Praturtina patį žmogų
Savanorystei ir geriems darbams pats geriausias laikas yra visada, ir tikrai ne tik per Kalėdas, neabejojo 15min studijoje vykusios diskusijos apie savanorystę dalyviai. Ilga savanorystės patirtimi pasidalinti galintis socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis tikino, kad tokios veiklos užuomazgų ieškoti galima dar jaunystėje.
„Pradžia susijusi su jaunimo bendruomene vienoje iš Vilniaus miesto parapijų. Man, retrospektyviai žiūrint, atrodo, kad tai buvo savanorystės laikas – daugiau nei dešimt valandų per savaitę. Mes kiekvieną dieną po dvi tris valandas, o savaitgalius apskritai beveik visus praleisdavome vieni su kitais. Būdavo ir vaikų grupelės, kurioms vadovaudavome, ir seminarai, ir kursai“, – pasakojo pašnekovas.
Ten buvo ugdomos mano vertybės, ten atsidaro solidaresnės, nei kad turime šiuo metu, visuomenės vizija.
„Kadangi ta veikla buvo nukreipta į kitų vaikų ugdymą, ilgainiui ėmėme bendrauti ir su gatvės vaikais. Pradėjome rūpintis ir kviestis iš mokyklų ne tik stipriuosius vaikus, bet ir tuos, kurie neturi galimybės būti tokioje saugioje aplinkoje. Kadangi tai paauglystės ir jaunystės laikas, ta patirtis buvo mano asmenybės formavimosi pagrindas. Ten buvo ugdomos mano vertybės, ten atsidaro solidaresnės, nei kad turime šiuo metu, visuomenės vizija. Ji liko iki šiol, o ta patirtis turėjo įtakos mano visam gyvenimui, sprendimams“, – apie savanorystės naudą kalbėjo L.Kukuraitis.
Buvęs „Caritas“ vadovas pabrėžė, kad savanorystė gali virsti itin glaudžiu ir reikšmingu asmeniniu ryšiu, tai L.Kukuraitis galėjo pagrįsti ir savo patirtimi. Kartą, sako pašnekovas, paprašiau moterų, kurios lanko namuose vienišus žmones, duoti adresą žmogaus, kuris nori priimti pagalbą.
„Atėjau pas tokią Danutę, kuri paprašė nudažyti langus. Tai užsitęsė mėnesį, nes reikėjo nuskusti ir atlikti kitus darbus, bet per tą laiką užsimezgė ryšys. Tas ryšys su Danute tapo vienu pamatiniu, suvokiant, ko aš noriu. Savanorystė iš tiesų pavirto į draugystę su vienišu žmogumi, mes kartu pradėjome švęsti šventes. Ir per šias Kalėdas grįždamas iš bažnyčios pagalvojau, prieš namus dar norėčiau užvažiuoti pas Danutę. Bet, deja, Danutės jau nėra“, – atviravo L.Kukuraitis.
Pašnekovas akcentavo, kad kiekvienas, kuris apsisprendžia savanorystei, neabejotinai laimi. „Noriu pasakyti, kad tas momentinis savanorystės ryšys gali tapti asmeninio gyvenimo ryšiu, tinklu, prie kurio kviečiu prisijungti. Nes visa tai pirmiausia praturtino mane, klausydamasis jos istorijos, kaip ji vieniša gyvena, keitėsi mano požiūris į gyvenimą. Savanorystė praturtina kiekvieną, kuris dosniau ir atviriau dalyvauja“, – neabejojo L.Kukuraitis.
Tas ryšys su Danute tapo vienu pamatiniu, suvokiant, ko aš noriu.
Atrasti save
Nors lietuviai savanorystės aktyvumu prilygti kitoms Europos šalims dar negali, Jaunimo reikalų departamento vadovas Vydūnas Trapinskas tikino, kad situacija gerėja. „Galiu vadovautis projekto „Atrask save“, kuriame gali dalyvauti niekur nedirbantys ir nesimokantys žmonės, statistika. Nuo 2013 metų kvietėme organizacijas akredituotis ir priimti jaunus žmones, tai iki 2015 metų tokių organizacijų turėjome 300, o per 2016 metus šis skaičius paaugo iki 400. Taigi susidomėjimas yra labai didelis. Daugiau dėmesio, paklausimų, anketų sulaukiame ir iš pačių savanorių“, – padėtį vertino V.Trapinskas.
Jaunimo reikalų departamento vadovas atkreipė dėmesį, kad populiariausia šalyje socialinės srities savanorystė. „50 proc. organizacijų yra socialinės krypties, po jos daugmaž po lygiai pasiskirsto kultūra, švietimas, aplinkosauga ir kitos organizacijos“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Trapinskas atkreipė dėmesį, kad savanorystės sričių spektras yra itin platus – nuo jau minėto socialinio, iki robotikos mokyklos ar Turizmo informacijos centro.
Nors jaunimas į savanorišką veiklą įsijungia jau aktyviau, pašnekovai sutarė, kad savanorių ir savanorystės niekada nebus per daug, todėl skatinti jaunus žmones atrasti save, išbandyti naujų dalykų ir kurti stipresnę bendruomenę, visada reikia. V. Trapinskas atkreipė dėmesį, kad šiemet aktyviau prie savanorystės iniciatyvų prisijungia ir savivaldybės, kuo Jaunimo reikalų departamento vadovas labai džiaugėsi.
Neįkainojama patirtis
15min diskusijos pašnekovai atkreipė dėmesį ir į tai, kad savanorystė – ne tik darbai. Šios veiklos samprata yra kur kas platesnė. „Savanorystė tai ir neformalaus ugdymo procesas, kurio metu pats žmogus tobulėja, auga jo kompetencijos, jis susipažįsta su daugybe žmonių. Tai naudinga ir pačiai organizacijai, kurioje žmogus savanoriauja. Pasitempia darbuotojai, savanoris atneša naujų idėjų, kūrybingų pasiūlymų, o tai jau – ne tik geri darbai. Savanorystę gali suvokti visaip – per davimą, per tarnystę, tiek per saviugdą, tiek per naudą visuomenei“, – kalbėjo V.Trapinskas.
Savanorystę kaip saviugdą ir patirtį įvardijo ir neseniai kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ savanoriavusi bei galiausiai pakviesta dirbti organizacijoje Indrė Misiulytė. Pasak savanorės, itin naudinga buvo bendravimo patirtis su daugybe žmonių – nuo užsienio menininkų, prekybininkų iki paprastų žmonių.
„Aš prilyginau savanoriavimą praktikai. Kai man papasakojo apie projeką „Atrask save“, pagalvojau, kodėl gi ne, darom. Man pasiūlė organizaciją „Beepart“, kuri rengia didžiausią Lietuvoje šviesų festivalį, o aš ir norėjau, ir noriu sieti save gyvenime su rengnių organizavimu. Taigi aš ir susigundžiau, o jau kai pradėjau savanoriauti, supratau, kad tai man teikia net daugiau naudos nei aš jiems. Aš padedu prie darbų, prie organizavimo, tačiau man kaupiasi didelė patirtis“, – apie savanorystės naudą kalbėjo I.Masiulytė.
Prisidėti prie organizacijos, renginio, viską matai iš užkulisių, padedi įvykti koncertams ar svarbiems darbams – tai, pasak I. Misiulytė, labai naudinga. Mergina neabejojo, kad, be bendruomeniškumo ir kitų naudingų dalykų, į savanoriavimą reikėtų žiūrėti ir kaip į galimybę išbandyti save įvairiose srityse ir atrasti savąją.
