2018 03 28

Margarita Jankauskaitė: būsimą fizinį smurtą išduoda svarbūs signalai

Ką reiškia, kai vyras savo partnerei draudžia kirptis plaukus? Dalyvauti vakarėliuose, matytis su giminėmis arba dirbti? Ką reiškia, kai moterys nuo savo vyrų slepia naujus pirkinius? Apie tai, nuo ko prasideda smurtas prieš moteris, kalba Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Margarita Jankauskaitė
Margarita Jankauskaitė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Ar visuomenė suvokia skirtumą tarp smurto ir konflikto? Kaip patiems žmonėms, gyvenantiems poroje arba tiesiog savo šeimoje, atskirti, kur yra smurtas, o kur – konfliktas?

– Smurtas nuo konflikto skiriasi galios dinamika. Tikėtis, kad šeiminiuose santykiuose per visą gyvenimą neįvyks nė vieno konflikto, būtų naivu, nes pasitaikantys nesutarimai yra natūrali santykių dalis. Žinoma, nuo žmonių brandos priklauso, kaip tie konfliktai yra sprendžiami. Kartais jie gali baigtis ir fiziniu susidūrimu. Tačiau kai vyksta konfliktas – konfliktuoja dvi galios prasme vienodos pusės. Vieną sykį tą inicijuoja vienas, antrą kartą – kitas. Konflikto tikslas nėra žeminti, kontroliuoti kitą asmenį. Tai labiau situacinis dalykas. Dar svarbu paminėti, kad konflikte nėra baimės – abi pusės nebijo viena kitos, nes yra lygiavertės.

– O smurto atveju – partneriai nelygiaverčiai?

– Kai kalbame apie smurtą, situacija kitokia. Manyčiau, pirmiausia reikėtų atskirti jo rūšis. Jis gali būti situacinis, kai smurto metu vienas žmogus yra sužalojamas, taip pat – gynybinis, kai atsakomųjų veiksmų imasi žmogus, prieš kurį smurtaujama. Galiausiai yra sisteminis smurtas, kurio atveju matome visišką galios disbalansą, kai viena pusė dominuoja, kai sąmoningai pasirenkama smurtauti, kai norima kontroliuoti, atimti autonomiją, priversti daryti tai, ką nori. Tokiuose santykiuose dinamikos kaitos nėra – agresorius visada tas pats.

Kai įvyksta konfliktas, ta pusė, kuri jį pradeda, jaučiasi kalta. Tuo tarpu sisteminio smurto metu smurtautojas niekada neprisiima atsakomybės, ją visada perkelia nukentėjusiam asmeniui. Tačiau nukentėjusysis niekaip negali kontroliuoti šios situacijos. Štai čia ir yra sisteminio smurto esmė, kurios nesuvokia mūsų visuomenė, o iš to nesupratimo kyla nukentėjusiųjų kaltinimas. Pasakymas: „tai kodėl ji neišeina“, galvojimas, kad „ji provokuoja“, „sutirština spalvas“ – tokios kalbos atskleidžia, kad visuomenė linkusi atsakomybę ir kaltę permesti nukentėjusiosioms. Nors, pagal visą smurto specifiką, nukentėjusioji nieko negali pakeisti situacijoje. Ji yra laikoma visiškoje kontrolėje: įbauginta ir įkalinta tuose santykiuose.

– Susidaro įspūdis, kad visuomenei sunku suprasti ir įsivaizduoti, kaip taip atsitinka, kad moteris tampa įkalinta santykiuose. Kaip tokie santykiai atsiranda? Turbūt per vieną dieną jie smurtiniais netampa? Ar galima pastebėti kažkokį procesą?

Dažnai žmonės, kurie nepažįsta smurtautojo, nesupranta, kad kokioje nors aplinkoje jis gali parodyti ženklą, kurį tik ji supras, taip siųsdamas žinutę: „tu privalai žinoti savo vietą“.

– Reikia suprasti, kad smurtautojas taiko galios ir kontrolės strategijas, kuriomis pradeda naudotis dar iki fizinio smurto. Viena iš tokių strategijų yra įvairūs grasinimai, kad jis nuskriaus ją arba paliks. Jis gali kankinti augintinius, laužyti daiktus. Taip siunčiamas aiškus signalas – jei nepaklusi, susilauksi rimtesnių pasekmių. Jis gali bauginti žvilgsniu, gestu. Dažnai žmonės, kurie nepažįsta smurtautojo, nesupranta, kad kokioje nors aplinkoje jis gali parodyti ženklą, kurį tik ji supras, taip siųsdamas žinutę: „tu privalai žinoti savo vietą“.

– Bet gali būti ir labai subtilūs dalykai? Na, pavyzdžiui, jei vaikinas draudžia kirptis plaukus...

– Taip, čia kontrolė gali būti labai subtili. Dažnai atrodo, kad jis viską padaro jos pačios rankomis. Tai labai ryšku, kai kalbame apie izoliavimo strategiją, kurią gali taikyti smurtautojas. Jis gali net pirštu neprisiliesti, bet dėl jo reakcijų moteris pati pradeda vis ko nors atsisakyti. Pavyzdžiui, pradeda vengti susitikti su draugėmis, nes jis dėl to priekaištauja, rečiau bendrauja su giminaičiais, nes jis nenori, kad šie sukinėtųsi aplink, nustoja lankytis darbo vakarėliuose, nes jis ja „nepasitiki“, pavydi.

Reaguodama į tai, moteris pradeda save izoliuoti. Normaliuose santykiuose partneris neturėtų riboti savo antros pusės socialinių ryšių. Joks pavydas neturėtų būti pateisinimas. Dažnai bandoma pateisinti: „Taip myli, taip pavydi, tai gal ir su tuo, ir su anuo nedraugausiu“. Tai rimtas ženklas, tai nėra meilė.

– Turbūt lengviau atpažinti tą smurtu vėliau virsiančią kontrolę, kai yra kažkokie akivaizdūs dalykai – įžeidinėjimas, žeminimas, menkinimas?

– Taip, smurtautojas gali naudoti ir emocinį žeminimą: kai esi nuolat žeminama, tavo savivertė stipriai krenta. Turint žemą savivertę išeiti iš tokių situacijų tampa labai sunku. Juk viduje esi patikėjusi, kad tu pati – nevykėlė. Jis sako, kad „be manęs tu niekas“, ir tu pradedi tikėti tais dalykais. Su žeminimais negalima taikstytis. Tai ne smulkmenos, tai reikšmingi dalykai.

– O kai įvyksta fizinis smurtas arba prievarta, kaip tuo metu elgiasi smurtautojas? Ar jis kažkaip keičia savo elgesį?

– Jis gali bandyti sumenkinti smurtą: nieko čia tokio neįvyko, kur to nepasitaiko, nereikia išpūsti burbulo, ir apskritai, ji čia pati kalta, nes: nebūtų ėjusi į tą vakarėlį, nebūtų apsivilkusi tokios suknelės, būtų sriubą patiekusi 38,6 laipsnių šilumos, nieko ir nebūtų nutikę... Tai kaltės permetimas.

Visuomenė daro tą patį – padeda jam terorizuoti. Juk dažnai manoma, kad moteris pati žinojo, kur veliasi, kad reikėjo patylėti, neprovokuoti, neatsakyti. Iš vienos pusės – smurtautojas, iš kitos – visuomenė. Tarsi norime padėti, bet retoriniame lygmenyje mes darome tą patį, ką ir smurtautojas. Paskui stebimės, kodėl ji nesikreipia pagalbos – bet juk iš mūsų reakcijų ji atpažįsta tą patį smurtautoją.

– O kaip būna, kai šeimoje atsiranda vaikų? Jie juk irgi įtraukiami į smurtinius santykius?

Australai atliko tyrimą, kada poroje pirmą kartą įvyksta fizinis smurtas. Išsiaiškino, kad labai dažnai tada, kai moteris pastoja. Tuo periodu vyro elgesys keičiasi, nes smurtautojas dažnai būna susireikšminęs, suvokia save kaip visatos centrą, kaip saulę, aplink kurią turi skrieti visos planetos.

– Tikrai taip, smurtautojas netgi gali naudotis vaikais, jais manipuliuoti. Kai tik atsiranda vaikų – jis įgauna dar didesnę galią prieš moterį. Australai atliko tyrimą, kada poroje pirmą kartą įvyksta fizinis smurtas. Išsiaiškino, kad labai dažnai tada, kai moteris pastoja. Tuo periodu vyro elgesys keičiasi, nes smurtautojas dažnai būna susireikšminęs, suvokia save kaip visatos centrą, kaip saulę, aplink kurią turi skrieti visos planetos. Kai turi atsirasti nauja gyvybė – kyla pavojus, kad gimęs vaikas taps visatos centru. Bet vyrui reikia, kad viskas suktųsi apie jį. Smurtautojas nėra tas, kuris rūpinasi kitais.

Jie gali gąsdinti tarnybom, kad apskųs, nes ji bloga mama. Jie dažnai rašo skundus, kad jų kaip tėvo teisės pažeidžiamos. Todėl svarbu, kad visos institucijos suprastų galios ir kontrolės mechanizmus ir suvoktų, kada žmogaus teisės tikrai pažeistos, o kada tai yra manipuliacija sistema.

– Kaip prie visos šios vyro kontrolės ir galios įtvirtinimo šeimoje prisideda kultūriniai stereotipai apie vyrus ir moteris?

– Stereotipai tarsi romantizuoja tą kontrolę ir prievartą. Pavyzdžiui, smurtautojas gali taikyti ekonominį smurtą, kai kontroliuojamos išlaidos, kai moteris turi atsiskaityti už kiekvieną centą ir pan. Tačiau ekonominis smurtas gali būti ir draudimas žmonai arba partnerei dirbti, nes vyras apriboja ją nuo išteklių ir paverčia ekonomiškai nuo jo priklausoma. Visuomenėje tai dažnai romantizuojama: oi, koks geras vyras, jis ir uždirba, ir sako: „Ne, aš tau dirbti neleisiu, turi būti namie, o aš tave aprūpinsiu“. To rezultatas – savo finansų neturinti ir nuo vyro visiškai priklausoma moteris, kuriai bet kada gali būti priminta, kad čia yra jo namai, jo pinigai, jo sprendimai ir jis nesirengia nieko klausyti. Tą pastiprina tradicijos, nes juk žinome, kad vyras laikomas galva, o moteris – kaklu. Bet juk šeimoje, santykiuose yra dvi galvos – dvi mąstančios galvos.

Grįžtant prie ekonominio smurto, mokymų metu kartais klausiu moterų: ar yra buvę tokių situacijų, kai užeini į parduotuvę ir matai – ir šitas geras drabužėlis, ir šitas geras, ir šitas geras. Atrodo, visų reikia ir visų nori. Ką tu darai? Nusiperki ir nuo savo partnerio paslepi, nerodai iš karto. Padedi į spintą ir po kažkurio laiko ištrauki su viltim, kad nepastebės. O jeigu pastebi ir pabrėžia: „O, čia kažkoks naujas drabužis“, tu iškart sakai: „Ai, ne naujas, prieš pusę metų pirktas“.

Kitaip tariant, mėgini pasakyti, kad neišlaidauji, nes viduje turi nuostatą, kad jeigu kažką sau leidi – vadinasi, darai didelį nusikaltimą, jautiesi kalta. Tavo vyras gali ir nebūti smurtautojas, bet tu vis tiek taip elgiesi, nes yra „įkalta“ į galvą. O jeigu vyras kontroliuojantis – jam tą daryti dar lengviau. Stereotipai ir kultūrinės normos pakloja pamatą kontrolei ir smurtui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos