Šis klausimas ne kartą nuskambėjo ir trečiadienį kino teatre „Pasaka“ rodyto dokumentinio filmo „Privatus smurtas“ seanso metu. Filme gilinamasi į sudėtingą ir skaudų smurto artimoje aplinkoje fenomeną.
Po filmo peržiūros žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai pakvietė žiūrovus į diskusiją „Ar įstatymas gelbėja smurto šeimoje aukas?“
Nežinome, ką pasakyti
„Filmas sukrėtė, – emocijų neslėpė ir Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla. – Deja, tokios istorijos vyksta ir mūsų šalyje. Šiuo metu mums kalbant policijos pajėgos reaguoja į analogiškas situacijas viename ar kitame Lietuvos kampelyje.“
Lietuvos policija kasmet sulaukia daugiau nei 20 tūkst. iškvietimų dėl smurto šeimoje. Pradėta daugiau nei 10 tūkst. ikiteisminių tyrimų. 85 proc. smurto šeimoje atvejų nukentėjusiosios yra moterys.
Deja, tokios istorijos vyksta ir mūsų šalyje. Šiuo metu mums kalbant policijos pajėgos reaguoja į analogiškas situacijas viename ar kitame Lietuvos kampelyje.
2011 m. gruodžio 15 d. Lietuvoje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Iki tol smurtas šeimoje buvo laikomas privačiu reikalu, o ne valstybės problema.
Todėl net akivaizdūs smurto šeimoje įrodymai – sumušimai, mėlynės, kraujo žymės – policijai nesuteikdavo galios pradėti tyrimo be aukos skundo. O aukos dažniausiai tylėdavo. Kaip ir visuomenė.
„Nuo smurto šeimoje Lietuvoje kenčia kas trečia moteris dėl to, kad mes tylime. Apsimetame, kad negirdime, jog už sienos kas nors mušama. Maža to, net pajuokaujame: „Jei muša – tai myli. Cha cha cha.“ O iš tikrųjų tylime, kai šalia skauda, nes nežinome, ką pasakyti“, – kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė.
Smurtas – tai nusikaltimas
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič diskusijos metu pažymėjo, kad vos 24 proc. moterų, Lietuvoje patiriančių smurtą, kreipiasi į policiją. Kodėl tyli kitos? Nes gėda. Nes kaltina save. Nes problemą bando išspręsti tyliai, paprašydamos nebent artimųjų pagalbos.
Vos 24 proc. moterų, Lietuvoje patiriančių smurtą, kreipiasi į policiją.
Visuomenės požiūris į smurto aukas irgi ne visada drąsina prabilti.
„Mūsų visuomenėje vis dar nepripažįstama, kad smurtas šeimoje yra lyčių nelygybės pasekmė. Netgi kalbant su pareigūnais justi ši nuostata: abu kalti, abiem reikia konsultacijų. Be to, neretai išgirsi, kad smurtas artimoje aplinkoje – ne tik privatus šeimos reikalas, bet dar ir socialinė problema. Tai išgirdus mane ištinka frustracija, nes smurtas – visų pirma yra nusikaltimas. Jo priežastys ir pasekmės – socialiniai problemos aspektai, bet pats smurtas – nusikaltimas“, – pabrėžė V.Pilinkaitė Sotirovič.
Įstatymai keičiasi greičiau nei žmonių mentalitetas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės klausimais Natalija Bitiukova pritarė: įstatymai keičiasi greičiau nei žmonių mentalitetas.
„Mūsų mentalitete – tiek pareigūnų, tiek plačiosios visuomenės – išlikusi nuostata, kad smurtas šeimoje – tai privatus reikalas, į kurį nereikėtų kištis. Tačiau visi tarptautiniai teisės aktai jau seniai deda lygybės ženklą – smurtas prilyginamas žmogaus kankinimui, o to demokratinėje Vakarų visuomenėse negali būti“, – aiškino teisininkė.
Ji įsitikinusi, kad smurto apibrėžimo ir traktavimo diskusijų laikas jau baigėsi – šio klausimo nebereikia polemizuoti.
Neramina tai, kad smurtautojai jaunėja, tarp jų atsiranda net ir vaikų.
Dabar metas veikti: „Jei mes skatiname pranešti apie smurtą, turime prisiimti atsakomybę, kas būna po to. O po to turėtų būti efektyvus ikiteisminis tyrimas ir specializuota pagalba, kurią turi suteikti specializuoti pagalbos centrai.“
Smurtautojai – vis jaunesni
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras Algirdas Šešelgis pasidžiaugė, kad Seimo nariai, policijos pareigūnai ir visuomeninės organizacijos surėmę pečius stengiasi, kad smurto artimoje aplinkoje problemos pasekmės būtų kuo mažesnės.
„Tačiau labai neramina tai, kad smurtautojai jaunėja, tarp jų atsiranda net ir vaikų. Tai – labai pavojinga tendencija, – atsiduso A.Šešelgis. – Mūsų uždavinys – kiek įmanoma plačiau supažindinti visuomenę su šiuo reiškiniu, kad žmonės, esantys šalia, galėtų kuo greičiau identifikuoti problemą ir į ją sureaguoti pirminėje stadijoje.“
Prašymas: „Nepraeikime pro šalį“
„Džiaugiuosi, kad šį vakarą skyrėte pabūti kartu, padiskutuoti apie šią aktualią problemą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau 15-tus metus organizuoja kampaniją „16 dienų be smurto“: džiaugiuosi, kad visada atrandame bendraminčių ir partnerių. Dėkoju nevyriausybinėms organizacijoms ir kino teatrui. Jūsų dalyvavimas parodo, kad mes suprantame šią problemą ir galime ją spręsti. Noriu paprašyti: visada atkreipkime dėmesį, nepraeikime pro šalį ir būkime neabejingi tiems, kam reikia pagalbos“, – kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.
„Ekrane moteris“ – šią „Nepatogaus kino“ programą jau trečius metus remia JAV ambasada Lietuvoje.
Ambasados kultūros atašė Sarah Talalay į Lietuvą atvyko tik šių metų gegužę. Tačiau apie „Nepatogaus kino“ festivalį ji išgirdo dar prieš metus – studijuodama lietuvių kalbą Vašingtone.
„Pamaniau: „Nieko sau kokia gera idėja ir protingas pavadinimas. O dabar esu čia ir kalbu festivalyje“, – šypsojosi moteris.
Tačiau ji išreiškė viltį, kad ateis ta diena, kai nereikės kalbėti skausminga smurto šeimoje tema.
Festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje sulaukė daugiau nei 7 tūkst. žiūrovų. Festivalis iškeliauja į dar septynis Lietuvos miestus.
Matyk. Atpažink. Netylėk
Lapkričio 25 dieną visame pasaulyje minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Tuo metu Lietuvoje startuos tradicinė dviejų savaičių akcija „16 dienų be smurto“.
„Matyk. Atpažink. Netylėk“, – ragins akcija ir belsis į kiekvieno žmogaus sąmoningumą.