Eva Jas (31), interjero dizainerė, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti ilgiau nei 8 metus. Eva emigravo, nes norėjo tęsti studijas ir dirbti, tačiau Lietuvoje tam pritrūko tinkamų sąlygų. Be to, Didžiojoje Britanijoje jauna moteris turėjo pažįstamų studentų.
Lietuvė tvirtina, kad jai labai pasisekė, mat pirmasis jos darbas buvo BBC televizijos biurų projektavimo departamente, o nuo emigracijos pradžios iki dabar jos atlyginimas kilo apie 20 proc., mat dauguma įmonių kasmet po truputį didina algą, išlygindamos infliacijos skirtumą.
Paprašyta įvardinti skirtumus tarp gyvenimo Lietuvoje ir emigracijoje, Eva įžvelgė dviprasmiškų dalykų.
„Žmonės, gyvenantys Lietuvoje, yra labai negatyvūs. Gyvenimo sąlygos ten ir čia gal ir nėra vienodos, bet negalima vienareikšmiškai teigti, kad Jungtinėje Karalystėje gyventi geriau.
Bet kokiu atveju, čia gyvenantys lietuviai nelinkę tiek skųstis, kaip tie, kurie gyvena Lietuvoje. Pragyvenimo lygis čia aukštesnis, bet labai daug lietuvaičių gyvena dalindamiesi būstą su kitais, kas Lietuvoje gana reta, bet to jie nesureikšmina“, – sakė londonietė.
Po Europą darbo reikalais daug keliaujanti lietuvė negalvoja apie grįžimą gyventi į Lietuvą, nors neatmeta šios galimybės. „Niekada nesakau niekada“, – šypsosi pašnekovė.
Interjero dizainerė tvirtina neprisimenanti, kad būtų diskriminuota dėl to, jog yra imigrantė, tačiau tiki, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus – svarbu nebūti priešiškai nusiteikus. Lietuviškos tradicijos, kalba ir papročiai londonietei itin svarbūs. Daugumą lietuvių draugų turinti tautietė šventes sutinka su artimaisiais ir tikina, kad jai svarbiau ne vieta, kurioje gimė, bet lietuviškas identitetas.
Keletą kartų buvau pavadintas „F***ing immigrant“.
Kitus Anglijos lietuvius tautietė suskirstė į du pagrindinius tipus: tuos, kuriems emigracija – laikina, ir tuos, kurie čia rengiasi likti. Pirmieji, pasak Evos, ieško geresnio gyvenimo svetur, bet nori grįžti į Lietuvą.
Dažnai tokie žmonės sunkiai adaptuojasi svetur, prastai kalba angliškai ir linkę gyventi rajonuose, kuriuose juntama bendruomenės dvasia bei gausu lietuviškų įmonių. Antrieji – noriai priėmę kitą kultūrą ir į ją sėkmingai įsilieję. Šie neretai turi kitataučių partnerių ir nebūtinai sieja savo ateitį su Lietuva. Pastarųjų tarp moters draugų daugiau.
„Smagu išgirsti apie gražius tautiečių pasiekimus, be abejo, kaip ir kiekvienam, nesmagu girdėti apie tuos, kurie pasižymėjo negerais darbais“, – požiūri į tautiečius emigrantus apibendrino pašnekovė.
Nors dizainerė abejoja, kad JK greitai paliks Europos Sąjungą, ji jau pateikė prašymą gauti britišką pilietybę: „Labai gaila, kad Lietuva neleidžia dvigubos pilietybės, ir aš prarasiu savąją. Bet Lietuva visada bus mano gimtinė, ir niekas niekada neatims iš manęs galimybės vadintis lietuve.“
Pašnekovė įsitikinusi, kad požiūris į emigrantus metams bėgant kinta, mat Lietuvoje gyvenantys tautiečiai dažnai aplanko išvykusius užsienio šalyse. Taip pat, pasak Evos, jau seniai praėjo laikai, kai tautiečiai emigruodavo dirbti juodžiausius darbus: „Manau, kad tik labai neapsišvietę ir niekur nebuvę žmonės galėtų teigti, kad emigrantai – masė darbo jėgos, pardavę savo šalį ir išvykę ieškoti geresnio kąsnio. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai Europoje nėra sienų, ir galime laisvai judėti, pasirinkdami, kur mums patogiau bei geriau gyventi. Nederėtų smerkti tų, kurie pasirinko gyventi kitaip, juk čia jų teisė rinktis.“
