Netikėta žinia tėvams – jų vaikas homoseksualus. Kaip priimti šią žinią?

Maža to, pasitaiko atvejų, kai tėvai atstumia vaiką – nukreipia kitos seksualinės orientacijos dukrą ar sūnų pas psichologą, taip tik pagilindami ir taip jau skaudžią situaciją. Specialistai teigia, kad užuot taip elgęsi, jie patys turėtų ieškoti pagalbos psichologo kabinete ar emocinio palaikymo grupėje. 

„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas Paulius Skruibis 15min teigia, kad net ir tuomet, kai tėvai yra apsišvietę, o jų nuostatos daugiau ar mažiau palankios homoseksualumo atžvilgiu, vis tiek kyla daugybė jausmų ir klausimų – kas bus su anūkais, kaip reaguos aplinkiniai, kaip pačiam vaikui seksis gyventi, kai žmonės nepalankiai bus nusiteikę jų atžalos atžvilgiu?

„Man atrodo, visi šie klausimai tėvus kankina net tada, kai jie yra pakankamai apsišvietę. Tai iš esmės nėra lengva. Aišku, kai tėvai labai neigiamai tai priima, būna sunku visiems – ir patiems tėvams, ir jų vaikams. Dramatiškose situacijose net pareikalauja vaiko išeiti iš namų. Kartais ir taip būna“, – apgailestauja P.Skruibis.

Kas gali nutikti vaikui, kurio tėvai nepriima žinios, kad jo seksualinė orientacija yra kita? „Aišku, kad tai labai skaudu. Ar tai gali būti savižudybės priežastis? Nėra apskritai vienos savižudybės priežasties, net jei tai labai skaudu, labai dramatiška ir nemalonu. Vis tiek turi būti kažkokie veiksniai, kurie turi susidėti vienoje vietoje, kad tai būtų pasekmė“, – sako „Jaunimo linijos“ vadovas.

Žinoma, be galo skaudu iš tėvų girdėti ne tik tai, kad tau sako „išeik“, bet ir jausti subtilesnį nepriėmimą: „Pavyzdžiui, klausimas – gal aš ne taip kažką padariau? Už to slypi, kad kažkas blogai su tavo orientacija, gal kažką sugadinau? Tai nemalonu priimti“. Psichologo nuomone, natūralu, kad tėvams kyla daug klausimų, tačiau reikia nepamiršti, kad į jų reakciją jautriai reaguoja ir vaikas.

Dėl seksualinės orientacijos skambina kasdien 

„Jaunimo linijos“ „ausys“ dėl seksualinės orientacijos bent poros skambučių sulaukia kasdien. Dažniausiai skambina jauni žmonės todėl, kad nerimauja, kaip tėvai priims šią žinią arba kaip aplinkiniai į tai reaguos. 

Mums svarbiausia, kad žmogus, kuris kokioje situacijoje nepaskambintų, gautų supratingą, jautrią, klausančią ausį, kuriai galėtų pasakyti viską, –  sako P.Skruibis.

„Jaunimo linijos“ geradariai, sulaukę tokių skambučių, pirmiausia stengiasi emociškai palaikyti – neteikia rekomendacijų, ką (ne)reikėtų daryti. „Mums svarbiausia, kad žmogus gautų supratingą, jautrią, klausančią ausį, kuriai galėtų pasakyti viską. Tai padeda susigaudyti sumaištyje, o kartais ir susidėlioti, ką darys kitaip, kaip kalbės su tėvais“, – nusišypso P.Skruibis.

Praėjusiais metais „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos, kurioje dalyvavo jauni žmonės (16-30 m.) duomenimis, devyni proc. respondentų yra skambinę į „Jaunimo liniją“ ir apie 90 proc. iš jų tikino, kad jiems pokalbis padėjo. Neretai „Jaunimo linijos“ „ausis“ pakutena ir malonūs žodžiai bei padėkos, išsisprendus kebliai situacijai, kurios metu palūžęs žmogus kreipėsi būtent šiuo pagalbos telefonu.

„Iš viso dėl seksualinės orientacijos klausimų per 2015 m. sulaukėme 762 skambučių. Iš jų 429 buvo daugiau apie savo tapatumo klausimus, 509 buvo, pavadinkime, reakcija. Tas skaičius sudėjus gausis didesnis, tai reiškia, kad tas pats skambinusysis kalbėjo apie du minėtus aspektus. Didžioji dalis tų skambučių buvo iš jaunų žmonių – daugiau kaip 70 proc.“, – statistinius duomenis komentuoja psichologas.

Ginos Beinoravičiūtės nuotr. /Paulius Skruibis

Sudėtinga rasti tinkamą pagalbą 

Anot P.Skruibio, šiandien problematiška gauti kokybišką ir prieinamą pagalbą: „Nemokama pagalba prieinama poliklinikose, psichikos sveikatos centruose ir ne visą laiką ją gali gauti iš karto. Ten dirba žmonės su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, problemomis, todėl tėvams, kurie nepriima žinios apie savo vaikų seksualinę orientaciją, kyla klausimas, ar tas psichologas bus kompetentingas padėti“.

Dar keblesnėje situacijoje atsiduria gyvenantys mažesniuose miesteliuose – jiems ir poliklinikoje bus mažai šansų patekti pas psichologą. Kitas kelias – iš savo kišenės susimokėti už tokią pagalbą. Mokama pagalba vėlgi dažniausiai apsiriboja ties didmiesčiais. „Nebent nuotoliniu būdu – per Skype ar pan. įmanoma. Aišku tada yra finansų klausimas, ar galiu susimokėti“, – atkreipia dėmesį P.Skruibis.

Jo teigimu, tai ne vienintelė problema, iškylanti ieškant psichologinės pagalbos tokiais atvejais: „Kitas klausimas, žinoma, kokia psichologo nuostata? Ar jis bus apsišvietęs, suprantantis? Mes esame darę Psichologų sąjungos apklausą. Nors didžioji dalis žmonių neturėjo priešiškų nuostatų homoseksualių žmonių atžvilgiu, bet kad jiems konkretesnių žinių trūksta, kaip jiems ar jų tėvams padėti, tai yra faktas“.

Geriau tegu kreipiasi tėvai patys, kad jiems būtų erdvės susigaudyti. Manau, kad ta išorinė pagalba yra labai naudinga, – įsitikinęs P.Skruibis.

Psichologas sako jokiu būdu nenorintis atbaidyti nuo psichologinės pagalbos paieškų, priešingai – drąsina kreiptis patiems, užuot siūlius ten apsilankyti savo homoseksualiems vaikams. „Tai nepriėmimo ženklas, kai išgirdę apie kitą seksualinę orientaciją, jie siunčia savo vaikus ieškoti pagalbos. Kai vaikams reikės, jie susiras ją patys. Geriau tegu kreipiasi tėvai patys, kad jiems būtų erdvės susigaudyti. Manau, kad ta išorinė pagalba yra labai naudinga“, – įsitikinęs P.Skruibis.

Be individualios psichologinės pagalbos, galima rinktis ir grupinius užsiėmimus. Vilniuje veikia emocinio palaikymo grupė tėvams, kurių vaikai yra homoseksualūs. „Manau, kad dar labai mažai žmonių žino apie šią paramos grupę. Kita vertus, dažnai šį klausimą supa gėdos jausmas, o kai žmonės jaučia gėdą, linkę užsidaryti ir vengti tokių grupių, galvojama „kad ten bus tokie nelaimėliai kaip aš pats“, – teigia psichologas.

Pašnekovas pataria daugybės atsakymų ieškoti, kalbant su savo vaiku. „Galima paklausti paties vaiko, kaip tu tai išgyveni? Kas tau svarbu? Kaip tu nori, kad į tave reaguočiau? Kas yra tavo draugas ar draugė? Kaip jūs bendraujat? Svarbu užduoti klausimus be išankstinio nusistatymo“, – sako „Jaunimo linijos“ vadovas, pridurdamas, kad yra klausimų, kuriuos vis dėlto reikėtų pateikti ne savo vaikui, o žmogui iš šalies – emocinio palaikymo grupėje ar akis į akį susėdus su psichologu.

„Tėvų nesupratimas gali atnešti labai skaudžių pasekmių“

– Pamodeliuokime situaciją. Tėvai sužino, kad jų vaikas homoseksualus. Kaip jie priims šią žinią? Vieniems tai būna pakankamai natūralu, bent jau tiems, kurie turi pakankamai žinių, tuo metu kitus ištinka šokas – 15min paklausė Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) pirmininko Artūro Rudomanskio.

– Mes klaidingai manome, kad homoseksualumas yra tik tų žmonių ir jų šeimų reikalas. Ne, tai yra visų mūsų reikalas. Būtina, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų bent menkiausią supratimą, kad homoseksualumas yra įprastas dalykas, o ne liga ar mada ir jis niekam nekelia pavojaus. Apgailestauti reikia dėl to, kad mūsų švietimo sistema šiuo klausimu yra neįgali, konservatyvi ir pernelyg permirkusi sovietiniu turiniu.

Asmeninio archyvo nuotr./Artūras Rudomanskis

Jau daug metų TJA nariai kalba apie paveldėtą konservatyvią kultūrą ir jos sugebėjimą palaikyti mąstymo sąstingį. Konservatyvi kultūra lemia tai, kad mūsų požiūris į seksualumą yra artimesnis Rusijai ir Afrikos šalims. Gyventi tokioje kultūrinėje erdvėje yra pavojinga tiek LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, transseksualūs) žmonėms, tiek jų artimiesiems. Šokas gali ištikti ne tik todėl, kad homoseksualumas tėvams atrodo atgrasus, bet ir todėl, kad kyla baimė, ar vaikas bus saugus, kas nutiks, jei sužinos kaimynai, artimieji ar draugai, ar vaikui negresia sveikatos problemos ir pan.

– Kiek, jūsų manymu, tokiais atvejais svarbu kreiptis į psichologą ar tam tikras emocinės paramos grupes, kuriose renkasi panašių klausimų kankinami tėvai?

– Jei homoseksualumas tarpusavio santykiams yra problema, būtinai reikia kreiptis pagalbos. Profesionalūs psichologai tikrai gali padėti, nes jie vadovaujasi profesiniais standartais, kurie sako, kad homoseksualumas yra natūralu. Tačiau jeigu psichologas pasiūlys „pagydyti“ seksualinę orientaciją, tai nuo tokio šarlatano reikia kuo greičiau ir kuo toliau bėgti. Susidūrus su problema, kai nežinoma, kur kreiptis, siūlyčiau pradėti nuo LGBT organizacijų ar kitų žmogaus teisių organizacijų. Bet kuriuo atveju, kiekvienas žmogus prieš kreipdamasis pagalbos turi suprasti, kad tai nėra kažkas neįprasta, o bendravimas su specialistais, žmogaus teisių gynėjais padėtų praplėsti akiratį ir suteiktų daugiau tarpusavio pasitikėjimo bei drąsos toliau gyventi įprastą gyvenimą.

– Kokios gali būti tėvų nesupratimo pasekmės vaikui, kuris jiems papasakojo apie kitokią seksualinę orientaciją?

– Tėvų nesupratimas yra labai panašus į pačios visuomenės nesupratimą, tačiau kur kas aštresnis. Iš vienos pusės, tai gali paskatinti tėvus kaltinti save, galvojant, kad kažkaip netinkamai auklėjo vaiką, iš kitos pusės, jie gali pradėti kaltinti vaiką, kad galbūt susidraugavo ne su tais draugais ir t.t.

Pasekmės dažnai būna labai skaudžios: barniai, padidėjusi kontrolė, draudimai, fizinės bausmės, išvijimas iš namų, nutrūkęs bendravimas, izoliacija ir pan, – sako Artūras Rudomanskis.

Pasekmės dažnai būna labai skaudžios: barniai, padidėjusi kontrolė, draudimai, fizinės bausmės, išvijimas iš namų, nutrūkęs bendravimas, izoliacija ir pan. Tačiau kartais šokas paskatina labiau domėtis savo vaiku, o jei vaikas yra kantrus, save pažįsta ir pats pasirengęs paaiškinti savo seksualumą tėvams, tai gali padėti sustiprinti santykius su vaiku.

Vis dėlto liūdniausia būna tada, kai homoseksualus žmogus pradeda galvoti ar ryžtasi savižudybei. Deja, tai itin dažnai pasitaiko tarp vaikų ir jaunimo. Ši našta gula ant visų mūsų, kurie nepakankamai kalbėjom, kovojom su pavojingu homofobijos reiškiniu, ir labiausiai ant tų, kurie ją skatina, nesvarbu, kas jie bebūtų – politikai, įvairių religijų išpažinėjai, pseudošvietimiečiai, žurnalistai ar kt.

Bus tęsinys. Kaip jaučiasi patys tėvai, kaip jiems padeda emocinio palaikymo grupės – iš pirmų lūpų jau greitai 15min. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Iniciatyvos nusižudžiusiam homoseksualui atminti sumanytojas: „Nebegalime tylėti dėl tų, kurie gyvi“