Įdomios istorijos peripetijos – 1946 m. sausio dvyliktą dieną buvo užpulti šioje vadavietėje buvę partizanai. Tuomet čia žuvo vienas partizanas iš Rudnelės kaimo – Jonas Kraulelis-Ėglis. Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje.
Vieną iš žygių organizuoja Kazimieraičio šeima ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai.
Jau dešimtus metus Juozo Vitkaus-Kazimieraičio šeima – vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai, Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojai, mokiniai, tėveliai ir visi, kas brangina partizanų atminimą, dvi dešimtis kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje, pagerbė legendinį partizanų vadą.
J.Vitkaus-Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Judo ir Tado parapijos bažnytėlėje, kurias už senelį aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus, dalyvavo diakonas Audrius Jesinskas. Pamokslo metu kunigas G.Vitkus jautriai kalbėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. „Mes meldžiamės už mano senelį Juozą Vitkų, partizanus ir už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę“, – sakė kunigas G.Vitkus.
Po Šv. Mišių viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė visus pakvietė susipažinti ir pasivaišinti grikių koše bei žolelių arbata Marcinkonių klebonijoje. Ji papasakojo, kad klebonija per savo gyvavimo šimtmetį matė daug kunigų asmenybių ir buvo šviesuolių susibūrimo vieta.
Čia buvo trumpai prisiminta žygio idėja, išdalinta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio šeimos ir bičiulių „Žygio knyga“, kurioje publikuojamos ištraukos iš Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“, taip pat partizaniškų dainų tekstai. Šios dainos kasmet dainuojamos Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygio ir kitų susibūrimų metu.
Onutė Grigaitė priminė, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus-Kazimieraičio žiemos vadavietė, 1991 m. Sausio 13-osios naktį uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams.
Klebonijoje žygio dalyviai sudainavo pirmąją dainą „Mėnulis tikras tėvas jo“, kurią, kaip ir kitas dainas žygio metu, vedė jame dalyvavusi dainininkė Agnė Sabulytė, jai pritarė filmų kūrėja Agnė Zalanskaitė. Sustoję ant laiptų šalia bažnytėlės, dalyviai sugiedojo himną ir pradėjo žygį miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusio bebaigiančio išnykti mažyčio Rudnelės kaimelio, trumpam stabtelėję pailsėti ir paklausyti Laisvės kovų įamžinimo sąjūdžio narės, filologės, vertėjos Dovilės Čeplikaitės įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų-Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje.
Rudnelės kaime kunigas G.Vitkus tolesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – pakvietė eiti tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Ką veikti tyloje? Kviečiu eiti vorele ir susikaupus, o einant pasimelsti už partizanus, dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, atsiprašyti Dievo už juos, nes partizanai irgi darė klaidų, dėkoti, melstis už mūsų Tėvynę, kad mes būtume drąsesni ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis...“, – sakė kunigas.
Nors kelias nuo Rudnelės kaimo iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio esančios vadavietės, buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes jos viduje, o kiti rūpestingai nukėlė ant vadavietės užgriuvusią pušį, kuri vėliau pasitarnavo kaip tiltelis pereiti per Skroblų.
J.Vitkaus-Kazimieraičio atminimui buvo sukalbėta bendra malda ir sugiedota tautiška giesmė, prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas jo gyvenimas.
Pagerbę Kazimieraitį, žygio dalyviai rąstu persikėlė per Skroblaus upelį ir grįžo į Marcinkonis atgalios tamsoje ir miškais klausydamiesi Agnės Sabulytės, Agnės Zalanskaitės, Gintaro Vitkaus dainuojamų patriotinių dainų ir patys jiems pritardami. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių Marcinkonių klebonijoje laukė kopūstų sriuba ir karšti pyragėliai, pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma.
Kazimieraičio vaikaičiai džiaugėsi, kad jų senelio garbei žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų atmintį. Vyriausioji Kazimieraičio vaikaitė, Sibire gimusi Rūta pagarbiai prisiminė savo močiutę Genovaitę, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą, patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie dvidešimt kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, dėl ko mes esame laisvi.
J.Vitkus-Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Apmaudu, kad iki šiol nežinome, kur jis yra palaidotas. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma:
„Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“.
1945 m. Kabeliuose Kazimieraitis parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai: „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“.
Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.
J.Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J.Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 m. gegužės 7 d. J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J.Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J.Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.
Prieš 75 metus J. Vitkus-Kazimieraitis atvyko į Kabelius ir pradėjo dirbti girininkijoje buhalteriu. Čia susipažino su partizanais, nelegaliai dirbo, o vėliau pasitraukė į pogrindį. Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 73 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien. Ką reiškia gyventi pogrindyje? Reiškia gyventi labai sunkiomis sąlygomis – miške ir miegoti, ir praustis, ir valgyti. O valgyti, patys nedaug turėdami, jam davė šio krašto gyventojai, kurie buvo pasiryžę aukotis savo Tėvynei.
Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio-Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Maždžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V.Krauneliu-Žilvičiu pradėjo kasti duobę. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai.
1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia Kazimieraitis baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus.
1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Kazimieraitis tuo metu buvo išvykęs į Adolfo Ramanausko-Vanago būstinę. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras (L.Mulerskas) ir Karklas (P.Platūkis) buvo suimti.
Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko.
