Klaipėdoje jau metus gyvenanti Iryna Kovalčiuk pamažu kalba lietuviškai. Sekasi neblogai, pašnekesius aplink ji jau supranta, tačiau pačiai prakalbti trūksta drąsos.
Mūsų susitikime Klaipėdos senamiesčio viešbutyje „Tiltų namai“, kur dirbo jau amžiną atilsį Irinos anyta Jevhenija, o dabar dirba ir ji pati, skambėjo ir juokas, riedėjo ir ašaros.
Motinos diena, kaip pasakojo Irina, Ukrainoje pradėta švęsti prieš kelerius metus. „Vaikai piešia atvirukus, lankomos mamos“, – apie gimstančią tradiciją kalbėjo ukrainietė. Anot jos, anksčiau mamų diena būdavo tapatinama su kovo 8-ąją minima moters diena.
Šiemet mamų dieną šeima paminės Klaipėdoje, tačiau jau be močiutės.
„Pinigais neužsiklosi“
Pašnekesys su Iryna truko kelias valandas. Ji prisiminė, kaip gimė karininko šeimoje, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Vėliau šeima grįžo į gimtinę. Tėvas paliko šeimą, motina paniro į depresiją, o netrukus ir mirė. Viena likusi dvidešimtmetė dirbo, bandė kurtis gyvenimą. Darbe susipažino su Oleksandru.
Moteris prisiminė, kad kartą paklausė, ar šis nepalydėtų jos į kapines, aplankyti mamos kapo, susitikti su giminėmis. Toks kvietimas, anot Irynos, buvo ir išbandymas, ar vyras į santykius žiūri rimtai.
Vyras į kapines vyko, su giminėmis susipažino. Ir pats pakvietė susipažinti su motina. Tarp šeimų daug būta bendro: ir Oleksandro mama viena augino vaikus, tėvas išėjo palikęs šeimą.
„Ji priėmė mane su šypsena, kaip dukrą. Pasikvietė mane kitą kartą ateiti vieną. Tapome draugėmis“, – prisiminė pažinties pradžią.
Oleksandro motina Jevhenija paklausė sūnaus, ar šis ketina vesti, ar jo ketinimai rimti. Išgirdusi sūnaus pažadą – pasikvietė marčią gyventi kartu ir taip sutaupyti nuomai skiriamus pinigus.
Šeima kartu gyveno šešerius metus, kol atsirado dvi atžalos, nebeužteko vietos. Kovalčiukų šeima karo išvakarėse gyveno erdvesniame bute, turėjo sklypą, buvo pradėję namo statybas.
Jevhenija pastaraisiais metais dirbdavo užsienyje – Italijoje, Čekijoje – aukle. Grįžusi uždirbtus pinigus dosniai išdalindavo. Kaip prisiminė Iryna, sakydavo: „juk neužsiklosi pinigais“.
Mėnesį – be šviesos
Irynos vyras Oleksandras jau septynerius metus dirba tolimųjų reisų vairuotoju Lietuvoje. Šeima lyg svarstė taip pat važiuoti į Lietuvą, tačiau gąsdino gyvenimas svetimoje aplinkoje.
Ukrainoje vaikai lankė mokyklą, supo giminės, draugai.
Irynos ir Oleksandro Kovalčiukų šeima iki karo gyveno Žytomyre, kuris nuo Kyjivo nutolęs apie 100 km. Mieste yra karinis dalinys, oro uostas, poligonas.
Likus kelioms dienoms iki karo, Iryna patyrė traumą ir susilaužė koją. Ką tik iš užsienio buvo grįžusi ir Jevhenija.
Rytą, kai prasidėjo karas, Iryna puikiai pamena. Tačiau prie karinės teritorijos gyvenantiems žmonėms buvo gana įprasta girdėti sproginėjimus.
Tuo metu vyras buvo Lietuvoje. Iryna ir Oleksandras iki šiol stebisi kilniu darbdavio gestu. Jis pasiūlė įmonėje dirbantiems ukrainiečiams autobusiuką ir išleido grįžti į tėvynę, pasiimti artimųjų.
„Lūžusi koja. Vos judėjau. Tokia neviltis, nes pabėgti nelabai pavyktų. Netrukus ėmė gausti sirenos. Tą naktį, kai vyras grįžo iš Lietuvos, mes praleidome rūsyje“, – prisiminė Iryna.
Kitą dieną šeima išvyko į kaimą pas seserį. Trijų kambarių name vienuolika žmonių gyveno apie mėnesį. Vakarais visi sėdėdavo tamsoje. Bijojo, kad šviesa languose gali atkreipti priešo dėmesį.
Daugiabutyje liko tik vienas kaimynas
Į Ukrainą grįžęs vyras išsyk prisistatė į punktą, pasisiūlė ginti tėvynę. Tačiau neįgalumą dėl onkologinės ligos turinčio vyro niekas neėmė.
„Net vairuotoju dirbti nepriėmė, nes apsauginė liemenė ganėtinai sunki. Jūs neįsivaizduojate, kokia eilė nusidriekė prie karinio įdarbinimo punkto. Eiliniai žmonės laukė, kada paims ginti tėvynės. Tačiau daugeliui buvo atsakyta: elementariai nebuvo tiek drabužių ir ginklų“, – pasakojo Iryna.
-
Juozapaičių šeima Motinos dienos proga parengė muzikinę staigmeną
-
Pusryčiai mamai: 3 patiekalai, kuriuos padedant tėčiui pagamins net vaikai
-
Erika Vitulskienė planuoja ypatingą Motinos dieną: švęs ne tik su Merūnu ir vaikais
-
R.Čivilytė atvėrė širdį, kaip jautėsi pagimdžiusi 17-os: sudėtingiausia – nusikratyti nusikaltėlės kaukės
Visi vis vylėsi, kad viskas greit baigsis. Vienas įvykis padėjo šeimai apsispręsti. Kovo pirmomis dienomis Oleksandras nuvyko į Žytomyrą pažiūrėti šeimos buto. Liko nakvoti. Naktį ėmė gausti sirena. Išbėgęs į balkoną vyras pamatė, kaip praskrendantis lėktuvas numetė bombą ant privačių namų. Iš jų liko tik duobė žemėje.
„Vėliau sužinojome, kad tarp žuvusiųjų buvo ir besilaukianti moteris. Nuo to sprogimo mūsų bute išlakstė langai. Skeveldros nuo sviedinio pasklido labai plačiai, apie apgadintus automobilius, kitą žmonių turtą nėra net ką kalbėti“, – įspūdžiais dalijosi Iryna.
Vyras pasislėpė prieangyje. Lėktuvas grįžo, nes nepataikė į karinę bazę. Per žinias apie antpuolį išgirdusi Iryna puolė skambinti sutuoktiniui. Šis jau slėpėsi daugiabučio rūsyje. Abiejų balsai drebėjo.
Dabar šeimos daugiabutyje likęs gyventi tik vienas kaimynas. Namas nešildomas.
Diagnozė – negailestinga
Į Lietuvą šeima atsivežė ir 60-ies Jevheniją. „Ji labai išgyveno dėl karo. Siaubingai. Vis skambino giminaičiams į Krymą, kurie netikėjo, kad šitoks karas vyksta. Ji dėl to išgyveno. Apimdavo isterija. Vyras savo motiną ramino, prašė niekam neskambinti ir nurimti. Bet ji labai jaudinosi“, – prisiminė Iryna.
Lietuvoje juos priėmė viena iš savanorių. Sutrikę ukrainiečiai klausė, kiek reikės mokėti, ši vis ramino ir siūlė tiesiog išsimiegoti ir atrasti ramybę. Vėliau šeimininkė ne kartą taps rimtu ramsčiu šeimai.
Iryna vis dar sunkiai judėjo po kojos traumos, tad pirmoji darbą susirado Jevhenija – kambarinės viešbutyje „Tiltų namai“.
Šeima pastebėjo, kad Jevhenija ėmė stipriai kosėti. Paprašė ją pasirodyti gydytojui. „Ji niekada nerūkė. Manėme, kad gal iš streso čia viskas“, – prisiminė Iryna. Tačiau diagnozė buvo negailestinga – vėžys, buvo matomos ir metastazės.
Jevhenijai buvo taikyta pirmoji chemoterapija. Antrojo seanso ji nebesulaukė.
Paskutinis prašymas – bandelės su aguonomis
Iki šiol šeima prisimena paskutinį rytą su Jevhenija.
Atsikėlė ji puikios nuotaikos. Sakė, kad gerai jaučiasi, kojos neskauda.
„Pasiūlė išsikepti bandelių su aguonomis. Tai buvo keista, nes paskutiniu metu ji neturėjo jėgų netgi duonos atsipjauti. Sugalvojo rūbus persižiūrėti ir susirasti šiltesnius. Buvo spalis. Ir kai ji tuos rūbus traukė, pasijuto blogai. Iškvietėme greitąją, ji labai greit atvyko. Dar gaivino apie valandą, bet nesėkmingai.
Greitoji išvyko, o Iryna su Oleksandru taip ir liko nežinodami, ką daryti. Sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje – kur, kam skambinti, neaišku. Vaikai tuo metu buvo mokykloje.
Čia į pagalbą ir vėl atėjo būsto šeimininkė. Padėjo susirasti ritualinių paslaugų įmonę.
Atsisveikinimas su Jevhenija vyko prie atviro karsto. Ukrainoje kremavimas dar gana retas reiškinys. „Išrinkome suknelę, papuošėme, atsisveikinome su mūsų babule, kaip kartais mėgome ją vadinti“, – pasakojo pašnekovė.
Amžinam poilsiui urna su Jevhenijos palaikais išvežta į Ukrainą, kur palaidota gimtojo kaimo kapinėse.
Svajonėse – grįžimas į tėvynę
Ukraina. Iryna su Oleksandru ir savo vaikais tik ten mato savo gyvenimą. Tačiau kada pavyks grįžti – nežinia.
Žytomyre, anot Irynos, dabar gana ramu. Į miestą suvažiavę daug ukrainiečių iš okupuotų teritorijų. Žmonės, nepaisant įspėjančių sirenų, gyvena kiek įmanoma normalesnį gyvenimą.
Pašnekovė prisiminė, kaip rugpjūtį viešėjo gimtinėje. Reikėjo nunešti vadovėlius į vaikų mokyklą. Būdama vaikų kambaryje ji išgirdo praskrendančią raketą. Vos spėjo susigūžti. Tuo metu ne juokais išsigando. Likę artimieji ir draugai pasakojo išmokę į pavojų sureaguoti greitai ir žaibiškai pasislėpti.
Spalį, kai šeima grįžo su Jevhenijos urna, jau buvo ramiau.
„Grįžtume, bet... dabar visas dėmesys vyro sveikatai“, – neslėpė Iryna. Motiną palaidojęs Oleksandras pajuto, kad sveikata šlubuoja ir jam – atsinaujino onkologinė liga.
Klaipėdoje ant kojų stotis bandanti Iryna teigė, kad bando džiaugtis mažomis gyvenimo dovanomis – vaikų pasiekimais mokykloje, puikiu oru ir vis meldė, kad karo negandos pasitrauktų.
