„Gamtos fotografija dažnai daug kam atrodo kaip reiškinys, kurį iliustruoja sovietinis filmukas apie Rūgpienių kaimą, kur laksto šuo su fotošautuvu paskui kiškį“, – savo pasakojimą pradeda garsus gamtos fotografas M.Čepulis.
„Viskas gal ir būtų panašu, tik aš paskui kiškį ne lakstau, o šliaužiu. Kiškis vienas iš drąsiausių gyvūnų, tad prie jo prišliaužti galima per du metrus. Šiaurėje – per ištiestos rankos atstumą ir pagriebti už ausų“, – rankų gestais atstumą demonstruoja zoologijos specialistas.
Gamtos žinovas nieko nelaukdamas atskleidžia – daug romantikos gamtos fotografijoje nėra. Tam reikia daug kantrybės, pasiruošimo ir, svarbiausia, žinojimo.
„Gamtos fotografijoje pagrindinis dalykas, ką reikia žinoti, tai yra žinoti. Norint užfiksuoti gyvūną, reikia žinoti kur, kada būti, kur ieškoti“, – teigia M.Čepulis.
Pamatę miške, žmonės apalptų iš išgąsčio
Fotografas atviras: nors gamtos ir gyvūnijos fiksavime daug ką lemia sėkmė, geram kadrui jos nepakanka.
„Daugelis mano nuotraukų gimę grynai iš žinojimo. Žinau, kokioje pievoje gyvena gegužiukas, žinau, kad jo balsas kaip žiogo, kad jis dar maitinamas. Pasislėpiau tinkamoje vietoje ir užfiksavau kadrą, kai tėvas grįžo pamaitinti savo įvaikio“, – apie žinių svarbą pasakojo ornitologas.
„Pagrindinė taisyklė su žvėrimis ir paukščiais – padaryti taip, kad jie ateitų pas tave, o ne tu pas juos“, – patirtimi dalijosi M.Čepulis.
Fotografo teigimu, be žinojimo svarbu apsišarvuoti kantrybe, apsimuturiuoti kamufliažiniais drabužiais, šakomis, samanomis ir – smirdėti!
„Kai kuriems kadrams reikia paros laiko. Ateiti į vietą, įsirengti ir užmaskuoti slėptuvę, kartais visą naktį pralaukti objekto, tada nufotografuoti ir palaukti dar bent kelias valandas, kol jis pasitrauks ir nepamatys tavęs“, – apie sudėtingas sąlygas pasakojo gamtos stebėtojas.
Kalbėdamas apie maskuotes, M.Čepulis pajuokauja: „Jei žmonės mane pamatytų miške, apalptų iš išgąsčio. Yra buvęs atvejis, kai grybautojus vos ne iki alpulio išgąsdinau. Tikrai nespecialiai. Dažniausiai, jeigu matau žmones, lieku, kur esu ir jie manęs tiesiog nepastebi – gali praeiti per 10 metrų nuo manęs ir nepamatyti“, – juokėsi M.Čepulis.
Ir išties, žvelgiant į išmoningai sukurtas maskuotes, fotografas dažnai atrodo kaip didelis kupstas – įtarimą kelia tik fotoaparato objektyvui skirta skylė priekyje. M. Čepulio teigimu – gamtoje svarbu pastebėti, bet išlikti nepastebėtam.
Kartais dvokia kaip šernas
Pasak gamtos fotografo, kita būtina sąlyga prieš einant į mišką „medžioti“ kadrų – smirdėti.
„Dvi, tris paras nesiprausę ir nepersirengę žvėrims jau nesukelsime įtarimo. O kvepiantys odekolonu visą fauną per kelis kilometrus išbaidysim. Pavyzdžiui, šernas net nepalankiam vėjui pučiant už 300 metrų užuodžia žmogų ir pabėga, o kai trečią parą bastausi po miškus ir pats smirdžiu kaip šernas, galiu prieiti prie pat jų – šerniukai duodasi tarp kojų ir galvoja, kad aš savas“, – pasakoja fotografas.
M.Čepulio teigimu, gamtos fotografija, nors dažnai yra pavojinga ir kelianti adrenaliną, niekada neleis paskubėti, užfiksuoti kadro greitai ir keliauti sau. Fotografas kandžiai replikuoja, kad vienintelė situacija, kai miške galima ir reikia kažkur bėgti, tai rujos metu besimušant dviem elniams.
„Kai dėl patelės mušasi du elniai ir visi elniai aplinkui bėga į juos žiūrėti, tu bėgi kartu su jais. Tada niekas į nieką nereaguoja ir visi lekia. Man yra tekę bėgti kartu su elniais – nenusakomai geras jausmas“, – įspūdžiais dalijasi fotografas.
Nuo elnio bėgo klykdamas kaip mergaitė
Tačiau Marius prideda, kad per rują naktį geriau arti neiti. „Yra buvę taip, kad bridau per griovį jų gaujos link, kai už manęs subaubė elnio patino konkurentas, o alfa patinas, galvodamas, kad tai aš, puolė visu greičiu manęs link ir man teko klykiančiam kaip mergaitė basam skuosti lauk“, – pavojingą akistatą su elniu prisimena M.Čepulis.
Fotografo nuomone, nors kartais gamta išties yra pavojinga ir nenuspėjama, žmonės sukūrę labai daug mitų apie gyvūnus ir galimas grėsmes.
„Mitas, kad Lietuvoje gyvenančios gyvatės nuodingos. Nuo angies įkandimo numirti reikia pasistengti. Jeigu įkando angis, turite dvi valandas nuvažiuoti į ligoninę, kur gydytojas jus apžiūrėjęs greičiausiai paleis namo. Jos nuodai yra labai silpni. Per 100 metų nuo angies įkandimo mirė 14 žmonių. Nuo bitės įkandimo kasmet miršta per 50“, – apie klaidingą žmonių įsivaizdavimą pasakojo M.Čepulis.
Fotografo nuomone, nepavojingi net rykliai.
„Ar ryklys pavojingas gyvūnas? Nė velnio. Kiek ryklių suplauks, jeigu pajus vandenyje žmogaus kraują? Nė vienas. Jie pripratę prie žuvies kraujo. Rykliai nereaguoja į žmogaus kraują, nebent yra valgę žmogienos. Jeigu nuskendus laivui rykliai paragauja lavonienos, tada ima valgyti ir gyvus žmones. Bet tai yra labai išskirtiniai atvejai, – mitą apie pavojingiausiais planetos gyvūnais laikytus ryklius sugriovė fotografas ir pridūrė, – Paprastai su rykliais yra taip – pamatai ryklį, šoki iš valties, įsikimbi į peleką ir plauki kartu su juo, nes jie nieko nedaro. Nebent yra kur nors netyčia paragavę žmogaus“, – apie savo patirtį pasakojo fotografas.
Daug kadrų – surežisuoti
M.Čepulis atviras – ne viskas, ką mes matome ir įsivaizduojame esant aukščiausio lygio gamtos fotografija, yra autentiška ir tikra. Fotografo teigimu, labai daug įspūdingiausių kadrų yra ne „pagauti“, bet „padaryti“, kitaip tariant – surežisuoti. Jis pats prisipažįsta, kad nesugebėtų kai kurių gyvūnų užfiksuoti be papildomų priemonių.
„Dažnai geriausios fotografijos yra padaromos labai paprastai. Pavyzdžiui, erelis, gaudantis upėtakį – nedaugelis žino, kad tas upėtakis erelio laukė plūduriuodamas keletą valandų. Tiesiog fotografai panaudoja jauką ir taip gauna geriausius kadrus“, – apie ne daugeliui žinomas gamtos fotografų gudrybes pasakojo M.Čepulis ir pridūrė, kad jis taip pat turi savo taktiką tam tikriems gyvūnams užfiksuoti.
„Aš pats Lietuvoje po vandeniu fotografuodamas gyvūniją, pasiimu akvariumą, padarau jį panašų į realią aplinką vandens telkinyje, gyvūnėlius susigaudau tinklu, sudedu į akvariumą ir per stiklą nufotografuoju. Nes jeigu su visa įranga, kuri yra beveik dviejų metrų skersmens, įlipčiau į vandenį, visi, kas tik gyvi, išsilakstytų ir man reikėtų porą dienų tūnoti, kad kas nors įsidrąsintų priplaukti arčiau“, – fotografijos šydą praskleidė M.Čepulis.
Fotografo teigimu, gražiausi nuotraukose užfiksuoti vabzdžiai, kai galime įžiūrėti kiekvieną kūno detalę – mirę.
„Makrofotografija, vabzdžių fotografija visai nėra tokia, kaip mums atrodo. Beveik visais atvejais, ryškiose vabzdžių fotografijose būna užfiksuoti negyvi vabzdžiai. Paprasčiausiai juos pagauna, nunuodija, užšaldo ir nufotografuoja“, – apie gero, išraiškingo kadro kainą pasakojo gamtos fotografijos ekspertas.
Tiesa, M.Čepulis pripažino, kad tokia fotografavimo forma jam nepriimtina. „Aš to nedarau, nenuodiju jokių vabalų, nes mano pagrindinė taisyklė yra, kad jokia nuotrauka neverta gyvūno gyvybės“, – savo nusistatymą išsakė fotografas.
Vienam iš geriausių fotografų Lietuvoje sunkiausia užfiksuoti... gėlę!
„Grybai man – patys fotogeniškiausi, gėlės – atvirkščiai. Skamba juokingai, bet taip yra, – teigė gamtos fotografas ir pridūrė, – Su gėlėmis man vienos bėdos – atrodo, gėlė juk pati iš savęs graži ir nereikia stengtis, bet iš tiesų ją be galo sunku įkomponuoti į kadrą ir gražiai parodyti“.
Anot M.Čepulio, nufotografuoti miške augančią šilagėlę jam truko dvejus metus ir dvi su puse valandos. Užsispyręs fotografas net metus ieškojo tinkamos vietos, kur augtų ši gėlė ir dvi valandas laukė, kol saulės kampas bus toks, kokio reikia fotografo galvoje užgimusiam kadrui užfiksuoti.
Įklimpus Nemuno deltoje gelbėjo ugniagesiai
Nuotykių ieškotojas M.Čepulis gali didžiuotis, kad lankosi tokiose vietose, kur žmogus per amžius nebuvo įkėlęs kojos. Tiesa, kartais tai patį fotografą, tiesiogine žodžio prasme, įklampina iki kaklo.
„Nemuno deltos man yra mėgstamiausia fotografavimo vieta. Turbūt dėl to, kad ten yra vietų, kur žmogus dar nebuvo įkėlęs kojos. Būtent iš Nemuno deltos mane vieną kartą traukė gaisrinė. Įklampinau automobilį taip, kad vandens buvo iki vairo, aš sėdėjau ant stogo ir dvi valandas kovo mėnesį laukiau, kol mane ištrauks. Atvažiavo gaisrinė, pati užklimpo ir, galų gale, ėjom ieškoti traktoriaus“, – apie vos liūdnai nepasibaigusį nuotykį pasakojo M.Čepulis.
Fotografo nuomone, leistis į gamtą su sunkia įranga, ištisas paras nematyti civilizacijos, klaidžioti po girias ir pelkynus, miegoti ant šlapios žemės ir gulėti po 8 valandas per dieną yra tikrai ne kiekvienam, tačiau pats teigia tame atradęs savo didžiausią pomėgį.
M.Čepulio teigimu, Lietuvos miškai jam patys mieliausi, įdomiausi ir keliantys daugiausiai iššūkių, be kurių jis neįsivaizduoja savęs.
„Mano tikslas – užfiksuoti vilką ir lūšį Lietuvoje. Būtent Lietuvoje, nes čia yra sunku, čia yra įdomu ir aš bandysiu tol, kol man galų gale pavyks. Iš tiesų, Lietuvoje man yra geriausia, įdomiausia ir aš mėgstu Lietuvos keliamus iššūkius“, – savo mintis apibendrino fotografas M.Čepulis.
