia šiuo metu su darbdavių asociacijomis. Tai lyg sumažintų tą įtampą, kad mūsų darbo užmokesčiai yra tokie neteisingi lyginant su turtingąja visuomenės dalimi. Įtampos mažėjimas greičiausiai stabdytų dalį iškeliaujančiųjų.
– Ar tikrai tikite verslo sąžiningumu, jei atlyginimų didėjimas bus paremtas geranorišku susitarimu, o ne apibrėžtas įstatymų?
– Aš tikiu, kad jei vienas verslo segmentas pakeltų atlyginimus, konkurentai negalėtų atlaikyti, nes žmonės perbėgtų pas kitus. Čia yra šiek tiek „bangos principas“ – reikia paleisti bangą.
– Jūsų nuomone, nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Caritas”, Raudonasis kryžius, gali išsilaikyti pačios tik iš projektinių lėšų ir nedidelio savivaldybių indėlio, ar svarstysite ir galimą tiesioginę paramą?
– Mums reikia pilietinio sektoriaus, nes jis yra daug laisvesnis, jis gali atrasti taikliausias kovos su skurdu formas, jie nėra tiek susaistyti biurokratiniais saitais, bet savivaldybė turi remti. Valstybė turėtų padaryti du dalykus: užtikrinti, kad nevyriausybinės organizacijos turėtų stuburą, galėtų pasidengti savo kaštus, kad galėtų išlaikyti savo veiklos tęstinumą, antra, atsakingai finansuoti pasiteisinusius modelius, kurie yra atrasti.
– Svarstomi tiek Seimo, tiek buvusios ministerijos vadovybės inicijuoti įstatymų projektai siekiant uždrausti fizines bausmes, numatant net iki 5 metų laisvės atėmimo bausmes. Palaikote tokią idėją?
– Smurtas egzistavo visada, bet jis ir auga, nes pajamų nelygybė kelia didžiulę įtampą. Žymus JAV psichiatras Jamesas Gilliganas, patarinėjęs daugeliui Amerikos vyriausybių smurto klausimais įvardijo, kad smurtas kyla iš gėdos jausmo. Mūsų visuomenėje yra be galo daug gėdos: mes vieni iš kitų tyčiojamės, vieni kitus gėdiname, patys save gėdiname, kad mums gyvenimas nepavyko, lyginant su pažangiąja visuomenės dalimi. Ir tas gėdos jausmas mus skatina smurtauti, nekalbant apie sovietmečio paliktas žaizdas. Netoleranciją smurtui turime maksimaliai didinti ir tai turėtų būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas. Patyčių kultūros yra labai daug, ir viešojoje erdvėje – gaila, bet žiniasklaida prie to nemažai prisideda. Turime gebėti atpažinti: tai yra smurtas, tame nenoriu dalyvauti.
Ar bausmės tam gali padėti – kažkiek gali ir turbūt yra reikalingos. Nes jei yra žiaurus smurtinis elgesys, turi būti pasekmės, bet turi būti ir didelis švietimo darbas.
– Buvusių kolegų esate apibūdinamas kaip savo sritį labai gerai išmanantis, bet švelnaus būdo žmogus. Neturite ir politinės patirties, kur reikia ir nemažai nuolaidžiavimo, kommpromisų. Ar tai nebus jums kliūtis dirbant ministerijoje?
– Su politine vadovybe, rinkimus laimėjusia politine jėga reikia labai daug derinti. Man atrodo, kad apskritai, kas buvo viena iš praėjusios Vyriausybės ir kitų vyriausybių problemų, kad minsterijose viskas vykdavo sau, jos per mažai veikdavo kartu derindamos pastangas. Lygiai taip pat su Seimu. Turime daug bendrauti su Socialinių reikalų komitetu, politine vadovybe. Čia aš pasiruošęs bendradarbiavimui.
– O kaip griežtas kumštis ministerijoje, kurio veikiausiai prireiks?
– Manau, jo užteks. Aš artėju prie 20 metų vadovavimo patirties. Nepavyktų man vadovauti, jei būčiau tik „minkštas“. Tikrai, žmonės prisimena „Carite“, kad būdavo ir kitų momentų, kitąkart – ir ašarų. Tikrai nenoriu nieko gąsdinti, kietosios priemonės yra kraštutinės. Aš tikrai labai pasitikiu ir noriu įgalinti žmonių sąmoningumą ir kūrybiškumą. Nes per kietumą galima apriboti jų vidinę kompetenciją, juos uždaryti. Aš linkęs išlaisvinti juos.
Aš artėju prie 20 metų vadovavimo patirties. Nepavyktų man vadovauti, jei būčiau tik „minkštas“.
– Darbdaviai neretai skundžiasi, kad sudėtinga rasti net nekvalifikuotų darbuotojų, nes egzistuoja per mažas atotrūkis tarp minimalaus užmokesčio ir nedarbo išmokų, socialinės pašalpų. Ar jas ketinama mažinti, griežtinti mokėjimą?
– Bedarbio pašalpa skirta kompensuoti prarastas pajamas iš darbo santykių, todėl ji turi būti kiek galima artimesnė toms pajamoms, kurias žmogus turėjo. Kiek ilgai jų skyrimas gali užtrukti, mes turime diskutuoti, tai kažkiek galėtų priklausyti ir nuo darbo rinkos situacijos. Jei situacija yra tokia, kad darbo pasiūla yra didelė, tas laikotarpis galėtų būti trumpesnis. Kalbant apie socialines išmokas, jos yra labai seniai nedidintos – net ir gavę pašalpas, žmonės gyvena dideliame skurde. Darbo užmokesčio didėjimas leistų ir pašalpas kelti, bet tas atstumas turėtų būti motyvuojantis įsidarbinti.
– Užsiminėte, kad svarstote atsisakyti tarpinės integracijos Ruklos pabėgėlių centre, o perkelti pabėgėlius iškart į savivaldybes. Jūsų vadovautas „Caritas“ kritikavo ir ankstesnės ministerijos vadovybės sumažintas išmokas pabėgėliams. Tai ar siūlysite grąžinti išmokas, atsisakysite integracijos Rukloje?
– Kol kas reikia su Vidaus reikalų ministerija persvarstyti galimybes perkelti pabėgėlius tiesiai į savivaldybes, gal net pilotinį projektą pasidaryti, pažiūrėti, kaip tai veikia. Vieną ar kelias šeimas persikėlus į savivaldos teritoriją galima būtų spręsti, žiūrėti, kaip pertvarkyti sistemą. Bet greičiausiai tai galėtų vykti ir su Ruklos pagalba vienoms grupėms, ir savivaldybėms, bet tai kol kas svarstoma. Reikia kalbėti su savivaldybėmis: yra jų sąrašas, kurios pasirengusios priimti pabėgėlius, tai galbūt reikėtų kalbėtis su jomis.
Išmokos pabėgėliams yra nedidelės, bet apie jas kol kas nesinori kalbėti nepadarius sisteminių sprendimų, kurie galėtų palengvinti integraciją. Pirmiausia reikėtų savus namų darbus padaryti, tada galvoti apie išmokas. Kol kas apie jų didinimą nekalbama.
– Ar sieksite gimdymo namuose įteisinimo, ar jau apie tai kalbėjotės su sveikatos apsaugos ministru?
– Ne, nieko nedarysiu kaip ministras, nusišalinsiu nuo to. Kiek ministerija atsilieps kvietimui tartis dėl reglamento, svarstyti klausimus, tiek – aš tikrai nedarysiu jokios įtakos.
– Ačiū už pokalbį.
