Nors Lietuvos valstybė gyvavo nuo 1918 metų vasario 16 dienos, tačiau būtent 1922 metais buvo pradėtos esminės reformos. Viena jų – pinigų reforma.
Apie nacionalinės valiutos įvedimą pradėta svarstyti iškart po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau dėl įvairių veiksnių tik 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto, o rugpjūčio 11 dieną – ir Lietuvos banko, kuriam pavestas naujos valiutos įvedimas, įstatymus.
Litas tapo viena stabiliausių to meto pasaulio valiutų.
Tų pačių metų spalio 2 dieną į apyvartą paleidus laikinuosius litus ir darbą pradėjus emisijos bankui, ėmė funkcionuoti nacionalinė pinigų sistema.
Nepaisant pirminio visuomenės skepsio dėl lietuviškos valiutos perspektyvų, ilgainiui litas tapo viena stabiliausių to meto pasaulio valiutų ir savotišku valstybės pasiekimų simboliu bei pasididžiavimu.
„1922 metų spalio 2 dieną pasirodęs litas apyvartoje visą savo cirkuliacijos laikotarpį išliko stabilus ir, nepaisant krizių, niekada nebuvo devalvuotas. Tai buvo pagrindinis tarpukario Lietuvos finansų politikos tikslas, kuris nebūtų įgyvendintas be specialios pinigų apyvartai reguliuoti sukurtos institucijos – Lietuvos banko.
1922 metų rugpjūtį, steigiant „emisijos banką“, aiškiai suvokta, kad tai bus viena svarbiausių valstybės institucijų. Todėl iš dalies paradoksalu tai, kad toks svarbus valdymo organas buvo įsteigtas tik praėjus puspenktų metų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Amžininkai nevengė žerti priekaištų Lietuvos vyriausybėms už, jų nuomone, pavėluotą emisijos banko steigimą ir valstybės finansams padarytus nuostolius“, – spalio 4 dieną Lietuvos banko rūmuose Kaune surengtoje mokslinėje konferencijoje „Litas: šimtmečio kelias“ teigė Karolis Tumelis, Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas.
Britų pėdsakai
Pasak K.Tumelio, nors diskusijos dėl to, ar nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas buvo savalaikis ar pavėluotas, tęsiasi iki šiol, viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos bankas buvo įsteigtas būtent 1922 metų rudenį, buvo aktyvi (tačiau galiausiai nesėkminga) Didžiosios Britanijos kapitalo paieška.
Lietuvos ministrų kabinetai 1919–1922 metais laikėsi nuomonės, kad užsienio investicijos ir įtakingų asmenų dalyvavimas, kuriant pinigų sistemą, yra gyvybiškai svarbūs, siekiant užtikrinti tiek būsimojo emisijos banko veiklą, tiek ir jo prestižą užsienyje.
K.Tumelio teigimu, išlikę Lietuvos banko statuto projektai liudija, kad buvo gana aktyviai bendradarbiaujama su britų finansininkų grupėmis. Iš jų matyti, kad britai matė emisijos banką kaip įmonę, kurią jie su Lietuvos vyriausybe bei kitais akcininkais turėjo valdyti lygiomis teisėmis.
„Dėl britų potencialaus vaidmens litas galėjo būti įvestas kitu metu, vadintis kitaip, o ir pats Lietuvos bankas galėjo būti valdomas ir administruojamas visiškai kitais pagrindais.
Kodėl būtent britai aktyviausiai vystė santykius su Lietuva pirmaisiais jos nepriklausomybės metais? Reikia atsižvelgti į tuometį geopolitinį kontekstą. Nors Didžiosios Britanijos šalių ministerijos kiek skirtingai vertino Baltijos šalių ateities perspektyvas, pirmaisiais pokario metais britai buvo bene palankiausiai nusiteikę naujų politinių darinių Baltijos regione atžvilgiu, norėjo sumažinti Vokietijos ir Rusijos įtaką, taip pat turėjo ekonominių tikslų – domino medienos ir žemės ūkio produkcijos eksportas“, – patikino pranešėjas.
Lietuviai taip pat gravitavo Didžiosios Britanijos link. Manė, kad britų dominavimas ne būtų toks pavojingas kaip rusų, nes britai žino, kaip gerbti pavaldinių ir sąjungininkų savitumus. Be to, būtent Didžioji Britanija pirma iš Antantės valstybių pripažino Lietuvą de facto.
Pagal latvių projekto pavyzdį
Pirmasis kontaktas su britais įvyko 1919 metų rudenį, aptariant lietuviškų pinigų spausdinimo Anglijoje galimybes.
Kol britų vyriausybė vis dar atsargiai žiūrėjo į Baltijos šalis, iniciatyvos ėmėsi privatus verslas. 1920 metų vasarį visuomenei pristatytas projektas apie anglų pagalbą Lietuvai. Tekste minima britų finansininkų grupė, kurioje pirmuoju smuiku griežė „National Metal and Chemical Bank“ kompanija ir jos vadovas Ričardas Tildenas Smithas (su juo pirmi kontaktai užmegzti dar 1919 metų spalį).
Ši grupė turėjo Baltijos šalyse įsteigti emisijos bankus, padėti įvesti valiutas, susietas su svaro sterlingais. Baltijos valstybių Vyriausybės, savo ruožtu, turėjo britų kompanijai suteikti 15 metų trukmės miškų ir linų koncesijas. Tačiau planai žlugo.
Vis dėlto, Lietuva toliau domėjosi tuo, kaip pasinaudoti britų kapitalo įmonėmis. Lietuvos atstovybė Londone 1920 metų vasarį gavo susitarimą dėl Latvijos nacionalinio banko. Šis susitarimas buvo sudarytas tarp Latvijos vyriausybės ir „National Metal and Chemical Bank“. Vėliau gautos ir kelios britų parengtos Lietuvos valstybinio banko statuto versijos. Jose kapitalo dydis nurodomas latais.
„Taigi lietuviams siūlytas valstybinio banko statuto projektas gimė iš latviškojo. Valdybą turėjo sudaryti 9 direktoriai – 3 turėjo skirti Lietuvos vyriausybė, 3 „National Metal and Chemical Bank“ ir likusius 3 – visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko valdytojas galėjo dirbti be Vyriausybės pritarimo ir nebuvo numatyta, kad jis turėjo būti Lietuvos pilietis. Sunku pasakyti, kiek rimtai šis projektas buvo svarstomas“, – teigė K.Tumelis.
Turėjo patarti britų ekspertas
Nuo 1921 metų pabaigos Didžiojoje Britanijoje taip pat pradėta aktyviai ieškoti asmens, savo ekspertinėmis žiniomis turėjusio padėti organizuoti Lietuvos banką. Ši institucija turėjo virsti savotišku komunikacijos kanalu – stiprinti prekybinius ryšius tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos.
Su atrastu Didžiosios Britanijos iždo tarnautoju 1922 metų rugpjūtį net buvo pasirašyta darbo sutartis, numatytas 1,5 tūkst. svaro sterlingų metinis atlyginimas. Lietuvoje ekspertas turėjo dirbti pusmetį.
„Sutartyje konkretūs darbai nebuvo apibrėžti. Į Lietuvą jis atvyko lygiai prieš 100 metų, spalio 4 dieną. Panašu, kad nieko nenuveikė. Britas iš esmės sėdėjo be darbo ir gėdijosi iš Lietuvos vyriausybės imti pinigus“, – šyptelėjo K.Tumelis.
Vis dėlto, nepaisant visų šių aptartų Vyriausybės veiksmų, 1922 metų spalio 2 dieną veiklą pradėjęs Lietuvos bankas buvo iš esmės lietuviško kapitalo įmonė, valdoma Lietuvos piliečių.
Priešiška Vyriausybės politikai Steigiamojo Seimo narių pozicija lėmė, kad priimtame Lietuvos banko įstatyme buvo apribotos užsieniečių galimybės dalyvauti banko valdyme, o ir potencialūs investuotojai 1922 metų antrojoje pusėje neberodė didelio susidomėjimo Lietuvos banko projektu.
„1922 metais emisijos banko ir pinigų sistemos steigimas pasisuko visiškai ne ta linkme, kuria tikėjosi Lietuvos vyriausybė. Žlugo derybos su R.T.Smithu, kuris teigė atlikęs didelius žygius pritraukiant užsienio kapitalo, tačiau iš Lietuvos valdžios taip ir nesulaukęs jokio atsakymo. Be to, Lietuva tuo metu dar nebuvo pripažinta de jure nė vienos iš didžiųjų Antantės šalių, todėl žiūrėta gana skeptiškai“, – kaip galiausiai susiklostė santykiai su britais, atskleidė pranešėjas.
