– Užsienio reikalų ministerija (URM) teigia, kad susirašinėjimai pavogti pernai lapkritį. Ar tai galėtų būti tiesa? Kaip veikia asmenys juos nusavinę, t. y. viešina iš karto, o galbūt laukia, kaip nutiko dabar?
– Kol kas daugiau klausimu nei atsakymų. Gali būti ir taip, kad asmenys, kurie pavogė šią informaciją, reikalavo išpirkos, o to negavę, paviešino dalį duomenų.
URM situacijos nekomentuoja ir nesako, kas vyksta, todėl atsakyti į šį klausimą, kodėl būtent dabar tai nutiko – labai sudėtinga.
– Kas galėjo pavogti šiuos duomenis? Esame įpratę žvelgti į rytus, tačiau šį kartą yra ir kitų interpretacijų. Galimai tai Pekino žingsnis, kaip atsakas į sprendimą Vilniuje įkurti Taivano atstovybę. Kuri versija labiausiai tikėtina?
– Pasakysiu paprastai. Nesvarbu, kas būtų tai pavogęs, bet aišku viena – Lietuvos užsienio politika ne visiems patinka. Ir tokių ratas didėja.
Galime įvardyti Maskvą, Baltarusiją, o dabar ir Kiniją.
Kalbant apie šį atvejį, tiek Kinija, tiek Maskva turi ganėtinai didelius kibernetinio šnipinėjimo gebėjimus, reikalingus (sistemoms – red. past.) nulaužti.
Šiandien nėra svarbu, kas tai padarė. Kur kas svarbiau, kas bus ateityje.
Problema, kad mūsų Lietuvos institucijos nemoka užsiimti žvalgyba užsienio šalyse, t. y. jos negeba nulaužti ir pavogti duomenų. O kai to nemoki, esi laipteliu žemiau, nes nemoki apsisaugoti, esi pažeidžiamas.
Panašu, kad ilgo laikotarpio perspektyvoje būsime vis dažniau atakuojami ir susidursime su tokiomis problemomis.
– Registrų centro užpilti serveriai parodė, kad nemokame kaupti jautrių duomenų. O ši istorija rodo, kad nemokame saugoti. Neturime ir galimybių samdyti geriausių pasaulio programišių, kurie atskleistų mūsų silpnąsias sistemų vietas. Ką daryti, kaip apsisaugoti?
– Nelabai ką daugiau mes ir galime padaryti. Ateityje vis daugiau duomenų bus internete. Kuo daugiau jų ten bus, tuo labiau jie bus pažeidžiami. Vadinasi, kibernetinės atakos vėliau gali būti skausmingesnės.
Ateityje į šiuos procesus įtraukus dirbtinį intelektą, kuris gebės iššifruoti informaciją gerokai lengviau nei žmogus, bus sunku sukurti tvarią, efektyvią ir patikimą sistemą.
Norint, kad duomenys būtų perduoti greitai ir saugiai, specialistams reikės labai rimtai pagalvoti, kaip ateityje užtikrinti ryšį ir saugumą tarp ambasadų ir URM, taip pat tarp Krašto apsaugos ministerijos. Gali būti ir taip, kad grįšime į „popieriaus“ laikus.
Jeigu visai sistemai apsaugoti pakaktų vieno veiksmo, viskas būtų kur kas paprasčiau.
Kadangi dabar reikia kompleksinių veiksmų, todėl atsiranda tam tikros problemos. Ir kuo daugiau veiksmų, tuo daugiau spragų.
Kibernetinės problemos atsiranda dėl žmogiškųjų arba techninių klaidų.
Pastarosios yra gerokai sudėtingesnės, kadangi sistemos gali būti ne tokios patikimos.
Taip pat tokios, kurias reikia keisti. Tuomet atsiranda kita problema – specialistų kvalifikacijos trūkumas. Konkrečiu metu įvertinti, ar tai yra patikima – nepakankama įgūdžių.
Tik po fakto galima pasakyti, kad buvo įsilaužta, nes buvo panaudota netinkama technika.
– Viešieji pirkimai, pigiausia kaina, maži specialistų atlyginimai. Be šių faktorių, yra ir kitas reikšmingas, t. y. reputacijos klausimas. Kokią reputacinę žalą tokie incidentai daro šaliai tarptautinėje bendruomenėje?
– Prestižo tikrai neprideda. Tai nėra tai, kuo reikėtų didžiuotis. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad mes nei pirmi, nei paskutiniai, kurie esame atakų taikiniai.
Aišku viena, tam reikia ruoštis ir rimtai apie tai galvoti. Tai, kas jau atsitiko – neištaisoma.
Dabar yra paviešinti susirašinėjimai ir sveikinimai, tačiau kai bus paviešinta tai, ko mes tikrai nenorėsime, klausimas, ar kitos valstybės, kurios gali geriau užtikrinti duomenų saugumą, norės su mumis dalytis informacija.
Visą interviu žiūrėkite ir daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
