– Pone Linkevičiau, migrantų problema Europoje darosi vis dramatiškesnė. Kasdien šimtai ir net tūkstančiai žmonių bando patekti į kontinentą, jau yra aukų, žūsta ir vaikai. Koks turėtų būti sprendimas? Maksimalus solidarumas?
– Radusiam sprendimą reikėtų skirti Nobelio premiją. Taip, solidarumas – labai svarbus. Žinoma, knieti ieškoti kaltų, kartais gali būti netgi skaldymas Europos Sąjungos eilinį kartą. Buvo iš abiejų pusių neatsakingų, nejautrių kai kurių politikų pareiškimų, jie nuskambėjo ir Lietuvoje. Tokie dalykai tikrai nepadeda susikalbėti, turime rasti bendrus sprendimus. Situacija labai sudėtinga, mes kovojame su pasekmėmis, kurioms nesame pasiruošę, padėtis nevaldoma. Tokie dalykai savaime nevyksta, kažkas tai surežisavo.
– Ka turite omenyje?
– Turiu įtarimų, kad kažkas yra pridėjęs ranką. Galbūt yra noras sugriauti tai, ką mes sukūrėme. Kai kas jau pradeda kalbėti, kad grius Šengeno zona, įvesime pasų patikrą ir panašiai. Todėl manau, kad turime nepanikuoti, susitelkti ir ieškoti bendrų sprendimų. Laikas šiuo atveju tikrai nėra mūsų sąjungininkas. Apie tai mes kalbėsime jau šį savaitgalį Liuksemburge. Pirmiausia turime atskirti pabėgelių srautus. Vieni bėga gelbėdami savo gyvybes, o kiti – ieškodami geresnio gyvenimo, nes pragyvenimo lygis Šiaurės Afrikoje 40 kartų skiriasi nuo pragyvenimo lygio išsivysčiusiose Europos šalyse. Todėl žmonės ten ir veržiasi. Ir ši tendencija išties neramina, yra tam tikras šokas. Negali kaltinti pabėgelių – jie ieško kur geriau, kur didesnės socialinės pašalpos, be to, žmonės pajuto, kad pabėgti galima. Tačiau tuos srautus būtina suvaldyti. Mes negalime visos Šiaurės Afrikos apgyvendinti Europoje vien todėl, kad čia pragyvenimo lygis aukštesnis. Noriu pabrėžti, kad Lietuva šioje diskusijoje aktyviai dalyvaus ir prisiims tam tikrus įsipareigojimus.
– Įsipareigojimas priimti Lietuvoje 325 pabėgelius yra tik pradžia, skaičiai didės?
Neužbėkime įvykiams už akių, būkime nuoseklūs. Mes sakėme, kad prisiimame įsipareigojimus, kuriuos galime įvykdyti. Beje, nepamirškime, kad pabėgeliai iš Sirijos, Irako jau gyvena lietuvių šeimose, ketina atvykti apie pusšimtis šeimų iš Ukrainos. Tai yra mūsų piliečių, religinių bendruomenių iniciatyva. Negalima sakyti, kad esame abejingi.
– Tačiau didžioj dalis žmonių yra skeptiškai nusiteikę. Lietuviai paprastai yra labiau linkę gauti negu dalintis bet kuo. o štai Islandijoje dešimtys tūkstančių šeimų sutinka pabėgelius iš Sirijos įsileisti į namus. Visiškai priešinga situacija?
– Sutinku, tačiau pas mus bent jau nekyla riaušių. Tikėtis, kad pabėgeliai Lietuvoje bus sutikti aplodismentais, taip pat būtų naivu. Žinoma, prievolės ir įsipareigojimai niekada nebūna populiarūs, tačiau prisiminkime, kad esame Europos Sąjungos nariai, mes taip pat tikimės ne tik užuojautos, bet ir paramos. Norime, kad Lietuvoje būtų oro policija, norime NATO štabo, tačiau patys nelabai norime padėti. Siūlyčiau skeptikams pagalvoti ne tik apie save šiandien, bet ir apie mus visus rytoj. Kas mes būsime ir kaip atrodysime.
– Kita tema. Kasmet mokslo metų pradžioje kartojasi Lietuvos lenkų piketai, priekaištai dėl diskriminacijos švietimo srityje. Kaip Jūs tai vertinate? Ar yra tuose priekaištuose racionalus grūdas, ar tai viso labo Valdemaro Tomaševskio partijos noras eskaluoti situaciją ir kelti bangas ne tik Lietuvoje?
– Nesame mes idealūs, ne kartą kalbėjome apie beviltiškai užsitęsusį nelietuviškų pavardžių rašymo procesą. Tą mes turime padaryti ne dėl to, kad kažkam įtiktume, o todėl, kad ir patys turime civilizuotai elgtis. Beje, mes taip ir elgiamės. Esu įsitikinęs, kad tautinėms bendrijoms Lietuvoje yra sudarytos visos sąlygos puoselėti savo kultūrą, švietimą. Aš daug kartų kartojau, ir pakartosiu dar kartą, nes, matyt, tą reikia daryti: 20 milijonų lenkų gyvena už Lenkijos ribų, iš jų apie 200 tūkstančių – Lietuvoje. Už Lenkijos ribų yra apie 400 mokyklų, kuriose galima mokytis lenkiškai, iš jų per 70 yra Lietuvoje. Skaičiai viską pasako. Nesakau, kad viskas idealu, tačiau ar yra taip blogai, kad reikėtų dergti Lietuvą? Tai yra politikavimas, visiškas neatsakingumas. Politinį kapitalą bandoma krautis dėl kažkokio menamo konflikto, į žaidimus įtraukiami ir vaikai. Galima būtų tuos politikus suprasti, artėja rinkimai, tačiau reikia jausti ir atsakomybę šaliai, kurioje gyveni. Ir pagaliau vaikams, kurie čia mokosi.
Šaudysime į kojas dar greičiau, jeigu suteiksime pretekstą galvoti, kad susitarimai paminami kad ir kokie netobuli jie būtų.
– Pone Linkevičiau, dar viena aktuali problema – pirmadienio įvykiai Ukrainoje. Profesorius Vytautas Landsbergis pareiškė, kad mėginimas įgyvendinti Minsko susitarimus yra Vakarų ir Ukrainos kapituliacija. Jūs sutinkate su tokiu vertinimu? Akivaizdu, kad susitarimai nebus įgyvendinti, tai kam be reikalo šaudyti sau į kojas?
– Šaudysime į kojas dar greičiau, jeigu suteiksime pretekstą galvoti, kad susitarimai paminami kad ir kokie netobuli jie būtų. Konsoliduota Vakarų parama yra reikalinga, tą supranta ir Ukrainos prezidentas Porošenka, ir premjeras Jaceniukas, ir dauguma Rados narių. Priimtas sprendimas tikrai daug kainavo, bet niekas dabar negali pasakyti, kad jie nesistengė vykdyti susitarimo. Deja, kita pusė to nerodo. Žinoma, labai svarbu, kad per pastarąsias paras nebuvo šaudoma, nebuvo aukų. Tai jau labai daug. Tačiau Rusijos kariniai instruktoriai tebėra Ukrainos teritorijoje, čia tebėra ir sunkioji karinė technika, kuri bet kada gali būti aktyvuota. Tikrai nematome pagrindo keisti politiką šiuo požiūriu. Ukrainos valdžia susidūrė su labai sunkiais išbandymais, jai reikia padėti, solidarizuotis. Petro Porošenka teisingai pasakė, kad tai, kas įvyko pirmadienį, yra smūgis į nugarą. Tai paranku tiems, kas dabar trina rankas ir sako – žiūrėkite, kas vyksta Ukrainoje, ji nesusitvarko su savo radikalais. Tačiau tai netiesa. Aš pats neseniai buvau Ukrainoje, bendravau su jos lyderiais, mačiau jų pastangas, tikėjimą. Mes turime jiems padėti, negalime susvyruoti. Tai yra ir mūsų sėkmės laidas. Jeigu dabar sustosime, palauksime, kol jie patys susitvarkys, taip ir bus. Tik susitvarkys ne jie, o kiti.
