Mažas, tačiau jaukus butas, užpildytas nuotraukomis, įamžinančios džiaugsmingas akimirkas su šeima ir draugais, žvakėmis, kosmetikos buteliukais, bei stilingais aukštakulniais netikėčiausiuose kampeliuose.
Pakvimpa šviežių mėtų arbata. „Atsisveikinimo dovana”, – paaiškina Agnė, vaisių salotoms paduodama šaukštelį su KPMG atributika.
Tai kompanija, kurioje daugiau nei prieš septynerius metus ji pradėjo auditorės karjerą. „Čia parašyta „palaikyk ryšį“, taip ir darome”, – džiaugdamasi, kad daugelis buvusių kolegų tapo gerais draugais, sako Agnė.
Šiais metais patirtimi su jaunaisiais tautiečiais sutiko dalintis net 182 mentoriai.
Su Marvino Gaye daina „Ain’t No Mountain High Enough” fone, 27-erių metų Agnė kalba apie savo pasirinkimus padėjusius siekti karjeros aukštumų ir iš nekviečiamos į darbo pokalbius studentės tapti įdarbinimo agentų verbuojama specialiste. Taip pat su užsidegimu ji pasakoja apie „LT Big Brother” projektą, kuriame ji yra ne tik Jungtinės Karalystės regiono projekto vadovė, bet ir studentės, Portsmouth universitete studijuojančiai finansus ir norinčiai eiti panašiu karjeros keliu, mentorė.
Pati Agnė studijų metu neturėjo mentoriaus ir tikisi, kad savo ‘mažajai sesei’ Justinai Bartkevičiūtei padės tikslingai pasirinkti karjeros kryptį bei patars tolimesniuose žingsniuose. „Man tai yra naujas iššūkis ir labai įdomus patyrimas”, – sako ji.
Nuo mokyklos dienų negalėjusi gyventi be užklasinės veiklos ir renginių organizavimo, Londone Agnė įsitraukė į lietuvių Londono Sičio klubo (LCLC), vienijančio profesionalus dirbančius Londone veiklą bei labdaros projektus, tačiau tik tuomet, kai jautėsi tvirtai stovinti ant kojų, ir turinti ką duoti. LT Big Brother mentorystės programa yra vienas iš LCLC inicijuotų, Lietuvių Wall Street klubo bei „Global Lithuanian Leaders” klubo globojamų projektų.
„Baigus universitetą, ne visi žino, ko tiksliai nori. „LT Big Brother” programoje dalyvaujantys mentoriai dalinasi savo patirtimi ir noriai padeda motyvuotiems studentams. Projektas vis auga, ir tikimės, kad daugės mentorių ne tik iš finansų, vadybos, teisės, bet ir kitų sričių”, – sako Agnė.
Buvo sunku, kai esi jaunas, norisi visko čia ir dabar, tad po mėnesio bevaisių paieškų grįžau į Lietuvą
Agnės sprendimas studijuoti Jungtinėje Karalystėje buvo spontaniškas. Sužinojus, kad Lietuvoje neįstojo į finansų studijas, tačiau buvo priimta į mamos svajonių specialybę – politikos mokslus, ją apėmė veikli panika. Per dešimt dienų, kol mama atostogavo užsienyje, Agnę paruošė visus reikiamus dokumentus ir išsiuntė stojimo paraišką į universitetą Anglijoje. „Tiesiog negalėjau įsivaizduoti savęs mokantis ir vėliau dirbant tai, kas man ne prie širdies”, – sako Agnė.
„Finansų paskaitos man buvo įdomiausios, o audito dėstytojas labai viliojančiai apie auditoriaus darbą nupasakojo”, – prisimena po pirmųjų studijų metų nusprendusi verslo studijas pakeisti į apskaitos.
Bakalauro laipsnį Agnei pavyko gauti neįklimpstant į skolas dėka studentiškų darbelių ir palankių aplinkybių, nes naujai priimtų Europos Sąjungos narių studentai galėjo pretenduoti į nemokamą mokslą Jungtinėje Karalystėje tais metais.
Kadangi tai nebuvo prestižinis universitetas, baigus mokslus Agnės neužvertė pakvietimų pokalbiui dėl darbo pagal specialybę Anglijoje lavina. „Buvo sunku, kai esi jaunas, norisi visko čia ir dabar, tad po mėnesio bevaisių paieškų grįžau į Lietuvą”, – sako Agnė.
Tačiau geros anglų kalbos žinios ir angliškas diplomas tuo metu buvo stiprus pranašumas Lietuvoje, ir Agnei buvo pasiūlytas auditorės darbas KPMG Baltics kompanijoje Vilniuje.
Džiaugiuosi, kad paklausiau mamos ir draugų patarimų, ir tada likau Lietuvoje. Man buvo lengviau integruotis į verslo pasaulį savoje kultūroje
„Džiaugiuosi, kad paklausiau mamos ir draugų patarimų, ir tada likau Lietuvoje. Man buvo lengviau integruotis į verslo pasaulį savoje kultūroje”, – sako Agnė, gimtojoje šalyje dirbusi su plačiu spektru klientų iš įvairių verslo šakų.
Po trijų darbo metų, Agnei atsirado galimybė persikelti į KPMG biurą Londone darbui investicijų valdymo departamente. „Tai buvo didelis postūmis, nes pradėjo gilėti mano specializacija – darbas su rizikos fondais”, – sako ji.
„Vadovaujant vidiniam projektui jungiančiam Londono ir Vokietijos investicijų vertintojų komandas, išmokau daug techninių dalykų, dirbau su Bloomberg ir turėjau galimybę susipažinti su tais instrumentais, apie kuriuos buvau tik girdėjus iš biržos maklerių pasakojimų”, – sako Agnė, Londone įgijusi tarptautinę auditoriaus apskaitos kvalifikaciją (ACCA).
„Auditoriaus darbas yra sunkus, ypatingai pirmieji penki metai. Projektų terminai yra labai glausti, o komandos nariai neretai pasklidę po visas laiko zonas. Ne kartą yra tekę dirbti ir 24 valandas per parą palaikomai kavos ir RedBull’io,” su šypsena prisimena Agnė.
Jos manymu, audito darbas yra puikus startas tiems, kas nori dirbti finansų, apskaitos srityje, tačiau matydama savo vadovų įtemptą gyvenimo tempą ir iššūkį suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, Agnė suprato, kad toks laisvalaikio ir darbo disbalansas jai nėra priimtinas.
„Noriu skirti laiko savo šeimai, draugams, pomėgiams, kelionėms, tačiau kai kurios profesijos to paprasčiausiai neleidžia”, – apie savo sprendimą po šešerių metų pakeisti darbą sako Agnė, tačiau priduria, kad savo pasirinkimo pradėti karjerą audite nekeistų, net jei galėtų laiką atsukti atgal. „Žinių bagažas, kurį ten įgijau yra neįkainojamas”, – sako ji.
Pusmečio apylanka Agnei tapo vadovės apskaitos skyriui darbas AFME (Europos Finansinių Rinkų Asociacijoje). „Pradžioje buvo tikrai įdomu, atstovavau klientų interesus apskaitos klausimais Europos Parlamentui, Europos Komisijai ir kitoms organizacijoms”, – sako Agnė. „Tačiau pamačiau, kad grįžau prie politinių elementų, nuo kurių kažkada bėgau, ir nuo daugiau žodinio darbo nusprendžiau grįžti prie skaičių.”
Agnė atsargiai rinkosi sekančią darbovietę, norėdama, kad jai patiktų ne tik darbo pobūdis, bet ir būtų asmenybės suderinamumas su kompanijos vizija, misija bei vidine kultūra.
Agnė atsargiai rinkosi sekančią darbovietę, norėdama, kad jai patiktų ne tik darbo pobūdis, bet ir būtų asmenybės suderinamumas su kompanijos vizija, misija bei vidine kultūra.
Formalūs darbo interviu bei neformalūs pokalbiai su buvusiais klientais ir pažįstamais jai padėjo daugiau sužinoti apie įvairias kompanijas bei suprasti, kokio sekančio karjeros žingsnio ji norėtų.
„Pradžioje tai buvo lyg žaidimas, eidavau į interviu, kad išmokti atskirti tau tinkančią kompaniją nuo netinkamos. Taip supratau, kad negalėčiau dirbti didelėse korporacijose, kur viskas hierarchiškai sustyguota ir neretai nelieka laisvės būti savimi”, – sako ji.
„Reikia nemažai energijos, kad rastum tai, ko ieškai, – sako Agnė, – kai nueini į penkiasdešimt interviu, gauni pasiūlymų, bet nesijauti tikra, kad patiks ir darbas, ir aplinka, lengva prarasti viltį rasti tai, ko tikrai nori.”
Prisimindama pokalbį su dabartiniu darbdaviu iš BlueBay Asset Management kompanijos Agnė sako: „Nebijau būti savimi, ėjau su raudonom kelnėmis ir tikriausiai žaliais bateliais, maniau, jei jiems tai netiks, tuomet tai tikrai nebus man tinkama aplinka.”
„Aš turėjau pakankamai didelę patirtį su rizikos fondais, gerai išmaniau jų struktūrą, veiklą, investavimo strategijas, ir tikau jiems savo asmeninėmis savybėmis”, – sako Agnė, sugrįžusi prie savo specializacijos ir jau metus dirbanti šios kompanijos fondų apskaitos skyriuje. “Į darbą einu ir iš jo grįžtu su šypsena”, – sako ji.
Kelionės puošia žmogų ir yra geriausias turtas. Tai ką patirsi, pamatysi, sužinosi, parsiveši su savimi, ir niekas to iš tavęs neatims
Mėnesio pertraukos tarp darbų metu ji išvyko pakeliauti po Tanzaniją ir Zanzibarą. „Kelionės puošia žmogų ir yra geriausias turtas. Tai ką patirsi, pamatysi, sužinosi, parsiveši su savimi, ir niekas to iš tavęs neatims”, – sako Agnė, patyrusi ką reiškia netekti visų materialių vertybių, vagims visiškai ištuštinus namus.
Lietuvą mažiausiai kas porą mėnesių aplankanti lietuvaitė žavisi Londono įvairiaspalviškumu. “Nors kartais nuo Londono tempo pavargstu, man jis patinka”, – prisipažįsta ji.
Verslo pasaulyje, pasak Agnės, svarbiausia yra išmokti rasti kompromisą: “Visi turime savo nuomones, ir ne vienas gali būti savaip teisus. Su metais išmokau atskirti kuomet reikia nebijoti sakyti savo nuomonę, paremiant pavyzdžiais, faktais, bandyti ją išaiškinti kitiems, ir kuomet reikia nešvaistyti laiko įrodinėjant dalykus, kurie nėra reikšmingi.”
“Aš nebijau bandyti ir suklysti. Žinoma, ne visi bandymai baigiasi sėkmingai, tačiau sau ne kartą įrodžiau, kad svajoti reikia, ir svajones galima pasiekti. Jei dabar man reiktų išeiti į kitą kompaniją, nežinočiau, ko dar ieškoti, nes dabar darbe turiu viską, ko norėjau. Gal tik trūksta gero oro ir jūros”, – nusišypso Agnė.
