Lietuvių kalbos studijos – ir primiršusiems, ir niekada apie ją negirdėjusiems
„Ilinojaus universitetas tarptautinis, studentai čia atvykę iš įvairiausių pasaulio šalių. Tačiau tikrai ne visi žino, kad čia yra įsteigta ir Lituanistikos katedra. O tie, kurie žino, kad yra katedra, mano, kad tai bažnyčia“, – juokiasi dėstytoja.
Pasak jos, mokytis lietuvių kalbos atvyksta įvairiausių tautų studentai – ir kinai, ir korėjiečiai, ir rusai. Į paskaitas ateina ir išeivijos anūkai – jie nori patobulinti lietuvių kalbos įgūdžius, o tie, kurie puikiai kalba lietuviškai, siekia prisiminti rašybos taisykles.
„Kurso tikslas yra analizuoti 1945–1990 m. ir po nepriklausomybės lietuvių autorių parašytus tekstus, kurių užsienietis įprastai neperskaitytų. Be to, supažindinu ir su istoriniu kontekstu – lietuvių kilmės studentai turi daugiau žinių iš senelių ir tėvų pasakojimų, tačiau užsienio studentai dažnai nežino nieko arba žino labai mažai“, – tikina D.Litvinskaitė ir priduria, kad to meto literatūra yra nepaaiškinama ir sunkiai suvokiama be konteksto.
Dėstytoja pasakoja, kad studentams labai patinka Sauliaus Šaltenio novelė „Amžinai žaliuojantis klevas“, nes, skaitydami ją, jie pirmą kartą susiduria su ezopine kalba, kai iš pirmo žvilgsnio tekstas neaiškus, bet vėliau, lyg žaidžiant šaradą, paaiškėja užslėpta žinutė: „Tėtis simbolizuoja Lietuvą, atvažiavęs užsienietis – okupantą, o tas amžinai žaliuojantis medis – vilties ir nepriklausomos ateities simbolį. Pasidaro aišku, kad literatūra galima manipuliuoti ir netiesioginėmis užuominomis pasipriešinti tuometinei tvarkai.“
Anglakalbėje šalyje išmokti lietuvių – sunku
Paklausta, kaip sekasi lietuvių kalbą puoselėti auginant vaikus, D.Litvinskienė atsidūsta. „Bet kokioje kitoje kalbinėje aplinkoje tikras iššūkis išlaikyti savo gimtosios kalbos pagrindus. Mums, suaugusiesiems, tai lengviau, nes lietuvių kalbą vartojome ilgus metus, prieš išvykdami svetur, o vaikams, gimusiems anglakalbėje šalyje, viskas sudėtingiau.
Per televizorių, besikalbėdamas su draugais, girdėdamas šnekant kitus angliškai vaikas tapatinasi su tos kalbos aplinka. Man, kaip mamai, yra sunku ir skaudu pripažinti, kad anglų kalba yra jų gimtoji kalba“, – tvirtina pašnekovė.
Pasirodo, net ir pastangos išmokyti lietuviškų žodžių gali nueiti perniek: „Nešiojau vaiką ant rankų ir įvardydavau viską, ką matau aplinkui: čia gėlytė, čia knygutė, čia stalas. Tada vaikas rodo į elektros jungiklį, ir aš sakau – čia įjungti, o čia – išjungti. Po kiek laiko, sūnus prieina prie to jungiklio ir sako „on, off“ (liet. įjungti ir išjungti). Aš to nemokiau, jis tiesiog kažkur išgirdo. Ir iš tiesų visai nenuostabu, juk vaikui lengviau ištarti šiuos trumpus žodžius.“
Vis dėlto, nereikėtų labai stebėtis, kodėl užsieniečių poroje vaikai ne visada geba įvaldyti abiejų tėvų gimtąją kalbą. „Juk kai bendraujame namie, šeimoje, mes norime jaustis patogiai ir negalvoti daug. Tą patį daro ir vaikai – susitapatinę su aplinkoje nuolat girdima kalba, pasirenka ja kalbėti ir namuose“, – teigia D.Litvinskaitė.
Nepamiršti gimtosios kalbos įvairovės, žodžių ir tam tikrų struktūrų sunku ir pačiai D.Litvinskaitei, kuriai kartais paprasčiau sąvoką pasakyti angliškai nei lietuviškai.
„Su vyru turėjome svečių ir pavartojome frazę „inside joke“. Tada vaikas paklausė, kaip tai pasakyti lietuviškai. Kol paaiškinau lietuvių kalboje atitikmens neturinčios frazės, užtrukau. Tarpusavio juokas, šeimos juokas – galbūt toks būtų tiesioginis vertimas. Bet ar Lietuvoje ši frazė būtų suprasta būtent taip, kaip ji yra visų suprantama Anglijoje?“ – svarsto lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja.
Gyvenimas svetur nenukerta gimtinės šaknų
Paklausta, ką mano apie dvigubą pilietybę, dėstytoja prisiminė Mikalojaus Daukšos „Postilę“: „Puikiai atmenu „Prakalbą į malonųjį skaitytoją”, kur jis sakė, „sunaikink kalbą – <...> atimsi gyvybę ir garbę, sunaikinsi gyvybę.“ Tie žodžiai – mūsų neatsiejama tapatybės dalis. Tačiau globalizacijos atgal į maišą nesukiši ir jei išvykęs žmogus nesugeba sklandžiai kalbėti lietuviškai, nereiškia, kad jis nebedirba Lietuvai.“
Dėstytoja prisiminė ir vieną iš savo studenčių, kuri mokėsi intensyviuosiuose lietuvių kursuose ir tapo lietuvių kultūros ambasadorė – įkūrė lietuvių kalbos kursus internetu, subūrė bendruomenę, minėjo svarbius Lietuvai įvykius. „Tai tik vienas nuostabus pavyzdys, kai lietuviškai nekalbantis žmogus geba dirbti dėl Lietuvos. Man atrodo, kad ne tik kalba, bet ir darbai parodo mūsų atsidavimą gimtajai žemei“, – užtikrintai teigė D.Litvinskaitė.
Pasak jos, šiuolaikinė kalba tapo per daug išravėta – nėra naujų srovių, kurios atneštų gyvumo: „Juk kalba yra gyvas organizmas – ji turi būti įvairi ir atspindėti kasdienio gyvenimo kontekstą. Kartą vienas lietuvis, ilgai gyvenęs užsienyje, pasakė „išėjo stymas į ežerą ir negrįžo“. Ir mes nesupratome, kas yra stymas – pavardė, ar kas. Pasirodo, stymas iš anglų kalbos steam reiškia rūkas. Bet tokia kalba įdomi, įvairiapusiška.“
„Lietuvą norėčiau matyti labiau atsipalaidavusią, tautiečiams linkėčiau daugiau bendravimo tarpusavyje ir mažiau priešiškumo“, – linkėjimui Lietuvai ir jos žmonės siuntė Čikagoje Ilinojaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą dėstanti D.Litvinskaitė.
Parengė Gabija Kavaliauskaitė
