Gruodžio 29 diena, jau po 22 valandos. Kauno rajono GMP brigada atgavinėjo jėgas po ilgos darbo dienos savo poste Akademijos miestelyje. Laukė naujo iškvietimo. Buvo ramu. Iki kol nesuskambo brigados telefonas. Atsiliepęs Kipro kolega Laimonas staiga išbėgo prie posto įėjimo. Tespėjo pasakyti, kad dūsta kūdikis. Pagalvojęs, kad tuoj važiuos gelbėti mažylio, Kipras apsivilko striukę, tačiau net nespėjo išjungti šviesų, uždaryti durų – priešais jį išdygo susijaudinusi moteris su vos prieš 4 dienas gimusiu savo kūdikiu. Buvo akivaizdu, kad situacija – prasta.
„Kūdikio „kvėpčiojimo“ dažnis buvo kur kas retesnis negu būtų normalu, nosies sparneliai kilnojosi, matėsi tarpšonkaulinių tarpų įdubinėjimai. Burnytėje ir apie nosį gausu gleivių. Akimirksniu nuskuodėm į GMP automobilį. Mama padėjo kūdikį ant neštuvų ir pasitraukė. Labai šauniai tėtis atliko pareigą valdydamas situaciją ir mamos susijaudinimą. Paklausus, kas nutiko, atsimenu tik kažką apie slogą, trukusią 2 dienas“, – prisiminė Kipras.
Kodėl kūdikis tokios būklės, aiškiau netapo. Vaikučio būklė akimirksniu ėmė keistis: spalva iš raudonos tapo vis mėlynesnė, besimosikuojančios rankytės nustojo mosikuotis. Situacijos rimtumas Kipro galvoje, kaip prisipažino, pasiekė piką.
„Man klūpint prie kūdikio kojas įrėmus tarp automobilio sienos ir neštuvų konstrukcijos, kolega Laimonas žaibo greičiu ištraukė visą reikiamą aparatūrą gaivinimui. Aš tuo metu išvaliau nosį, burnytę, atsiurbiau gleives iš šnervių, burnytės. Kūdikis patapo vėl raudonas, judantis. Pajaučiau, kaip akmuo nukrito nuo krūtinės. Delnuose kūdikį šiek tiek apverčiau ir „tapšnojau“ per nugarą, pamačiau dar daugiau iškosėto skysčio“, – tęsė medikas.
Tuomet jis nurimo, pagalvojęs, kad viskas bus gerai. Pečiu laikydamas prie ausies prispaustą telefoną, jis paskambino dispečeriui. O prie vairo sėdėjęs Laimonas tuo metu „skrido“ Kauno klinikų link. „Skrisdamas“ jis dar padavė Kiprui servetėlę, kad šis galėtų kokybiškiau išvalyti burnytę mažuoju savo pirštu.
„O kūdikis toooks mažytis – ką tik atėjęs į šį gyvenimą“, – prisiminęs stebėjosi Kipras.
Jis nesuprato, per kiek laiko Laimonas nutransportavo juos į kitą Kauno galą (nuo Akademijos iki Kauno klinikų – apie 13 km), tačiau greitis buvo žaibiškas. Kūdikis jau buvo rausvas, judrus. Beliko tik prižiūrėti, pavartyti, pastimuliuoti, pasiurbinėti. Kauno klinikos pasiektos. Vos atvažiavus ir atsidarius GMP automobilio durims, Kipras išgirdo vaikučio tėvelio klausimą: „Kokia situacija?“. Gimdytojas medikui pasirodė labai stiprus, nes puikiai tvardėsi, valdė situaciją, ramino kūdikio mamą, nekėlė streso, net, atvirkščiai, jautėsi vyro pasitikėjimas paramediku bei gydytoju ir jų teikiama pagalba. Kiprą užplūdo noras kuo greičiau pristatyti mažylį į naujagimių intensyvios terapijos skyrių.
„Nešu kūdikį, nešu su abiem tėvais pašonėj, nešu ir nešu. Tuo metu kelias nuo akušerinio priėmimo iki naujagimių reanimacijos buvo toooks ilgas, kad nešdant jį per naujagimių skyrių, tokiu ilgu koridoriumi, kojos pačios pradėjo tokį pusiau bėgimo tempą vystyti“, – šyptelėjo Kipras.
Įėjus kūdikį į naujagimio gultą, gydytoja patvirtino, kad viskas gerai. Kipras su Laimonu grįžo į savo paliktą atidarytomis durimis, uždegtomis šviesomis, paliktais mobiliaisiais telefonais Akademijos postą.
„Situacija unikali tuo, kad lyg iš giedro dangaus griaustinis užklupo mus. Sunkiau yra neturėti net minutės vykstant į kvietimą pagalvoti, ką darysim ir kaip. Ir bent minimalios informacijos, kas yra nutikę. Po visko vaikučio tėvelis klausė manęs, ar būtų jie patys nuvykę iki skubios pagalbos skyriaus. Sunku pasakyti. Iš tiesų, pagalvojus, reikėjo tiek nedaug. Galbūt labiau stačiai laikant kūdikį pastimuliuoti, kad atkosėtų. O ir mums reikėjo tiek nedaug – tiesiog atsiurbti, pavalyti kvėpavimo takus. Tai paprasti veiksmai, todėl kažkaip ir sunku suvokti/jausti, kad mes su Laimonu padarėme kažką ypatingo. Bet labai džiaugiamės, kad kūdikis sveikas ir rausvas.
O apie „skrydį“ nuo Akademijos į Kauno klinikas ant kelių dar dabar primena kairio kelio skausmas, atsiradęs tik po valandos po viso šio nuotykio. Bet, manau, pasveiksiu. Šiandien, naujametinę naktį, vėl budžiu, kad jūsų šventės būtų saugios. Sėkmingų, saugių, sveikų ateinančių metų“, – užbaigė pasakojimą Kipras.
Medikų darbą viešu komentaru įvertino ir išgelbėto kūdikio tėvelis: „Vyrai, jūs esat grandai! Laimonai, jei kada važiuosit Dakare, mielai būsiu jūsų šturmanas. Niekada nepatikėčiau, kad greitosios automobilis gali taip "virinti". Kiprai, esi profų profas. Sakei, kad atrodžiau ramus, bet iš tikro toks buvau, nes jaučiau ir mačiau, kad daroma viskas, kas įmanoma. Viskas. Visada būsim jums dėkingi“.
Pasak jo, gydytojas Kipras Medišauskas ir paramedikas Laimonas Kleveckas pademonstravo žaibišką reakciją ir maksimalų profesionalumą, kad užspringęs keturių dienų mažylis neuždustų ir laiku atsidurtų specialistų rankose.
"Galvojau, kad taip vyksta tik filmuose, o pasirodo - ir Kauno rajone. Absoliutus pasididžiavimas jumis", - teigė kūdikio tėvelis.
