– Kaip kilo idėja ieškoti Nepriklausomybės akto?
– 2016 m. vasara Lietuvoje buvo lietinga, todėl daug laiko praleidau bibliotekoje. Tiesiog pagavo mokslininko, tyrėjo azartas įsigilinti ir pasižiūrėti, kas mums žinoma apie tą laikotarpį.
Pradėjau bendrauti su istorikais, muziejininkais. Aš pats esu kuklus politologas. Vokiškoji paieškų trajektorija visų tyrinėtojų buvo pateikta kaip pagrindinė, bet nepakankamai lietuvių mokslininkų ištyrinėta.
Supratau, kad tikimybė Nepriklausomybės aktą rasti tenai yra nemaža. Kreipiausi į archyvus. Gana dideliam mano nustebimui Vokietijos archyvai man atsakydavo gana operatyviai. Buvo pateikiami bylų sąrašai, kad nereiktų apeidinėti dešimtis kilometrų archyvų.
Bylos buvo sudėtos chronologiškai, todėl matėsi, kur galėtų būti to konkretaus laikotarpio medžiaga. Prie vasario mėnesio dokumentų akto nebuvo, bet jis buvo prie kovo mėnesio dokumentų. Būtent kovo mėnesį Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ne Vasario 16–osios, o Gruodžio 11–osios akto pagrindu.
Vokiškojo dokumento radimas nenustebino, bet kad šalia atsiras lietuviškas originalas su dvidešimties signatarų parašais – buvo didelė naujiena visiems.
– Jūs laikėte Nepriklausomybės aktą savo rankose?
– Aktą mačiau, man leido jį nufotografuoti, bet man neleido prie jo prisiliesti. Archyvo vedėja tai pasakė griežtai. Mes aktą matėme dviese. Dabar jis vėl grąžintas į savo lentyną, net nežinau, kurią tiksliai.
Paieška vyko per mikrofilmus. Pamačiau jį negatyve baltomis raidėmis juodame fone. Kol kas jį matė tik du žmonės – aš ir archyvo darbuotoja.
– Už Nepriklausomybės akto radimą pasiūlytas milijonas. Ar tikitės jį gauti?
– Nesu apie tai girdėjęs ir nenoriu su tuo būti kaip nors saistomas. Man bus labai nemalonu, o jau, suprantu, taip ir yra, jei mano pavardė bus siejama su to kito žmogaus, kuris, neva, kažką žada. Tegul tos pavardės eina lygiagrečiai, bet nebūna tapatinamos.
Ta idėja mane valdo jau nuo 2016 m. vasaros, o kokios idėjos kitiems šauna į galvas, aš komentuoti negaliu. Žinau mokslininkų, visuomenės siekius, bet gal kas nors dar turi ir kitokių siekių.
– Ar tikite, kad Nepriklausomybės aktas grįš į Lietuvą?
– Aplinkiniai iš manęs yra prisiklausę daug istorijų, kaip dingdavo ir atsirasdavo tokios relikvijos. Viena tokių yra Škotijos karalių karūnavimo akmuo. Po kelių šimtmečių škotų studentai tą akmenį išvogė ir parsigabeno į Škotiją. Šiuo metu galioja susitarimas tarp škotų ir anglų, kad prireikus karūnuoti anglų karalių, akmuo bus atvežtas ceremonijai.
Lietuvos ir Vokietijos santykiai pavyzdingi. Politikai ir diplomatai tikrai ką nors sutars.
– Kokia šio originalo istorinė reikšmė?
– Pirmiausia buvo politinė mintis. Ir ji buvo labai stipri. Žmonės mirdavo dėl vasario 16-osios. Mintis yra pirmiausia, o jos fizinė išraiška yra antrinė. Nuo to niekas nesikeičia. Mes jau šimtą metų gyvename pagal tas idėjas ir jos nesikeičia.
Apie vieną iš Nepriklausomybės akto signatarų yra rašęs prieš kelis mėnesius miręs buvęs Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas. Jis sakė, kad krikščioniškos idėjos nugalėjo, tačiau tai netrukdo ieškoti Šventojo Gralio, taurės, iš kurios paskutinės vakarienės metu gėrė Jėzus.