– Jau kurį laiką skundžiatės kalėjimo sąlygomis, ar nors į vieną jūsų skundą buvo sureaguota?
– Iš daugiau nei 200 mano pateiktų skundų buvo sureaguota tik į vieną. Ir tai profesoriaus Stanislovo Tomo dėka. Nuo rugsėjo 1 dienos kaliniai norimas knygas gali atsisiųsti iš namų, o ne pirkti tik nustatytuose knygynuose. Ir rinktis gali ne iš 13 nurodytų knygų sąrašo, o iš kiek tik nori. Vienas kinas poetas paprašė leisti jo žmonai mano vardu atsiųsti knygų jam. Naujausiame skunde įvardijau 16 problemų, o man atsakė, kad galiu apskųsti tik vieną dalyką per mėnesį.
– Dėl kokios priežasties paskelbėte bado streiką?
– Dėl dviejų priežasčių. Pirma, maistas čia gaminamas iš pasenusių produktų, todėl jo kokybė labai prasta. Antra, tai išėjo savaime dėl kameros. Išėjus mano kameros kaimynui pradėjau nieko neįsileisti į vidų, nes dviem žmonėms kamera per maža. Jie man ką nors įkelia, aš jį gražiai iškeldinu.
Vienas iš jų sirgo tuberkulioze bei turėjo psichikos sutrikimų – du kartus bandė kartis, o aš jį traukiau iš kilpos.
Kalėjimo administracija dėl tokio elgesio mane iškvietė į vidaus teismą pasiaiškinti. Aš ten paaiškinau, kad du mano ankstesni kaimynai rūkė, o aš nerūkau, tad buvau priverstas kvėpuoti dūmais. Vienas iš jų sirgo tuberkulioze bei turėjo psichikos sutrikimų – du kartus bandė kartis, o aš jį traukiau iš kilpos. Negalima tokių ligonių apgyvendinti su sveikais.
Teisme kalbėjęs kalėjimo viršininkas pasirodė labai neišauklėtas ir dar juodas. Aš jam ir sakau: „Arba kalbam po vieną, arba tu kalbėk vienas sau. Gal Afrikoj jūs ir įpratę krūvom kalbėti, bet mes Europoje kalbam po vieną, jeigu ką.“
Iš to pasiutimo pasiuntė jis mane 7 paroms į vienutę. Tai nutiko rugsėjo 26 d., ten patekęs pradėjau gerti tik vandenį, o kai baigėsi mano laikas, pasakiau, kad neisiu iš vienutės, nes noriu gyventi savo ankstesnėje kameroje ir vienas.
Badauju iki šiol. Jei man nesuteiks vienvietės kameros, liksiu čia ir nevalgysiu. Jie man sako, kalėk, jei nori, tik už kiekvieną atsisakymą bus skirtos nuobaudos. Negąsdina manęs tos nuobaudos – kiekvieną savaitę vaikštau į vidaus teismą aiškintis dėl savo elgesio. Per naujausią procesą paprašiau, kad parodytų man tas taisykles, kurias pažeidžiu, mat kalėjimo bibliotekoje yra tik 2002-ųjų taisyklės, kurioms aš nenusižengiau. Paklausus, gal taisyklės pasikeitė, niekas nieko neatsakė.
Tai dabar jau ketvirta savaitė nieko nevalgau, tik geriu po 3 puodelius virinto vandens per dieną, tiek man duoda. Dar negaliu maudytis duše. Per kitą posėdį ateis teisėjas iš laisvės ir spręs, pridėti man papildomus 3 ar 6 mėnesius nelaisvės nepriklausomai nuo karūnos teismo sprendimo byloje, kurioje esu kaltinamas.
Jis man ir sako – mes jau tuoj išstosim iš ES, tai nesitikėk nei 3, nei 4 kvadratinių metrų kameros. Išėjo net neatsisveikinęs.
Dėl badavimo pas mane atėjo kalėjimo viršininkas Nickas Pascoe ir prisistatė bosu. Pajuokavau, kad jei kada pateks į teismą, nesakytų, kad yra bosas, nes iškart gaus 8 metus nelaisvės.
Jis pasiteiravo, kodėl aš nevalgau ir pasakė, kad mano reikalavimai – neįgyvendinami. Įvardinau po vieną sėdinčius kalinius ir pasakiau, kad kalėjimas pažeidžia Europos Konvencijos straipsnį, kur nurodyta, jog kameroje turi likti mažiausiai 3 kvadratiniai metrai ploto neįskaitant baldų, bet to nėra. Turi būti tualetas atskirtas nuo kameros ir ne užuolaida, kurios, beje, irgi nėra. Tai jis man ir sako – mes jau tuoj išstosim iš ES, tai nesitikėk nei 3, nei 4 kvadratinių metrų kameros. Išėjo net neatsisveikinęs.
– Kaip jaučiatės badaudamas?
– Na, nevalgau jau ketvirtą savaitę, per dieną išgeriu 3 puodelius virinto vandens, nes man tik tiek duoda. Pirmąją savaitę buvo sunku, vėliau lengvėjo. Tik pastarosiom naktim sapnuoju didžiulius banketus, tai prisivalgau daug visokio maisto sapne. Atsikėlęs beveik nebenoriu.
– Ar kalėjimo administracija atsižvelgė į jūsų streiką?
– Nekreipia jokio dėmesio, tik pagaliau atidavė man knygas, kurios buvo atsiųstos dar sausį.
– Ar badaujantiems kaliniams bandoma kaip nors padėti?
– Nemanau, bet ateina paklausti, kada pradėsiu valgyti, paskui įtikinėja, kad nutraukčiau streiką. Menkina sakydami, kad nieko aš nepakeisiu ir kameroje vienas pats negyvensiu. Jei pradėtų maitinti priverstinai, pradėčiau save žaloti.
– Kokia jūsų sveikatos būklė?
– Kol kas nevalgymas atnešė tik naudos. Pagerėjo regėjimas ir klausa, sustiprėjo atmintis, netekau 15 kg svorio, širdies spaudimas geras, cukraus kraujyje pakanka.
Labai džiaugiuosi atminties pagerėjimu, turiu knygą „Geriausios pasaulyje šachmatų partijos“, tai jau mintinai išmokau 50 partijų. Du kartus sužaidžiu iš knygos, trečią jau atsimenu. Taip pat daug lengviau įsimenu naujus angliškus žodžius. Kol kas nepajutau nieko blogo.
– Kaip vyksta bylos, kurioje esate kaltinamas, tyrimas? Jūsų kaltė vis dar neįrodyta?
– Prokurorė nori bylą atidėti kitiems metams, nes gavo kitą ilgą bylą. Mūsų advokatų teigimu, dėl turimų įrodymų stokos bylą apskritai turėtų nutraukti, bet teisėjas nesutiks. Man atmesta labai daug kaltinimų, tai matysim, kas bus po mano apklausos.
– Rugsėjį planavote pateikti ieškinį kalėjimui. Tai jau padarėte?
– Nespėjau, nes, kaip suprantate, atsirado nenumatytų aplinkybių. Prie ieškinio pridėjau dabartinę savo situaciją dėl kameros suteikimo bei direktorių atsakymus į tai. Vietoje to, kad atsižvelgtų į prašymą, jie mane uždarė į vienutę, o tai – dar vienas įrodymas, kad čia vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis, kurių, beje, man taip ir nedavė paskaityti.
Paskutinėm naktim sapnuoju didžiulius banketus, tai prisivalgau daug visokio maisto sapne.
Bet padaviau į teismą Teisingumo ministeriją, tegu jie aiškinasi, kas čia vyksta. Manau, kitą savaitę ieškinys turėtų pasiekti teismą. Pateikiau per 200 skundų, kuomet buvo pažeidžiami Europos žmogaus teisių konvencijos 3, 8 ir 14 straipsniai. Manau, teisme bus apie ką kalbėti, o jei nepavyks čia, kaip ir sakiau anksčiau, kreipsiuosi į Strasbūrą.
– Kaip jums sekasi kalėjime, ar dar turite teisę išeiti kada panorėjęs?
– Visai neblogai. Dabar, kaip minėjau, tebegyvenu vienutėje, kurios ilgis – 6 žingsniai, o plotis – 3. Čia nuolat šalta, temperatūra nelabai skiriasi nuo tvyrančios lauke. Gerai, kad bent lova neišgulėta – čiužinys toks plonas, kad nugara galima jausti metalinę konstrukciją. Dabar jau nebejaučiu nei šalčio, nei alkio, nei metalinių lovos dalių.
Per dieną sprendžiu kryžiažodžius, skaitau knygą, išmokstu po naują šachmatų partiją, sprendžiu sudoku bei mokausi anglų kalbą. Tokioje situacijoje, kaip mano ,svarbiausia dirbti su smegenimis, lavinti jas, nes kitaip gali išprotėti. Prie viso kito galima priprasti.
Į laisvę išeiti vis dar galiu kada panorėjęs, tik dabar vienutėje noriu sulaukti kito teismo ir jame išdėstyti papildomus pažeidimus mano atžvilgiu. Labai įdomu, kaip teismas susidoros su tuo. Noriu pamatyti teisėjos veidą, kai aš jai viską pasakysiu tiesiai į akis.
– Prie jūsų bado streiko prisidėjo ir daugiau kalinių?
– Ne, badauju tik aš vienas. Kitiems viskas gerai, nori kuo greičiau būti nuteisti arba nuleidę galvas svajoja kuo greičiau iš čia ištrūkti. Aš kol kas niekur neskubu, pažiūrėsiu, kaip viskas klostysis toliau. Manau, svarbiausia tikėti tuo, ką darai, tada viskas pasisuks taip, kaip nori.
