Tai – tempo, priemonių efektyvumo, veikimo „čia ir dabar“ būtinybė. Europos energetikos politika jau keičiasi, tačiau būtina kuo greičiau nustoti europiniais pinigais remti Rusijos karo mašiną. Sprendimų reikia jau dabar.
Lyderystę Europoje demonstruoja ne kas kitas, bet Lietuva. Nuo šio mėnesio pradžios atsisakyta dujų importo iš Rusijos. Akivaizdu, kad ilgalaikės investicijos – įskaitant politinę valią – į Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą atsipirko. Dabar Vyriausybė pradėjo kalbas apie SGD terminalo Klaipėdoje pajėgumo didinimą. Teigiama, jog veikdamas maksimaliu pajėgumu jis sugebėtų SGD aprūpinti visas tris Baltijos šalis. Tai parodo, kad šios ES narės – pajėgios nutraukti bent jau dujų importą.
Kita problema – nafta. Europos Sąjunga rengia planą blokuoti visą Rusijos naftos sektorių. Visas iškastinis kuras ir jo produktai, kilę iš Rusijos, turėtų atsidurti naujausiame ES sankcijų pakete. Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys šią idėją jau kurį laiką propagavo visuose ES institucijų lygmenyse. Panašu, kad artimiausiu metu tai gali virsti realybe. Balandžio 6 d. – labai svarbaus ES ambasadorių susitikimo data. Jo metu bus derinama valstybių narių pozicija dėl tolimesnių sankcijų.
Tikėtina, kad naujos sankcijos turės paliesti lėktuvų nuomą, plieno gaminius, prabangos prekes ir reaktyvinį kurą. Visgi, nereikia pamiršti jau esančių sankcijų, nes yra paviešintų pranešimų, jog rusų naftos tanklaiviai jau ieško būdų apeiti sankcijas. Rublis praeitą savaitę grįžo prie rodiklių, buvusių iki karo.
JAV įvestos sankcijos apima visą Rusijos energetikos sektorių, todėl tikėtina, kad Rusija, išgyvenanti totalų embargą ir bandydama jo išvengti, imasi panašių veiksmų kaip Iranas. Viešumoje pasirodė tyrimų, kad nuo karo pradžios per dieną „dingdavo“ 1,2–1,5 mln. rusiškos naftos barelių. Tikėtina, kad Rusija už mažesnę rinkos kainą ją pardavinėja Indijai ir Kinijai.
Todėl ES narėms reikia tartis ir dėl ambicingesnių tikslų, net jeigu tai turės ekonominių padarinių pačiai Europai. ES valstybės galiausiai turi suvokti, kad bet kokius ryšius su teroristine Rusija būtina nutraukti. Negalime nusisukti nuo vykdomo ukrainiečių tautos genocido, nuo trėmimų, griovimų. Vis dėlto, absoliutus ir greitas atsitraukimas nuo rusiškos energijos – sudėtingas. Tai ypač sunku tokioms didelėms pramoninėms šalims kaip Vokietija.
Nuo 2014 m. iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą, Vokietija padidino importuojamų dujų kiekį iš Rusijos nuo 36 proc. iki 55 proc. Ką jau kalbėti apie „Nord Stream 2“ projektą. Tokios šalys kaip Vengrija (kuri akivaizdžiai tęs savo politiką po eilinio V.Orbano laimėjimo rinkimuose) ir Austrija nenori atsisakyti energijos – ypač dujų – importo iš Rusijos.
O Ursulos von der Leyen paskelbtas tikslas iki 2027 m. visiškai atsisakyti energijos importo iš Rusijos – atrodo pernelyg toli. Tokiais tempais mažinant importą, milžiniškos Europos sąskaitos už energiją toliau rems Rusijos karą ir ekonomiką. Vien tik praeitais metais ES Rusijai už energijos produktus sumokėjo rekordinę sumą – 99 mlrd. eurų. Nuo karo pradžios ES jau sumokėjo Rusijai ne vieną milijardą. Šiaip ar taip, ES pilnu pajėgumu pradėjo rengti teisės aktus, skirtus įvairinti energijos šaltinius bei padidinti dujų saugyklų kiekį minimaliems rezervų reikalavimams. Jau pradedame ruoštis kitai žiemai.
Naujasis Europos Komisijos siūlomas planas „REPowerEU“ nukreiptas į galimybes padidinti visos ES energetikos sistemos atsparumą, remiantis dujų tiekimo įvairinimu, didesniu SGD ir vamzdynų importu ne iš Rusijos tiekėjų bei didesne biometano ir vandenilio gamyba. Taip pat yra rengiama direktyva, numatanti, kad ES kiekvienais metais iki rudens turėtų minimalų 80 proc. dujų rezervą saugyklose. Tai leistų išvengti praeito rudens scenarijaus, kai Rusija, manipuliuodama savo rezervais, sumažino dujų tiekimą į Europą. Balandžio 5 d. Europos Parlamente kaip tik balsavome už šiuos naujus dujų rezervų taisyklių pakeitimus.
Šiuo metu logiška bandyti ieškoti skubių alternatyvios energijos šaltinių, tokių kaip suskystintų gamtinių dujų infrastruktūros plėtra. Galima rinktis JAV arba Saudo Arabijos rinkas, tačiau nereikėtų pamiršti, kad ES turėtų vengti vėl tapti priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo. Rusijos reikalavimai už dujas susimokėti rubliais atrodo absurdiški, ypač šių dienų kontekste, kai sankcijomis siekiama paveikti valiutos kursą ir ekonomiką Rusijai nepalankia linkme.
Dabartinis Rusijos šantažas sumažinti dujų tiekimą į Europą šalį vedą į neviltį, tačiau reikia suvokti, kad ilguoju laikotarpiu ne dujos ir ne iškastinis kuras bus pagrindinis energijos laiduotojas. Žaliasis kursas ilguoju laikotarpiu išlieka pačia tinkamiausia perspektyva siekiant energetinės autonomijos. Naujų vėjo ir saulės elektrinių infrastruktūra jau ir taip buvo kuriama, tačiau tai turi vykti sparčiau. Tikėtina, kad Rusijos valdomos energetikos įmonės ateityje kėsinsis ir į atsinaujinančios energijos rinką Europoje, todėl sankcijos turi įtraukti „Gazprom“ ir kitus operatorius. Taip pat atsiranda pasiūlymų įvesti ES importo tarifus Rusijos naftai ir dujoms tol, kol jos bus perkamos. Įvedus tarifus už naftos ir dujų importą, pabrangtų jų eksportas į ES.
O kalbant apie lyderystę, Lietuva, atsisakiusi rusiškų dujų, privalo toliau siekti ambicingų tikslų. Jau esu rašęs, kad pasitraukimas iš BRELL energetikos sistemos žiedo – reikiamas tolesnis žingsnis. Sinchronizacija su kontinentine Europa artimiausiu metu leistų atjungti Lietuvos elektros sistemą nuo Rusijos. Vykstant karui, Lietuvai reikia kuo skubiau imtis pasitraukimo iš BRELL sutarties.
Lietuva gali bandyti visiškai atsisakyti rusiškos elektros, nes, kaip ir anksčiau minėjau, būtinoji infrastruktūra reikiamai transformacijai – paruošta. Nereikia laukti dar trejų metų iki numatytos sinchronizacijos projekto įgyvendinimo datos pabaigos, tuo labiau, kad, vykstant karui, Lietuva negali sau leisti „sėdėti toje pačioje“ valtyje su Rusija ir Baltarusija. Desinchronizacija būtų ne tik stiprus sprendimas vertybiniu požiūriu, tačiau tikėtina, kad ilguoju laikotarpiu finansiškai ji atsipirktų.
Žinoma, vien tik Lietuvos lyderystės neužteks. ES valstybės turi kiekvieną dieną vis geriau suvokti (atrodo, kad ir suvokia), jog taip, kaip Europa gyveno iki Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, nuo šiol gyventi nebeteks. Demokratija privalo apsiginti, negali leisti iš savęs tyčiotis. Reikia ryžtis nutraukti priklausomybę nuo Rusijos – energetinę ir, žinoma, ekonominę. Palaikyti ukrainiečių dvasią žodžiais, baisėtis Rusijos žvėriškumu – nepakanka. Reikalingi skubūs, ryžtingi ir racionalūs sprendimai.
