Bėdos – po straipsnio apie bankus
„Prokurorai kažkaip nesupranta, kad žurnalistams informacijos šaltinis yra labai svarbus dalykas. Jie patys turi operatyvinius darbuotojus, kuriems šaltiniai irgi svarbūs. O kai kalba pasisuka apie žurnalistus, atrodo, kad visiems galima skalambyti, – portalui 15min.lt sakė A.Lekavičius. – Jie sunkiai suvokia, kad šaltinio saugojimas yra demokratijos pagrindas, todėl skiriasi požiūriai ir tampo visaip, neleidžia normaliai gyventi.“
Žurnalistas nemalonę užsitraukė po 2011 m. lapkričio 15 d. „Lietuvos ryte“ pasirodžiusio rašinio „Įsakymas – sutrypti lietuviškus bankus“. Be autoriaus pavardės išspausdintas straipsnis, kuriame buvo pasakojama, kad vienas iš šalies bankų atsidūrė teisėsaugos akiratyje, sukėlė nemažą sąmyšį. Generalinė prokuratūra paneigė, esą planuojami kokie nors veiksmai, o Lietuvos banko vadovai patikino, kad visos šalies kredito institucijos veikia stabiliai. Tačiau kitą dieną buvo perimtos vieno iš „Lietuvos ryto“ akcininkų – banko „Snoras“ akcijos, jo vadovams iškelta baudžiamoji byla.
Valstybės saugumo departamentas savo ruožtu ėmė aiškintis, kas žiniasklaidai pašnibždėjo kruopščiai slepiamą informaciją apie planuojamus veiksmus prieš „Snorą“. Netrukus įtarimų šešėlis buvo mestas ant tuomečių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado. Pareigūnai netrukus buvo atleisti. Nesutikdami su tokiu sprendimu, abu kreipėsi į teismą.
Galiausiai buvo pradėtas ir ikiteisminis tyrimas, o V.Giržadui pareikšti įtarimai. Kaip neseniai rašė „Lietuvos rytas“, pagrindu tam tapo pareigūno ir A.Lekavičiaus skambučių analizė, nors tokių pokalbių esą nebuvo.
Arvydas Lekavičius: „Jei būtų pasirinkimas, tikriausiai sėsčiau į areštinę. Būtų labai įdomu – galėčiau pailsėti, paskaityti knygas, susipažinti su aplinka iš vidaus.“
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrėjai žurnalistą apklausė, tačiau jis pasinaudojo teise neatskleisti informacijos šaltinio, be to, patikino, kad nė vieno iš minėtų pareigūnų nepažįsta. Į apklausas esą buvo kviečiami ir redakcijos vadovai, žurnalistai, techninis personalas.
Galiausiai Generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis, anot „Lietuvos ryto“, kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, kad žurnalistui A.Lekavičiui už atsisakymą nurodyti šaltinį skirtų 15 minimalių gyvenimo lygių dydžio (1 950 litų) baudą. Vienas teisėjas šį prašymą esą atmetė kaip nepagrįstą, o kitas teisėjas patvirtino.
Rinktųsi areštinę
A.Lekavičius portalui 15min.lt teigė sprendimą apskundęs, bet tuo žada neapsiriboti. „Bandau dėl sprendimo įpareigoti mane atskleisti šaltinį paduoti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, esu viską davęs teisininkams“, – sakė žurnalistas.
Jam nepalikta alternatyva – vietoj baudos pasirinkti administracinį areštą. „Jei būtų pasirinkimas, tikriausiai sėsčiau į areštinę. Būtų labai įdomu – galėčiau pailsėti, paskaityti knygas, susipažinti su aplinka iš vidaus“, – ironizavo pašnekovas, ne vienus metus pats rašantis apie tuos, kurie pakliūna už grotų.
Žurnalistas kritikavo įsivyravusią sistemą, kai pareigūnai vengia bendrauti su žiniasklaida: „Anksčiau informacijos pateikimas spaudai buvo visai kitoks – patys policininkai skambindavo, pasakodavo, kad sulaikė banditus, girdavosi.
O dabar taip įbauginti, kad šiukštu, nieko nebesakykite spaudai. Net liepta pranešti vadovybei, jei susitiko ir kalbėjosi su žurnalistu, turi informuoti, apie ką kalbėjo, priešingu atveju baudžiami. Viskas labai sugriežtinta, niekas nenori viešai kalbėti, tad faktiškai nebeįmanoma panaudoti viešų šaltinių.“
A.Lekavičiaus įsitikinimu, prisidengdami slaptumo skraiste patys prokurorai ar policininkai gali daryti tarnybinius nusižengimus. Vieša esą tapo daugiausiai tai, ką jie patys pateikia ir nuspalvina gražiomis spalvomis. Tačiau jei prasideda negeri dalykai, šios institucijos kaipmat nutyla.
„Taip žlugdomi demokratijos pagrindai. Žiniasklaida privalo kritikuoti blogus darbus. Bet negalima nieko gauti oficialiai, negalima nieko kritikuoti, tenka remtis žmonėmis, kurie nenori viešintis. Šaltinių, kurie prašo neskelbti pavardės, būna nuolat“, – kalbėjo žurnalistas.
Nepagailėjo du teismai
Panašioje situacijoje buvo atsidūrusi to paties „Lietuvos ryto“ žurnalistė L.Lavaste. Vilniaus 2-asis apylinkės teismas įpareigojo atskleisti pavardę teisėjo, kuris 2011 m. pavasarį papasakojo apie teismuose esą klestinčią korupciją ir teisės normų nesilaikymą. Dėl pašnekovo saugumo žurnalistė pašnekovo pavardės nenurodė.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Laima Lavaste |
Sprendimą L.Lavaste apskundė Vilniaus apygardos teismui, bet jis pernai sausį nutartį paliko galioti. Teismas neturėjo kaip nubausti L.Lavaste, mat Seimas nenumatė konkrečių sankcijų. Atsisakius tai padaryti, gresia nebent atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą.
„Mane gina visi įstatymai ir Žurnalistų etikos kodeksas. Tačiau, kaip Lietuvos pilietė, turiu gerbti teismo nutartį. Jei negaliu jos įvykdyti, sutinku atlikti man paskirtą bausmę, kad ir kokia ji būtų. Pinigų sumokėti baudai neturiu, bet jai bus skirtas areštas ar viešieji darbai, viską tikrai atliksiu“, – tuomet ji kalbėjo kolegoms.
Kaip L.Lavaste sakė portalui 15min.lt, ji savo pašnekovo taip ir neįvardijo, o tyrimą prokuratūra nutraukė. Tiesa, žurnalistų etikos inspektorė jos rašinį pripažino neetišku. Kai žurnalistė vėliau parašė dar vieną straipsnį apie reikalavimus atskleisti šaltinį „Viloje – du planai užčiaupti žurnalistę“, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Jonas Prapiestis dėl jo kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, tačiau šis skundas irgi buvo perduotas inspektorei.
„Aš savo darbo principų nepakeičiau“, – tikino L.Lavaste, paklausta, ar po teismų nepradėjo atidžiau rinktis pašnekovus ir cituoti tik tuos, kurie sutinka paskelbti savo pavardę.
Rekomendacija – ginti šaltinius
Reaguodami į jos atvejį, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) tarybos ir Valdybos nariai paskelbė remiantys L.Lavaste ir kitus kolegas, kurie rizikuodami asmenine gerove siekia viešinti visuomenei aktualias temas. „Žurnalistė turi teisę ir net pareigą neatskleisti informacijos šaltinio nuo teisėjų ir teismų sistemos spaudimo sužinoti šio asmens duomenis“, – tvirtino jie.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija: žurnalistų informacijos šaltinių gynimas yra pagrindinė žiniasklaidos laisvės ir žurnalistų darbo bei laisvės sąlyga.
Anot sąjungos, visuomenės informavimas apie galimus teisės pažeidimus pačioje teisinėje sistemoje – viešo intereso gynimas, o pašnekovo pavardė neatskleista dėl jo paties saugumo.
„Kurdami ir priimdami savo Etikos kodeksą dar 1996 m. (dabar galiojantis priimtas 2005 m. – red. past.) aiškiai deklaravome svarbiausius veiklos principus. Todėl norime teismams ir visuomenei viešai priminti, kad, pagal galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą, žurnalistai privalo laikytis Etikos kodekso. Pagal jį, „jei informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi teisės jo atskleisti“. Tokiu atveju žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę už skelbiamą informaciją.“
LŽS atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje 2000-aisiais buvo pažymėta, jog žurnalistų informacijos šaltinių gynimas yra pagrindinė žiniasklaidos laisvės ir žurnalistų darbo bei laisvės sąlyga.
„Tinginystė ir bandymas eiti patogiausiu keliu“
Teismai neturi daug patirties panašiose bylose. Bene pirmasis atskleisti šaltinį dar 2002 m. buvo įpareigotas tuomet TV3 „Žiniose“ dirbęs Remigijus Bielinskas. Gavęs slaptą saugumo pažymą apie Lietuvos ir Rusijos projekto „2K“ žalą mūsų valstybei, žurnalistas dalį jos paskelbė. Teismas nurodė išduoti savo šaltinį, tačiau R.Bielinskas, remdamasis dar nepakeistu Visuomenės informavimo įstatymu, atskleisti. Tiesa, vėliau jis nesulaukė jokių sankcijų.
LŽS pirmininko D.Radzevičiaus duomenimis, šaltinio apsaugos klausimas teismuose iškyla kai kuriose bylose dėl garbės ir orumo įžeidimo, kuomet atskiras tyrimas dėl to neatliekamas.
Anot jo, LŽS pozicija – kiek kitokia nei įstatymo formuluotė. Portalui 15min.lt jis teigė esąs Etikos kodekse dar 2005 m. įrašytos nuostatos, kuri esą gerokai logiškesnė, atitinkanti Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos standartus, šalininkas.
„Žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui dera nurodyti, kas jam suteikė informaciją. Todėl jis turi gauti leidimą iš informaciją suteikusio asmens remtis jo vardu. Jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi teisės jo atskleisti. Tokiu atveju, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos“, – pažymėta kodekse.
 |
| Dainius Radzevičius |
D.Radzevičiaus teigimu, kodeksas prioritetą suteikia šaltinio apsaugai, o įstatymas leidžia teismui gana plačiai taikyti įpareigojimą jį atskleisti. Tokia konfliktinė situacija žurnalistus ir leidėjus esą paverčia taikiniais.
Komentuodamas L.Lavaste atvejį, LŽS vadovas stebėjosi, kad šaltinio pavardės prireikė ne ginant konkretaus asmens garbę ir orumą, o kritikos sulaukus teismų sistemai apskritai. „Man nesuvokiamas toks reikalavimas. Tai nesuteikia sverto apginti reputaciją, – pažymėjo jis. – Problema buvo iškelta nešmeižiant asmenų. Reikalavimas atskleisti šaltinį rodo tinginystę ir neįgalumą, yra bandymas eiti patogiausiu, lengviausiu keliu. Tai – kraštutinė priemonė išsiaiškinti tiesą, nes jie turi daug galimybių išaiškinti, apie ką rašo žurnalistai.“
Anksčiau įstatymas saugojo labiau
1996 m. priimtas Visuomenės informavimo įstatymas leido išsaugoti šaltinio paslaptį, bet po 2002 m. Konstitucinio Teismo nutarimo buvo numatytos išimtys.
Dabar įstatymas numato, kad žurnalistas turi teisę neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, „kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas“.
Panaši nuostata įrašyta ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Viešosios informacijos rengėjai ir platintojai, jų savininkai ir žurnalistai negali duoti parodymų kaip liudytojai dėl to, kas sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai jie patys sutinka duoti parodymus arba kai teismas nusprendžia, kad tai būtina dėl „gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų“, siekiant apginti asmenų konstitucines teises ir laisves, teisingumui įvykdyti.
