„Kai vyksta chunveibiniškas šokis aplink krašto apsaugą kūrusius 90-ųjų savanorius, tariamai „demaskuojant“ jų sovietinio laikotarpio biografijas, man darosi liūdna ir atgrasu“, – feisbuke rašo ministras.
A.Anušauskas pabrėžė, kad „tie savanoriai tuo metu buvo paprasti žmonės, ne kokie komunistinės nomenklatūros atstovai su specparduotuvių dešros kvapeliu“.
Ministras teigia, kad įrašui pretekstu tapo portalo alfa.lt publikacija.
Portalas neseniai skelbė straipsnį, jog V.Rupšio biografijoje nutylėtos jo studijos Novočerkasko aukštojoje karo mokykloje 1985–1989 metais.
Kariuomenės atstovų teigimu, V.Rupšys šią mokyklą savo noru paliko ir jos nebaigė.
V.Rupšys karininko priesaiką tarnauti Lietuvos valstybei davė 1990 m. lapkričio 11 d. pradėjęs tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Tuo metu Lietuva dar nebuvo sulaukusi tarptautinio pripažinimo.
V.Rupšys yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Alfa.lt straipsnyje keliamas klausimas, kodėl V.Rupšio studijos karo mokykloje buvo nutylėtos oficialioje biografijoje.
Straipsnyje cituojama ir teisės profesoriaus Dainiaus Žalimo replika, kai komentuodamas nepagarbų V.Rupšio bendravimo su žurnalistu toną jis parašė: „Vis dėlto Novočerkasko karo mokykla permušė NATO koledžų išsilavinimą.“
Oficialioje V.Rupšio biografijoje apie jo mokslus sovietmečiu nieko neskelbiama.
A.Anušauskas: savanoriai apgintų verktinius
A.Anušauskas savo įraše nemini pavardžių, bet detalės apie 1985-uosius ir teisės profesorius palieka mažai abejonių, į ką jis reagavo.
Ministras 15min teigė, kad jo reakcija buvo „ne tik dėl vado, bet ir dėl kitų savanorių iš 1990 metų, nes susiduriam ne vienas su nesupratimu to laikmečio ir jo ypatybių“.
Ministras, kuris yra profesionalus istorikas, pabrėžė, kad sudėtingais 1990-aisiais „buvo tikslas atkurti Lietuvos valstybę bet kokiomis sąlygomis, net ir pašonėje budint okupacinės armijos įguloms – svarbiausia buvo, su kuo tu ir už ką tu“.
A.Anušauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad sovietinėse mokyklose studijavo ir Ukrainos generolų, kurie dabar vadovauja gynybai nuo Rusijos agresijos.
„1990–1991 m. žmonės kūrę krašto apsaugą nebuvo kuo nors ypatingi. Retas buvo rezistentas ar disidentas (nebent turėjo giminėje tremtinių). Dažniausiai tai buvo žmonės, kurie buvo priversti gyventi už geležinės uždangos. Tačiau 1988–1989 m. kvėptelėję mitingų laisvės, Baltijos kelio energijos padarė savo pasirinkimus. Už laisvą Lietuvą.
Buvo tikslas atkurti Lietuvos valstybę bet kokiomis sąlygomis, net ir pašonėje budint okupacinės armijos įguloms. Svarbiausia buvo, su kuo tu ir už ką tu.
Praeina trisdešimt metų ir staiga iš gražių ofisų išnyra jauni (kartais apyjauniai) žmonės (kartais teisės profesoriai) apsirėdę baltais paltais. Ir aiškina, kad ne tie 90-ųjų žmonės turėjo kurti krašto apsaugą. Jų biografijose yra dėmelės. Ne jie turėjo budėti prie laužų ir barikadų, o tik tokie kaip jie. Su baltais paltais, be dėmelių, sirupais paskanintą kavą Šiaurės miestelio kavinėse geriantys, London gril šonkauliukus valgantys. Gražiai drėgnom servetėlėm nusišluostę lūpas ir rankas, užduoda klausimą – o kur jūs buvote 1985 metais? Kur tuo metu jūsų ofice su A++ energetiniu koeficentu kabėjo lietuviška trispalvė? Kodėl nerašėte Strasbūro teismui, kai jums draudė klausytis Amerikos balso? Ach tai jūs buvote sovietinėje armijoje eiliniu ar seržantu, tai kaip drįsote 1990 m. ploti Kovo 11-ąjai? Kaip drįsote būdami tokie nekokie rašytis į savanorius ir prisiekti Lietuvai?“ – rašo ministras.
„Neieškosiu kažkokių pateisinimų, kodėl Kovo 11-ąją kūrę žmonės buvo tokie, kokie buvo. Jie nenuslėpė savo gyvenimo, jie jame gyveno. Tiesiog jie priėmė sau atsakomybę už Lietuvos ateitį. Neklausė leidimo, neieškojo pasiteisinimų, nežinojo savo ateities, nesivalė mundurų. Tiesiog pasiėmė atsakomybę sau.
Todėl dabar kai vyksta chunveibiniškas šokis aplink krašto apsaugą kūrusius 90-ųjų savanorius, tariamai „demaskuojant“ jų sovietinio laikotarpio biografijas, man darosi liūdna ir atgrąsu. Nes tie savanoriai tuo metu buvo paprasti žmonės, ne kokie komunistinės nomenklatūros atstovai su specparduotuvių dešros kvapeliu. Būtent jie kovojo už jūsų baltus paltus, baristų triukus kavoje, patogius ofisus ir kitus civilizacinius malonumus. Aišku naujieji „kultūrinės revoliucijos“ sekėjai net nežino, kad ir garsusis Kijevo gynėjas, gen.plk. A.Syrskij 1986 m. baigė karo mokyklą ir dabar sėkmingai kariauja su okupantais (dabar man teks laukti „demaskavimo“ kaip „gyniau“ baigusius sovietines karo mokyklas, nors kalbu būtent apie pirmus KAD savanorius). Bet sužinoję, matyt, mėgins pasidalinti savo „patirtimi“ su kovojančiais ukrainiečiais.
Tad būkite įsitikinę, kad tie 90-ųjų savanoriai nei tada bėgo, nei dabar pasiduotų. Apgintų ir verktinius, ir baltapalčius, ir žmones su mikrofonais, ir etatinius ekspertus, ir visus kitus, kurie gyvena mūsų šalyje“, – teigė A.Anušauskas.
Pačiam kilo klausimų dėl V.Rupšio biografijos
V.Rupšys kariuomenės vadu paskirtas 2019 metais. Tuo metu A.Anušauskas, buvęs Seimo nariu, klausė apie jo biografiją, rodo Seimo posėdžio stenograma.
“(...) Tiesiog patenkinkite mano smalsumą. Jūs iš Šiaulių rajono, bet biografija prasidėjo nuo 1990 metų. Bet jūs mokėtės kažkurioje mokykloje. Mokykla visada nori savo generolais didžiuotis. Iki 1990 metų“, – klausė konservatorius.
V.Rupšys tuo metu atsakė tarnavęs sovietinėje kariuomenėje.
„Dėl biografijos. 1995 metais… Kaip ir gimimo data išduoda, 1995 metais Akmenės rajone baigiau Papilės Simono Daukanto vidurinę mokyklą… Atsiprašau, 1985 metais Papilės Simono Daukanto vidurinę mokyklą. Toliau buvo sovietinė kariuomenė. Iš sovietinės kariuomenės grįžau turėdamas viršilos laipsnį. Dirbau „Mažeikių naftos“ perdirbimo įmonėje ir, atkūrus nepriklausomybę, jau prasidėjo mano karinė karjera“, – atskleidė karininkas.
LRT radijui A.Anušauskas penktadienį, klausiamas apie V.Rupšio nutylėtą biografijos detalę, tvirtino, kad net ir nebaigtos karinės studijos tuo metu buvo užskaitomos kaip karinė tarnyba, o jas metę asmenys vėliau jungėsi prie savanorių, parlamento gynėjų.
„Jei žmogus, kuris buvo sovietinėje karo mokykloje, jos nebaigė, atsisakė ją baigti, išėjo – taip, jam užskaitoma kaip tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Ir, kiek aš pamenu, buvo atsakyta, kad taip – tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Ir tiesą sakant, tūkstantis lietuvių tuo metu (...) mokėsi tose karinėse mokyklose, pusė iš jų nebaigė, grįžo į Lietuvą, dalis jungėsi į savanorius, kūrė krašto apsaugos pirmuosius būrius, gynė parlamentą – aš tą noriu pabrėžti. Ir apie tai būtent buvo kalbama paskyrimo metu“, – kalbėjo ministras.
D.Žalimas: ministras gal susipainiojo
Į ministro įrašą sureagavo ir D.Žalimas, kuris tikriausiai buvo turėtas omenyje A.Anušausko įraše.
„Kadangi teisės profesorius parašęs apie Novočerkaską esu aš, tai turiu teisę sureaguoti. Novočerkaskas buvo paminėtas mano kaip prastos soldofoniškos kultūros simbolis“, – teigė jis 15min atsiųstame komentare.
„Bet ne apie tai aš: gerb. Ministras galėtų nesekti man pasakų apie 1990-1991 m. ir tuo nesąžiningai nemanipuliuoti, nes kaip tik tais metais aš savo pasirinkimą padariau – kadangi buvau dar nepilnametis, į savanorius priimti negalėjo, todėl įstojau į LŠS ir savo tarnybos dalį ten tuo metu atlikau. Neduos sumeluoti ministro partijos draugas Audrius Skaistys, su kuriuo buvau viename būryje. Apie laužus ir Sausio 13-ąją man taip pat pasakoti nereikia, nes tuo metu buvau įvykių epicentre. Kaslink baltų paltų ir kavų, tai čia ministras gal su savim supainiojo: juk čia ne kas kitas, o būtent jis brangių firmų drabužius elitinių žurnalų viršeliuose reklamavo“, – teigė D.Žalimas.
