Mažų parduotuvių, esančių didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių pašonėje, savininkai teigia, kad stengiasi prekiauti tomis prekėmis, kurių neturi jų „didieji kaimynai“. Rinktis tokį išlikimo rinkoje būdą mažųjų parduotuvių savininkus privertė per keletą metų staigiai išsiplėtę prekybos tinklai, turintys aukštų užtarėjų.
Faktai
Statistikos departamento duomenimis, didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių šalyje 2005-ųjų pradžioje buvo 453, 2006 metais – 490, pernai – 552.
Įmonių, prekiaujančių maisto prekėmis, apyvarta 2008 metų sausio-liepos mėn., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo 5,9 proc. palyginamosiomis kainomis.
Geriau sekėsi didesniems pardavėjams – labiausiai didėjo įmonių, kuriose dirba 50 ir daugiau darbuotojų, apyvarta – 7,4 proc., įmonių, kuriose dirba 1-9 darbuotojai, apyvarta sumažėjo 13,3 proc., įmonių, kuriose dirba 10-49 darbuotojai apyvarta sumažėjo 13,4 proc. palyginamosiomis kainomis.
Stambiųjų prekybos įmonių – „Maxima LT“, „Palink“ (valdančios prekybos tinklą „IKI“), „Norfos mažmena“, „Rimi Lietuva“ – apyvarta 2007 metais sudarė 79,2 proc. maisto prekėmis prekiaujančių įmonių apyvartos, o šių metų sausio-liepos mėnesių išankstiniais duomenimis – 79,5 procentus. Trupiniai liko smulkiesiems.
Įmonių, užsiimančių mažmeninė prekyba maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais prekybos plotas, 2005 metais buvo 914,5 tūkst., 2006 metais – 947,4 tūkst. kvadratinių metrų. Stambiųjų prekybos įmonių – „Maxima LT“, „Palink“, „Norfos mažmena“, „Rimi Lietuva“ prekybos plotas 2005 metais buvo 438,6 tūkst., 2006 metais 482,7 tūkst. kvadratinių metrų.
Išsilaikyti šansų mažai
Mažos parduotuvės turi savo nuolatinius pirkėjus, žinančius, kad čia jie išsirinks kokybišką prekę ir stumdytis sausakimšame prekybos centre jiems nereikės. Tačiau dažniausiai į mažas parduotuves užsukama tik tada, kai tam tikrą prekę pamirštama nusipirkti prekybos centre.
Smulkieji verslininkai skundžiasi, kad per pastaruosius metus masiškai mažėja tokio tipo parduotuvių, nes jų apyvarta nėra didelė, o mokesčiai – milžiniški.
Kas mėnesį už patalpų nuomą Vilniuje mažai krautuvėlei reikia susimokėti apie 2,5 tūkst. litų, įmokų „Sodrai“ – apie 250 litų už vieną darbuotoją. Kur dar atlyginimai, apyvartiniai pinigai, o jų dienos apyvarta tesiekia tūkstantį litų.
Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas LŽ užtikrino, kad mažoms maisto prekių parduotuvėms, esančioms šalia didelių prekybos centrų, „išsilaikyti pardavinėjant pieną ir varškę, nėra šansų“. Tokios parduotuvės esą nepajėgios konkuruoti tose pačiose prekių grupėse, kurias parduoda didieji prekybos centrai.
„Dėl susidariusios situacijos negalėčiau kaltinti didžiųjų prekybos tinklų, nes masto ekonomika turi savo logiką: kuo didesnė apyvarta, tuo mažesnę kainą galima pasiūlyti vartotojams. Stojant į ES, Lietuva buvo sukūrusi palankias sąlygas kurtis smulkiajam verslui, kuris yra pilietinės visuomenės pagrindas, tačiau pastatyti pamatai šiuo metu griūva“, – kalbėjo jis.
D.Arlauskas pasakojo, kad tik šią savaitę Lietuva pasirašė mažųjų šalių komunikatą, kuriame yra prasmingų rekomendacijų, pavyzdžiui, užtikrinti galimybę smulkiajam verslui dalyvauti viešuose pirkimuose, kurie sudaro apie 16 proc. BVP. Tačiau šis dokumentas yra rekomendacijų lygmenyje ir konkrečiai nieko neįpareigoja, pripažino konfederacijos vadovas.
„Taip pat veiksminga priemonė smulkiajam verslui stiprinti būtų mikrokreditai, kurie paskatintų kurtis mažas parduotuves. Tačiau struktūriniai fondai vėluoja ją paleisti, o anksčiau išskirstytų 25 mln. litų laukia didžiulė verslininkų eilė. Savivaldybės galėtų aktyviau remti mažas parduotuves, atleidžiant nuo nekilnojamo turto mokesčių, kurie labiausiai smaugia verslininkus“, – vardijo pagalbos priemones verslininkams jis.
Faktai
Lietuvos Vyriausybė šią savaitę pritarė Lietuvos pozicijai dėl Europos smulkiojo verslo akto, siekiant užtikrinti palankesnes sąlygas mažoms ir vidutinėms įmonėms. Siekiama palengvinti tokių įmonių dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, sudaryti joms palankesnes sąlygas gauti valstybės pagalbą, pritraukti investicijas ir gerinti verslo teisinę aplinką.
„Pritariame Europos Komisijos siūlymui valstybėms narėms leisti nustatyti tvarką, pagal kurią pridėtinės vertės mokėtojais būtų privaloma registruotis tik viršijus 100 tūkst. eurų metinę atlygio už vykdomą ekonominę veiklą ribą. Kita vertus, turime atsižvelgti ir į tai, kad pagal šią tvarką daliai dabartinių PVM mokėtojų nebebus privaloma teikti statistinių duomenų, o jie yra reikalingi atliekant įvairias analizes ir prognozes“, – sakė ūkio ministras Vytas Navickas.
Pritarta nuostatai, kad smulkusis ir vidutinis verslas aktyviau dalyvautų viešuosiuose pirkimuose. Lietuva šiuo metu dalyvauja rengiant atitinkamą kodeksą, kuriame bus pateikiama informacija apie Lietuvos įmonių patirtį šioje srityje.
Europos Komisija siūlo rizikos kapitalo rinkoje ypatingą dėmesį kreipti į sandorius, didesnius nei 100 tūkst. eurų. Lietuvos nuomone, specifinis įsikišimas reikalingas nuo žemesnės ribos, pavyzdžiui, nuo 15 tūkst. eurų, nes verslą tik pradedančios mažos ir vidutinės įmonės dažnai susiduria su nuosavo kapitalo trūkumu bei veiklos finansavimo problema.
Šakėm ant vandens
Smulkiojo verslo atstovai piktinasi, kad kaip tik didiesiems prekybos tinklams draugiški savivaldybių politikai leido dideles parduotuves statyti miestų centruose, miegamuosiuose rajonuose, o ne užmiesčiuose, kaip yra kitose civilizuotose šalyse.
Seimo Ekonomikos komiteto vadovė Birutė Vėsaitė sutinka, kad didžiųjų monopolijų diktatas prekybos sektoriuje jau duoda neigiamus rezultatus. Anksčiau ši politikė apie smulkiojo verslo pajėgumą išlikti mūsų šalyje LŽ teigė, kad smulkiosios, ypač rajonuose dirbančios, prekybos įmonėlės vos laikosi, kai kurios net ir pelno negauna. „Yra įregistruotas Konkurencijos įstatymas, kuriame siūloma mažinti koncentracijos rinkoje ribą nuo dabar esančių 40 iki 30 procentų. Tačiau iš Ūkio ministerijos sulaukėme neigiamo atsakymo. Daug kartų siūlėme reguliuoti didžiųjų prekybos centrų darbo laiką – kad sekmadieniais, švenčių dienomis mažos parduotuvės galėtų aktyviau prekiauti. Tačiau klesti toks lobizmas, kad pavieniai Seimo nariai nelabai ką gali padaryti. Taip pat padėtų mažmeninės prekybos draudžiamų veiksmų įstatymas. Mes prašėme Ūkio ministerijos iki rugsėjo 10 d. paruošti įstatymą, bet jie „nusimuilino“ “, – piktinosi B.Vėsaitė.
Paklaustas, ar nevertėtų sutrumpinti didžiųjų prekybos tinklų darbo valandų, ar neleisti jiems dirbti švenčių dienomis, kaip buvo bandyta daryti anksčiau, D.Arlauskas atsakė, kad ekonomikoje reikia eiti ne ribojimo keliu, bet sudaryti sąlygas veikti visose srityse. „Įsivaizduokime, kad sostinės Mindaugo gatvėje būtų apribotas didelio prekybos centro darbo laikas. Mažų parduotuvių ten liko vos viena kita, o per savaitę ar mėnesį naujos parduotuvės neatsiras. Dėl sumažėjusios apyvartos pirmiausiai nukentės vartotojai ir įmonės, gaminančios produktus. Tokius drastiškus žingsnius žengti galima tik sukūrus alternatyvą. Reikia orientuotis ne į ribojimą, o atvirkščiai – į skatinimą“, – dėstė jis.
