Ką veiksiu, kai nebedirbsiu?
57-erių Danutė pasakoja savanorystę suradusi tada, kai ėmė mąstyti, ką veiks, kai nebedirbs, bet jėgų vis dar turės ir galės užsiimti aktyvia veikla. Pašnekovė sako, kai esi brandaus amžiaus, tokios mintys aplanko vis dažniau. Pradžioje vilnietė mąstydavo, kad turėdama daug laisvo laiko jį galės skirti pomėgiams.
„Daugiau skaitysiu, domėsiuos muzika, šviesiu save. Taip pagalvodavau, bet kartu supratau, kad visa tai pasitarnaus tik man pačiai, o aš norėčiau nuveikti ką nors, kas bus naudinga ir kitam. Taip pradėjau ieškoti paskaitų, seminarų ar mokymų bendražmogiškų santykių tema, jausdama, kad kaip tik šioje srityje aš galėčiau kažką nuveikti“, – sako maltiečių savanorė.
Nors padėti kitam moteriai nesunku, ji juto, kad reikia daugiau žinių ir patirties. Internetu atrado, kad jai įdomius mokymus rengia maltiečių organizacija. Užsiregistravusi ir apsilankiusi mokymuose, Danutė buvo pakviesta daugiau sužinoti ir apie pačią savanorystę.
Vėliau su patyrusiu maltiečių koordinatoriumi vilnietė pirmą kartą aplankė pagalbos laukiančio žmogaus namus. Po šio apsilankymo apsisprendė pasilikti organizacijoje ir savo savanorišką veiklą tęsia jau metus.
Lankomas žmogus bent trumpam savanoriams tampa lyg artimas.
Padeda paruošti valgį
Į maltiečių organizaciją besikreipiantys žmonės dažniausiai būna išsiilgę, atrodytų, labai paprasto dalyko – bendravimo ir šilto pokalbio. Štai, viena senolė į maltiečius kreipėsi prašydama, kad kas nors užsuktų pas ją ir paskaitytų knygą. Kai kuriuos senolius reikia palydėti į ligoninę pas gydytojus ar į parduotuvę apsipirkti.
Pati Danutė maždaug kartą per dvi savaites lanko vyresnio amžiaus moterį. Jai padeda pasigaminti valgį, taip pat kartą per savaitę juodvi bendrauja telefonu. Seniau pas pagalbos laukiančią moterį savanorė nuvykdavo kartą per savaitę ir susiskambindavo kur kas dažniau, bet situacijai pagerėjus vizitai tapo retesni.
„Matau, kad mano pagalbos jai reikia jau kur kas mažiau ir netgi galėtume nutraukti susitikimus, bet moteris vis kartoja, kad jai labai gera pasimatyti, nes kalbėdama atsiveria. Iš tiesų nevertinu, kas vyksta jos gyvenime. Ateinu savo pačios noru, išklausau ir jaučiu, kad žmogui užtenka, kad jį išgirstu, bet ne ausimis, o širdimi. Supratau, kad savanorio ir lankomo žmogaus ryšys iš tiesų gali tapti labai stiprus“, – sako Danutė.
Kas sujaudina savanorius
Lankomas žmogus bent trumpam savanoriams tampa lyg artimas. Danutė sako, kad norisi, jog žmogus nekentėtų, nestokotų bendravimo ir dėmesio, kad jis galėtų patenkinti savo būtiniausius poreikius ir jaustųsi pilnavertis.
„Savo atveju labai džiaugiuosi, kad moteriai viskas pradėjo klostytis gerai, kad beveik visai nebereikia mano pagalbos, kad atsikūrė santykiai su artimaisiais“, – pasakoja savanorė.
Danutė bendrauja ir su kitomis maltiečių savanorėmis, su jomis apsikeičia patirtimis apie tai, kokios akimirkos savanorystėje labiausiai paliečia. Štai viena moteris lankydavo vyriškį, kuris visiškai nerodydavo noro bendrauti, visuomet piktas, mėgstantis išgerti.
„Nuvažiuodama nuo jo namų mūsų savanorė visada jam pamojuodavo ir, štai, atėjo laikas, kai jis irgi pamojuodavo atgal. Atrodo, mažas pasiekimas, bet savanorį džiugina. Kita maltietė lankė vieną senelį. Kai šis pasijuto blogai, savanorė buvo tas žmogus, kuris pasirūpino, kad senelis atsidurtų ligoninėje, patektų į gydytojų priežiūrą, būtų nupraustas, prižiūrėtas. Ji džiaugėsi, kad paskutinėmis gyvenimo minutėmis tuo žmogumi buvo deramai pasirūpinta“, – prisimena Danutė.
Savanorystės džiaugsmą jaučia tas, kuris padėdamas kitam negalvoja apie savo interesus, sugaištamą laiką ir apie atlygį.
Apsikabinimo pakanka
Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam užsiimti savanoryste? Kaip mano Danutė, savanorystės džiaugsmą jaučia tas, kuris padėdamas kitam negalvoja apie savo interesus, sugaištamą laiką ir apie atlygį. Moteris sako, kad savanoriaudama nejaukiai pasijaučia net jeigu lankomi žmonės pasisiūlo pavaišinti arbata ar šokoladu.
„Pasivaišinu, padėkoju, bet paprašau, kad daugiau taip nesielgtų, nes man nereikia padėkos už tai, ką darau. Su dabar lankoma moterimi atsisveikindamos apsikabiname, palinkime viena kitai sėkmės ir aš namo išeinu lydima geros nuotaikos. Man to pakanka“, – pasakoja savanorė.
Vilnietė jaučia radusi naują prasmingą veiklą ir tiki, kad ir toliau ateityje ja užsiims. Jei prireiks, pradės lankyti dar vieną žmogų, taip pat stengsis daugiau laiko praleisti su maltiečių savanoriais: „Tai žmonės, kurių akys švyti“, – taip šios organizacijos bendruomenę apibūdina Danutė.
Šio straipsnio herojė Danutė savanoriauja organizacijoje Maltos ordino pagalbos tarnyba. Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir kitomis savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.