Situaciją galima vadinti istorine, kadangi pirmą kartą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose visi šios kategorijos nominantai įvertinti už drąsų kalbėjimą translytiškumo tema. Pasak aktyvistės, portalo „Manoteises.lt“ redaktorės Jūratės Juškaitės, proveržis įvyko dėl to, jog ši bendruomenė pati nebėra abstrakcija – pagaliau ji tapo visuomenėje matomais žmonėmis.
– Studijuodama Vidurio Europos universitete, magistro baigiamąjį darbą rašei apie Lietuvos translyčių asmenų bendruomenę. Kodėl pasirinkai šią temą?
– Prieš pat man išvažiuojant – 2016 m. rugsėjį – per kelerius metus įgyvendinta daug su translytiškumo matomumu susijusių iniciatyvų, kurias daugiausiai inicijavo Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL. Pats LGBT* judėjimas jau turbūt kokį dešimtmetį yra pakankamai ryškus. Kai klausiu žmonių apie žmogaus teises, dažnas jų sako, kad LGBT* grupė yra labai aktyvi ir matoma, ko nepasakytum apie, pavyzdžiui, etninių mažumų problemas. Tačiau akronime LGBT raidė „T“ ilgą laiką nebuvo matoma. Tad man ir kilo klausimas, kodėl translyčių lygiateisiškumo problema iškilo tik 2013–2014 metais, nepaisant to, kad jų žmogaus teisės Lietuvoje ypač varžomos.
– Savo darbe į temą žvelgi ir istoriškai. Kaip kito translyčių asmenų bendruomenės statusas?
– Mano atspirties taškas – sovietinis laikotarpis. Prieš studijas buvau šventai įsitikinusi, kad sovietmečiu transeksualumas buvo nežinoma arba mažai žinoma sąvoka, translyčių bendruomenės atstovai man kartojo tą patį. Pradėjusi ieškoti informacijos savo magistro darbui, susipažinau su aktyviste iš Ukrainos, kuri translytiškumu pradėjo domėtis aštuoniasdešimtųjų pabaigoje, prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį. Keletą metų ji praleido SSRS bibliotekose, per kuriuos rado 666 šaltinius, kuriuose vienaip ar kitaip rašyta apie transeksualumą (translytiškumo – angl. trasngender – kategorija susiformavo tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje). Tie šaltiniai buvo ir mokslinė, ir grožinė literatūra, ir publikacijos spaudoje. Be to, pirmoji sėkminga lyties keitimo operacija SSRS atlikta gana anksti – 1972 m. Kaip atsitiko taip, kad sakome, jog sovietmečiu nieko nebuvo, bet diskursas apie transseksualumą, nors ir ne visiems prieinamas, iš tikrųjų egzistavo? Kodėl jis dingo iš istorinės atminties ir akademinės literatūros? Atgavus nepriklausomybę, viskas, kas buvo sovietmečiu, laikyta savaiminiu atsilikimu, tikėta, kad jokios pažangos ten negalėjo būti, tad ir ši tema taip pat buvo atmesta.
Nagrinėjant 90-uosius, akivaizdu, ir tai būdinga visam Rytų Europos regionui, kad išsilaisvinimas iš socialistinės erdvės buvo suprantamas per grįžimą prie tradicinių, konservatyvių lyčių normų. To laikotarpio žurnaluose vaizduota ideali moteris, liekanti namuose ir užsiimanti namų ruošos darbais, o jos vyras – naujasis verslininkas. Taip buvo suprantamas išsilaisvinimas iš sovietmečio ir vadinamosios antrosios pamainos, kai atvėrus galimybes moterims dirbti ne tik namie, jos turėjo ir eiti į darbą, ir namie visus kampus laikyti.
„Sutradicionalėję“ vyriškumo ir moteriškumo apibrėžimai turėjo įtakos ir translyčių asmenų suvokimui, tokiame kontekste jie absoliučiai iškrito iš lyčių sistemos.
„Sutradicionalėję“ vyriškumo ir moteriškumo apibrėžimai turėjo įtakos ir translyčių asmenų suvokimui, tokiame kontekste jie absoliučiai iškrito iš lyčių sistemos.
Antrąjį periodą siečiau su viso LGBT judėjimo lūžiu, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą. Iki tol į šią bendruomenę buvo žvelgiama kaip į egzotiką, keistenybę ir tiek. Viskas pasikeitė įstojus į ES. Staiga LGBT* tapo visuomenės priešais. Ir nors tuo metu Vakaruose apie translytiškumą kalbėta nemažai, Lietuvos diskurse buvo tik „gėjai“. Manau, LGBT judėjimo lyderiai į savo advokacijos strategijas neskubėjo įtraukti translyčių asmenų teisių klausimo, nes bijojo. Pastarieji visuomenės akyse buvo dar nenormalesni nei gėjai. Pati LGBT sąvoka viešumoje pradėjo cirkuliuoti tik maždaug 2011 metais, nors realiai, „T“ raidė dar ilgai nieko nereiškė, niekas nežinojo, kas tie translyčiai yra.
– Savo darbuose translyčių asmenų bendruomene vadini nelegalia. Kodėl?
Na, žvelgiant teisiškai, Lietuvoje šie žmonės neegzistuoja. Lygių galimybių įstatyme, reglamentuojančiame diskriminacijos draudimą dėl lyties, seksualinės orientacijos ir kitų pagrindų, lytinės tapatybės nėra. Kiti teisės aktai nenumato realios galimybės pakeisti lytį ar pradėti hormonų terapiją, tad žmonės, norintys pakeisti savo kūną neemigravę, turi imtis neteisėtų praktikų: nelegaliai gauti medikamentų, nelegaliai atlikti krūtų šalinimo operaciją ir taip toliau.
– Visi trys Vaivorykštės apdovanojimo nominantai viešai gvildeno translyčiams asmenims aktualias problemas. Ar šį faktą galėtume laikyti pasikeitusios visuomenės požymiu?
Nemanau, kad visuomenės nuomonės srityje galėtume kalbėti apie ryškus pokyčius, tai, veikiau, rodo, jog dalis žmogaus teisių aktyvistų suprato šias problemas ir sukūrė erdvę, kurioje translyčiai asmenys patys nebebijo kalbėti ir atsiverti.
Kol šnekėsime abstrakcijomis, niekas nepasikeis. Tik translyčiams asmenims kalbant, mes galime galvoti apie konkrečius pokyčius. Viena, tam tikriems visuomenės veikėjams ar politikams pilstyti iš tuščio į kiaurą, ir visai kas kita, gyvai atsisėsti prieš translytį žmogų bei aiškinti, kad jis ar ji, neva, nenormalūs.
– Translyčių asmenų matomumo prasme, 2017-ieji buvo proveržio metai. Kokios būtų tavo ateities prognozės?
– Sunku pasakyti, nes atsiduriame toje pačioje situacijoje kaip ir su visa LGBT* bendruomene. Nuo įstojimo į ES, Lietuva nepriėmė nei vieno šiai bendruomenei palankaus teisės akto, tik priešingai: priimtos cenzūrą įtvirtinusios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisos, vis bandoma keisti Konstituciją, kad, netyčia, tos pačios lyties poros nebūtų palaikytos šeima, pilna kitokių iniciatyvų, kad ir neseniai priimtas homofobiškas Šeimos stiprinimo įstatymas. Taigi, teisiniame lygmenyje mes matome regresą.
Tačiau visuomenės informavimo ir sąmoningumo srityje galime pastebėti progresą. Visi kaip ir supranta, kad homoseksualumas nėra liga, žiniasklaidoje jau nebeskanu šiuos žmones vaizduoti kaip nenormalius, vartoti paniekinamus žodžius irgi nebeatrodo tinkama.
Lietuvoje turbūt įmanomi tik du keliai. Vienas – visuomenės nuostatų pasikeitimas, kaip, tarkime, buvo JAV. Prezidentas Barackas Obama palaikymą tos pačios lyties santuokoms išreiškė tik tada, kai visuomenės nuomonių apklausos stabiliai rodė, kad daugiau nei pusė visuomenės tam pritaria. Nors pats Obama asmeniškai tokioms santuokoms pritarimą buvo išreiškęs, atrodo, dar 1997 m. Tai toks kelias, kurį vadinu „politinės nelyderystės“ keliu – politikai laukia, kol teisingus, lygiateisiškumą užtikrinančius sprendimus priimti taps palyginus nesunku, o tai darydami jie mažai kuo rizikuos.
Kitas variantas – teisinis kelias, bylinėjantis ir žmogaus teises užsitikrinant per teismus. Tai, galima sakyti, sėkmingai ir vyksta – praėjusių metų pavasarį laimėtos dvi istorinės bylos, leidusios pasikeisti asmens dokumentus translyčiams asmenims, kurie nebuvo atlikę visų medicininių lyties keitimo procedūrų (šiaip jau, draudžiamų Lietuvoje). Kiek žinau, šiandien taip dokumentus pakeitusių translyčių jau yra apie dvidešimt.
Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė nagrinėti bylą Beizaras ir Levickis prieš Lietuvą, kurią, kaip ir dokumentų keitimo bylas, inicijavo Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL. Bylos esmė – Lietuvos teismas perkėlė atsakomybę dėl neapykantos kalbos patiems nukentėjusiesiems ir apkaltino juos ekscentrišku elgesiu – neva, socialiniame tinkle „Facebook“ paviešintas vaikinų bučinys yra ekscentriškas elgesys, dėl kurio, teismo nuomone, yra normalu sulaukti lavinos neapykantos ir grasinimų susidoroti. Tad jei, šiuo atveju, nacionaliniai teismai negeba užtikrinti apsaugos nuo neapykantos, neabejoju, kad tai padarys EŽTT ir toks sprendimas, matyt, turės teigiamų pasekmių ir saugant translyčius nuo neapykantos kalbos.
Šis straipsnis yra jubiliejinių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Juos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.
Nuspręsti, kas labiausiai vertas Vaivorykštės apdovanojimo, galite ČIA.
