Nors dėl žvarbaus oro atlaidų dalyviai negalėjo pasigrožėti viena gražiausių Lietuvoje procesijų, kurioje nešamos parapijai priklausančių kaimų vėliavos, tačiau šventė buvo dvasinga ir graži.
Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo ir Šv. apaštalų globos ir užtarimo meldė klebonas Povilas Paukštė. Savo pamoksle jis kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus. Bažnyčioje jie minimi spalio 28 d.
Klebonas taip pat kalbėjo apie maldos prasmę, svarbą ir reikšmę žmogaus gyvenime, kvietė gyventi santarvėje ir bendrystėje, nes tuomet galima nuveikti daug gražių darbų. Jis pažymėjo, kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai, kokį darbą dirba, jei dirba sąžiningai, yra apaštalas.
Šv. Mišias papuošė ir ypatingą maldos nuotaiką savo giesmėmis sukūrė Varėnos kultūros centro mišrus choras „Varpilė“.
Kunigo Povilo Paukštės pamokslo metu pasakytus žodžius apie prasmingus bendrystėje atliekamus darbus paliudijo parapijos aktyvo, VšĮ „Marcinkonys“ ir kaimo bendruomenės surengta graži šventė.
Po Šv. Mišių marcinkoniškė Rūta Sakalienė parapijiečių vardu dėkojo labiausiai parapijai nusipelniusiems žmonėms. Jie dovanų gavo žolelių arbatos. „Varpilės“ choristams už gražų koncertą buvo įteikta po kepaliuką Rūtos Sakalienės keptos naminės duonos.
Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms.
Šv. Mišiose meldėsi marcinkoniškių bičiulis iš Olandijos Henkas Reinderinkas. Nuo 1993 m., kai Marcinkonių ir Diepenhaimo (Olandija) etnografiniai ansambliai draugauja, šis žmogus kas antrus metus atvyksta į Marcinkonis ir atveža savo surinktą labdarą – drabužius ir buitinius daiktus.
Šiemet, įveikęs apie pusantro tūkstančio kilometrų, garbaus amžiaus H.Reinderinkas atvežė pilną mikroautobusą ir priekabą labdaros – dviračių, mikrobangų plytelių, drabužių, buitinių rakandų, kurie bus išdalinti labiausiai to stokojantiems seniūnijos gyventojams.
Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška, atsidėkodamas šiam geros valios olandui už rūpestį, įteikė simbolinę padėką – didelį šakotį.
Kiekvienas atlaiduose dalyvavęs žmogus į namus parsinešė po Marcinkonių pagrindinės mokyklos mokinių pagamintą spalvingą atviruką su šeimos malda bei įdomia informacija apie šventuosius Simoną ir Judą Tadą.
Šv. Simonas dar vadinamas Kananiečiu arba Uoliuoju, globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą. Jo pagrindinis atributas – pjūklas. Judas Tadas buvo artimas Jėzaus giminaitis ir vienas iš Apaštalų laiškų autorius. Judas Tadas ikonografijoje dažnai vaizduojamas su Viešpaties atvaizdu ant krūtinės, kuriuo išgydė karalių Abgarą nuo raupsų, ir keliautojo lazda.
Nuo senų laikų Bažnyčia jį gerbia kaip nelaimingųjų, viltį praradusiųjų ir beviltiškose padėtyse atsidūrusiųjų užtarėją. Šventieji Simonas ir Judas Tadas skelbė Evangeliją Sirijoje, Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur, pagal legendą, buvo nukankinti: Judas – su kuoka, Simonas – su pjūklu.
Vėliau parapijiečiai ir svečiai buvo pakviesti į kleboniją, kurioje veikė turgelis. Jame buvo galima nusipirkti vaško žvakių, naminės duonos, medaus, džiovintų grybų, žolelių arbatos, megztų rankdarbių ir kitų dzūkiškų gėrybių.
Su gražia švente Marcinkonių parapijos gyventojus pasveikino Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius ir dovanų įteikė šimtalapį.
Svetingai pavaišinti kugeliu, grikine babka, pyragėliais su grybais, žolelių arbata ir kitomis miško, laukų ir pelkių dovanotomis gėrybėmis, atlaidų dalyviai neskubėjo į namus. Marcinkoniškiai ir svečiai bendravo, dalinosi džiaugsmais ir rūpesčiais, ateities viltimis, kaip kurti mums visiems brangių kaimų ir seniūnijos ateitį. Gražiomis lietuviškomis dainomis džiugino „Varpilės“ choristai.
Vyriausios kartos marcinkoniškiai atsiminė, kad praeityje taip švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai.
Pasak organizatorių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirba jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai.
Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas.
Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.
