– Koks jums dabartinis Vilnius, jei palygintumėte jį su jaunystės Vilniumi?
– Galima skirstyti Vilnių į buvusį ir esamą, bet aš skirstau epochas. Taigi tikrai nejaučiu jokios nostalgijos tai sovietinei epochai ir džiaugiuosi, kad didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį praleidau šioje, o ne anoje epochoje.
Vilnius tikrai pasikeitė, tai natūralu. Anoje epochoje tai nebuvo kavinių Vilnius, mes jose tikrai neleisdavome daug laiko. Virsmas prasidėjo tada, kai baigiau mokyklą, jau buvo prasidėjęs ir Sąjūdis. Dabar Vilnius tikrai gražus, tai yra vienas epochų skirtumo atspindžių. Sovietiniais metais viskas, kas negražu, buvo padaryta dar negražiau, o tai, kas gražu, subjaurota.
– Jūs baigėte žurnalistikos studijas. Kuo turi pasižymėti žmogus, norintis būti žurnalistu?
– Jei būčiau ką tik baigęs studijas arba nuo jų būtų praėję kokie dešimt metų, turėčiau aiškų atsakymą. Dabar man sunku atsakyti, nes matau, kaip keičiasi žurnalistika. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir pasaulį. Atėjau į kitokią žurnalistiką, nei ji yra dabar. Ko gero, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl iš žurnalistikos pasitraukiau.
Man įdomu tikroji klasikinė žurnalistika, kurios Lietuvoje vis mažiau, jos tikrai pasigendu. Kai buvau Amerikoje, man kiek atsigavo širdis, nes ten dar yra kokybinės žurnalistikos.
– Turite galvoje pasitraukimą iš „Lietuvos ryto“?
– Taip, visą žurnalistinę karjerą praleidau „Lietuvos ryto“ bendrovėje. Ne tik laikraštyje – buvau ir televizijos žinių tarnybos vadovas, vieną sezoną vedžiau analitinę savaitinę laidą „24/7“.
– O koks lūžis įvyko, kad teko pasitraukti iš žurnalistikos?
– Nebuvo taip, kad vieną rytą atsibudau ir nusprendžiau pasitraukti. Tai buvo procesas. Šiuolaikinei žurnalistikai greitis yra svarbiau už kokybę. Deja, bet ir Vakaruose prie to einama. Rimtąją dalį nustelbia pramoginė dalis, tai vėl tendencija.
Man įdomu tikroji klasikinė žurnalistika, kurios Lietuvoje vis mažiau, jos tikrai pasigendu. Kai buvau Amerikoje, man kiek atsigavo širdis, nes ten dar yra kokybinės žurnalistikos. Nors ir ji jau gana angažuota, objektyvumo ne tiek daug.
– Kurį laiką gyvenote JAV, dirbote institutuose. Ką jums suteikė darbas ten?
– Pirmiausia, žinoma, patirtį. Daug duoda ir pats gyvenimas, nes tai skiriasi nuo kelionės turistiniais tikslais ar trumpalaikės stažuotės. Daug suteikia kitų tautų, kultūros pažinimas. Profesinė prasme – tai didelė patirtis. Dirbau dviejuose analitiniuose centruose.
Svarbu ir tai, kad tie dveji metai Amerikoje buvo rinkimų laikas, Donaldo Trumpo išrinkimas prezidentu, Rusijos kišimasis į tuos rinkimus. Visa tai stebėjau iš arti, pavyko prognozuoti, kad D.Trumpas taps prezidentu, nors niekas to nesitikėjo.
– D.Trumpas buvo kaip nežinomasis, įšokęs į Amerikos politikos viršūnę. Lietuvoje apie jį kalbama įvairiai, net čia galima jį mylėti arba nekęsti, ką jau kalbėti apie JAV. Kaip vertinate D.Trumpo fenomeną?
– Tai tikrai fenomenas. Pirmiausia tai vertinu kaip socialinį fenomeną, ne asmeninį D.Trumpo. Viena priežasčių, kodėl D.Trumpas išrinktas prezidentu, yra Amerikos, o ir visų Vakarų, politikos virsmas. Jis – realybės šou žmogus, apie kurį dažniausiai kalbama kaip apie verslininką milijardierių. Jis ne tik prodiusavo, bet ir pats dalyvavo savo realybės šou, sukūrė visą įvaizdį.
Socialinėje ir politinėje sistemoje vyksta kažkokie lūžiai. D.Trumpo fenomenas socialiniu požiūriu labai daugialypis. Jis išrinktas, nes amerikiečių visuomenė (tiek respublikonai, tiek ir demokratai) gana nusivylusi visa politine sistema ir tuo, kaip juos valdo.
Tarp kitų dalykų galima paminėti ir Rusijos kišimąsi. Taip pat tai, kad prieš D.Trumpą kovojo pati blogiausia kandidatė, kokia galėjo būti Demokratų partijoje. Hillary Clinton įkūnijo viską, kuo nusivylę Amerikos rinkėjai.
– Kiek sustiprėjęs amerikietiškas nacionalizmas?
– Pati pagrindinė D.Trumpo rinkėjų bazė ir yra ta kraštutinė dešinė. Ta srovė pakankamai sustiprėjusi, palyginus su buvusiais laikotarpiais. Tačiau nesakyčiau, kad ji dominuoja.
– Pereikime prie Rusijos. Kovo 18 d. ten vyks rinkimai. Ar tai galima vadinti rinkimais?
– Kalbėdamas visada pabrėžiu, kad turėtume baigti tai, kas vyksta Rusijoje, vadinti rinkimais. Taip, ten ateis žmonės, įmes biuletenį į balsadėžę, tai atrodo kaip rinkimai. Tačiau jei kalbame apie rinkimų esmę, to nebus. Nevyks jokia idėjų kova, nebus konkurencijos, žiniasklaidos kampanijos ar apskritai kampanijos.
Kalbant apie kitus kandidatus, nesakyčiau, kad jie paties Kremliaus statytiniai. Mano požiūris į Rusijos režimą kiek kitoks nei tas, kuris dominuoja. Aš įsitikinęs, kad klaidinga manyti esant valdžios piramidę, kur yra caras V.Putinas ir visi kiti, pavaldūs jam.
Jei kalbame apie režimo modelį, geriausias apibūdinimas jam yra klasikinė mafija, kurioje daug klanų arba valdžios grupuočių. Kartais jos bendradarbiauja, kartais kovoja viena prieš kitą. V.Putinas šioje sistemoje yra mafijos krikštatėvis, priimantis galutinius sprendimus. Tačiau ir jis negali priimti bet kokio sprendimo – privalo konsultuotis ir atsižvelgti į jėgų pusiausvyrą.
V.Putinas pats neturi jokios ideologijos ar savo paties politikos. Galėčiau priminti, kad, kai jis atėjo į valdžią 2000 m., buvo vadinamas pačiu liberaliausiu Rusijos politiku. Tam buvo pagrindo, jis vykdė tokią politiką. Jei palygintume tuometinį V.Putiną ir tai, ką turime dabar, galėtume sakyti, kad tai du visiškai skirtingi žmonės. Taip įvyko, nes keitėsi valdžios balansas.
