Siekti okupacinės žalos atlyginimo Vyriausybę įpareigoja įstatymas. SSRS okupacijos laikotarpiu, 1940–1990 metais, padaryti nuostoliai buvo apskaičiuoti dar prieš keliasdešimt metų.
Šiuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) iniciatyva žala skaičiuojama pagal kaimyninėje Latvijoje taikytą metodą – remiantis finansinėmis ataskaitomis, atskleidžiančiomis, kokie buvo finansiniai srautai tarp SSRS ir Lietuvos SSR.
Pabaigti du tyrimo etapai, kurių metu tirti 1946–1957 metų duomenys, paneigia Maskvos platinamus teiginius, esą Lietuva buvo SSRS išlaikytinė.
Pasak darbą atliekančios specialistės, akivaizdu, kad į sąjunginį biudžetą kiekvienais finansiniais metais iš gautų pajamų buvo pervedama didesnė dalis lėšų, nei likdavo respublikos biudžete.
Tiesioginė finansinė žala
Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos patirtus nuostolius pirmoji apskaičiavo 1995 metais sudaryta vyriausybinė komisija. Ji okupacijos padarytą žalą įvertino 80 mlrd. litų (daugiau kaip 23 mlrd. eurų).
Į šią sumą buvo įtraukti ne tik piniginiai nuostoliai, bet ir žmonių netektys, mūsų kariuomenės, bažnytinio turto sunaikinimas, ekonomikos sugriovimas ir panašiai.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos patirtą tiesioginę finansinę žalą nuo 2017 metų spalio mėnesio skaičiuoja LGGRTC specialistė Vida Komičienė.
Tam ji analizuoja 1997 metais Lietuvos banko išslaptinto fondo, kuriame saugomos bylos, susijusios su sovietmečio finansinėmis ataskaitomis bei finansų valdymo struktūra, dokumentus.
Pirmuosius tyrimo rezultatus V.Komičienė pristatė Rygoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje dėl patirtos žalos dydžio apskaičiavimo Baltijos šalyse per sovietinės okupacijos laikotarpį.
„Konferencijoje pristačiau finansinių dokumentų tyrimą, apimantį 1946–1957 metų sovietinės okupacijos laikotarpį. Turiu pastebėti, kad per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo daroma „tiesioginė“ finansinė žala, kuri pasireiškė per finansinę priklausomybę, ir tai pavyko atskleisti iš metinių finansinių ataskaitų.
Finansiniai srautai, kuriuos pavyko iššifruoti, atskleidė ir nulėmė okupuotos šalies ideologinę kryptį bei vystymąsi“, – pasakojo V.Komičienė.
Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo daroma „tiesioginė“ finansinė žala.
Ji sakė, kad finansinė priklausomybė okupuotoje Lietuvoje pasireiškė tiesiogiai, t.y. per SSRS finansų ministerijos instrukcijas, nurodymus, susirašinėjimus dėl vyriausybinių nutarimų vykdymo, liaudies ūkio vystymo plano, biudžeto vykdymo apskaitos nurodymų.
Vyko susirašinėjimas dėl karinių komisariatų darbo, partorganizacijos, repatriantų finansavimo, slaptų bylų, slaptų dokumentų naikinimo aktų. „Vyravo itin griežta atskaitomybė. Oficiali dokumentų, susirašinėjimo ir visų lygių finansinės ataskaitos kalba – rusų“, – teigė V.Komičienė.
Finansavo sovietines jėgos struktūras
Pasak V.Komičienės, archyviniai dokumentai parodė, kad 1946–1957 finansiniais apskaitos metais okupuotos respublikos biudžeto pajamos iš viso siekė 37 mlrd. 886 mln. 568 tūkst. rublių.
Biudžetą sudarė apyvartos mokestis, taip pat kiti nustatyti mokesčiai ir dotacijos (kompensacijos).
Srautas į sąjunginį biudžetą iš šios sumos per vienuolika metų sudarė 21 mlrd. 897 mln. 957 tūkst. rublių. Į respublikinį biudžetą buvo nukreipta 15 mlrd. 988 mln. 610 tūkst. rublių.
Lėšos, gautos iš sąjunginio biudžeto (dotacijos), sudarė apie 3 procentus nuo respublikai skirto biudžeto. Tai buvo kompensacija respublikiniam biudžetui už tarpbankines operacijas ir kitas patirtas administravimo išlaidas.
Kitų investicijų iš metinių pajamų ir išlaidų apskaitos ataskaitų nebuvo nustatyta.
Pasak V.Komičienės, iš metinių finansinių ataskaitų paaiškėjo, jog „didžiosioms investicijoms“ Sovietų Sąjunga lėšas skyrė iš tų pačių gautų pajamų.
Ji pabrėžė, kad didelė dalis okupuotoje Lietuvoje uždirbtų, bet Maskvai pervestų pinigų buvo skirta sovietinėms jėgos struktūroms – SSRS Valstybės gynybos, Karo, Vidaus reikalų ministerijoms.
„Ar mes buvome išlaikytiniai? Vadovaujantis šio tyrimo finansinėmis ataskaitomis – ne. Visos gautos pajamos, kurios yra išdėstytos, remiantis finansinėmis ataskaitomis – respublikinės.
Tačiau, atsižvelgiant į tiesioginės priklausomybės statusą, – sovietinę okupaciją – finansai tapo „tiesiogine finansine priklausomybe“ ir tiesiogine žala, kurią patyrė Lietuva per 1946–1957 metų laikotarpį“, – tvirtino V.Komičienė.
Ar mes buvome išlaikytiniai? Vadovaujantis šio tyrimo finansinėmis ataskaitomis – ne.
Darbą ji atlieka toliau. Šiuo metu analizuojamas 1958–1972 metų laikotarpis. Vėliau bus tiriami 1973–1990 metų finansiniai srautai tarp Vilniaus ir Maskvos.
Skaičiavimus planuojama baigti rudenį.
Reikalaujame istorinio teisingumo
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikino, kad klausimas dėl okupacinės žalos atlyginimo nuolat primenamas Rusijai. Tačiau jis pripažino, kad dėl kaimyninės šalies pozicijos kelti šiuos klausimus sekasi sunkiai.
„Rusijos atsakymai yra vieši. Jie ne kartą yra išsakę, kad visiškai neketina nieko panašaus svarstyti ir nemato jokios prasmės. Ta jų pozicija yra pastovi neigiama. Nemanau, kad ji kažkuo pakitusi“, – sakė ministras.
L.Linkevičius šiuo metu nemato perspektyvos išspręsti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimą. Tačiau, anot jo, yra prasmė toliau to reikalauti.
„Prasmė šiuo atveju yra istorinis teisingumas. Jeigu istoriškai nebus pripažįstama, kad buvo daromos klaidos, nusikaltimai, nusižengimai, pažeidžiama tarptautinė teisė, jeigu iš principo nepasikeis ši pozicija, labai sunku tikėtis, kad ir to pasekmės bus nagrinėjamos.
Kadangi yra toks įpareigojimas, tas klausimas tiesiog negali būti atšauktas. Tačiau dar kartą pakartosiu – realistiškai žvelgiant, artimiausiu metu, vargu ar galima tikėtis kokios nors perspektyvos sprendžiant šį klausimą“, – pažymėjo jis.
Prasmė šiuo atveju yra istorinis teisingumas.
Neteisė teise nevirsta
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys Arvydas Anušauskas taip pat mano, kad, nepaisant Kremliaus pozicijos, okupacijos žalos atlyginimo klausimas yra prasmingas istorinio teisingumo požiūriu.
Tarkime, Holokausto aukos kurį laiką tylėjo, nekalbėjo apie jiems padarytą žalą. Prievarta Vokietijoje dirbę žmonės irgi daug dešimtmečių apie tai mažai kalbėjo.
„Tačiau kai pradėjo kalbėti, pavyzdžiui, tie, kurie dirbo prievartinius darbus, prabėgus 50 metų po karo Vokietija sukūrė fondą ir pradėjo mokėti jiems kompensacijas. Simbolines, bet vis dėlto tai buvo kompensacijos.
Holokausto aukos pusę amžiaus tylėjo, bet kai iškėlė klausimus dėl Holokausto aukų aukso Šveicarijos bankuose, buvo išspręstas kompensavimo klausimas. Yra daugybė pavyzdžių, kai net praėjus pusei amžiaus nuo klausimo iškėlimo, prasmė vis tiek galiausiai atsiranda“, – įsitikinęs parlamentaras.
Kartu A.Anušauskas sako, kad dabar išspręsti šį klausimą beveik neįmanoma. „Tačiau dėl to mūsų principinis reikalavimas neturi išnykti“, – pabrėžė jis.
Politikas aiškino, kad skaičiuojant sovietinę žalą Lietuvoje remtasi skirtingomis metodikomis.
Pavyzdžiui, prieš keliasdešimt metų domėn imtas okupacijos laikotarpiu žuvusių asmenų skaičius, atsižvelgta į sunaikintus ūkio objektus, Lietuvos kariuomenę ir kita.
Dabar žala nustatinėjama panašiai, kaip tai darė latviai, – remiantis įvairiais ekonominiais kriterijais.
„Tačiau ar vienaip, ar kitaip skaičiuosi, vis tiek išeina žala“, – akcentavo jis.
Maskvos svaičiojimus, esą Lietuva yra skolinga Rusijai už sovietines „investicijas“, A.Anušauskas įvertino sakydamas, kad tokia pozicija yra paneigta ir tarptautinėje teisėje.
„Okupantas neįgyja nei turto, nei teisių, nei privilegijų. Okupantas ir yra okupantas. Šiuo atveju, kad ir ką jis okupuotoje teritorijoje darytų, jeigu tarptautinė bendruomenė nepripažino, kad tai buvo teisėta, visa tai ir lieka neteisėti dalykai.
Iš neteisės teisė nekils. Tai – principas, kuris visiems žinomas, išskyrus gal Kremliui“, – teigė A.Anušauskas.
Okupantas neįgyja nei turto, nei teisių, nei privilegijų. Okupantas ir yra okupantas.
Gyventojų įpareigojimas
Reikalauti atlyginti SSRS okupacijos žalą nuspręsta netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo.
1991 metų birželį Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, įpareigojantį mūsų delegaciją tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga oficialiai iškelti Tarybų Sąjungai klausimą dėl padarytos žalos atlyginimo.
Nutarime aiškinta, kad okupacijos metais – 1940–1991-aisiais – žala buvo padaryta naikinant ir įkalinant nekaltus Lietuvos gyventojus, neteisėtai nusavinant, naikinant bei išvežant Lietuvos Respublikai ir žmonėms priklausantį turtą, prievarta griaunant ūkio struktūras, vykdant priverstinę kolektyvizaciją ir kitais būdais.
![Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Tremtiniai medienos paruošimo darbuose. Irkutsko sritis, Zimos miestas. [1952 m.] Vilhelmo Janiselio fotonuotrauka](https://s2.15min.lt/images/photos/2019/03/25/original/70-5c98bddad49b8.jpg)
Tai, kad būtina reikalauti SSRS okupacijos metu Lietuvai padarytos žalos atlyginimo, gyventojai nusprendė ir per 1992 metais vykusį referendumą.
2000 metais Seimas priėmė įstatymą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Jame nurodyti du SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai.
1940–1990 metų laikotarpis, apimantis žalą, padarytą Lietuvos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941–1945 metais, taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės bei represinių struktūrų padarytą žalą.
Bei SSRS, jos represinių struktūrų ir kariuomenės padarytos žalos 1990–1991 metais bei SSRS (1992–1993 metais Rusijos Federacijos) kariuomenės padarytos žalos 1991–1993 metais laikotarpis.
Rusijos kirtis
Rusija nepripažįsta nei Lietuvos, nei kitų Baltijos šalių okupacijos, aiškindama, kad prie SSRS jos prisijungė savo noru.
Lygiai taip pat Rusija nepripažįsta esanti skolinga už sovietų okupacijos metu padarytą žalą. Atvirkščiai, kaimyninė šalis aiškina, kad tai Lietuva, Latvija ir Estija yra skolingos už sovietines „investicijas“.
Rusijos diplomatai, Kremliaus ruporais vadinamos žiniasklaidos priemonės ne kartą yra tvirtinę, esą iki „įstojimo“ į SSRS Lietuva buvo agrarinė valstybė, pagal įvairius rodiklius atsilikusi nuo sovietinio vidurkio.
Prieš dvejus metus Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas rusų kalba mūsų šalyje leidžiamam savaitraščiui „Litovskij kurjer“ aiškino galintis patikinti, kad niekas iš Rusijos oficialių asmenų okupacijos žalos klausimo nesvarstys, ypač – „okupacijos kontekste“.
Taip pat A.Udalcovas pareiškė, kad už 1940–1990 metus Lietuva Rusijai liko „skolinga“ 72 mlrd. JAV dolerių (apie 71 mlrd. eurų).
