Imtis kad ir nedidelio verslo bei sėkmingai jį plėtoti galima ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Gal net atvirkščiai – mažesniuose tam daugiau erdvės, ten pirkėjai ne tokie išlepę.
Arba – galima dirbti mažame mieste, o tavo siūlomi gaminiai pasieks ir Vilnių, ir Kauną, ir Ameriką.
Prisijungė ir papildė
Živilė Bružienė išskirtinių papuošalų mėgėjams yra žinoma savo dirbiniais iš gintaro.
Moters dirbtuvėse kvepia ir neįprastomis žvakėmis, jas taip pat puošia jos prekės ženklo „Žiba“ logotipas.
Tačiau vien šis kūrybinis darbas veiklios moters laiko neužpildė, tad pavasarį, švelnėjant karantino ribojimams, ji prisijungė prie bičiulės Renatos Ališauskienės ir pastarosios butikas Raseiniuose iš „Paprika – Mados sodas“ virto „Žiba. Paprika – Mados sodas“.
„Aš prisijungiau prie Renatos, ji daug metų dirba su drabužiais ir pastaraisiais metais šitose patalpose, kur mes dabar įsikūrusios, buvo atsidariusi parduotuvę. Per karantiną ji pradėjo kalbėti, kad kažką reikėtų keisti, daryti naujai. Ir aš pasiūliau – gal nori partnerės?
Man irgi jau norėjosi po darbų namų studijoje išeiti į žmones, juk darbas iš namų tai kaip ir nedarbas. Taip aš prisiglaudžiau prie jos, ji mane priėmė, tai sukūrėme tai, ką turime dabar. Renata liko su drabužiais, rankinėmis, batais, o aš prisijungiau su savo kuriama produkcija ir papildomai pasiėmiau dar nuo nišinių kvepalų iki candy saldumynų“, – apie susijungimą pasakojo Živilė.
Per karantiną Renata pradėjo kalbėti, kad kažką reikėtų keisti, daryti naujai. Ir aš pasiūliau – gal nori partnerės?
Jos teigimu, norėjosi pasiūlyti raseiniškiams ir svečiams to, kas tinka dovanoms – yra praktiška, sunaudojama, suvalgoma.
Ir neslepia, kad kaina mažesniame mieste irgi labai svarbi, todėl norėjusi „aukštos kokybės už prieinamą kainą“.
Atidarymo balionų nebus
Živilė sako, kad judviejų skoniai su Renata labai atitinka, todėl kartu dirbti nėra sudėtinga.
O tai, kad Raseiniai nėra didžiausias Lietuvos miestas, irgi kojos nekiša.
„Manęs daug kas klausia, Renata taip pat, – Živile, ar tu nebijai? Bet aš esu toks žmogus, kuris mėgsta riziką. Tarkim, siūlė mums daug išreklamuotų produktų, bet aš nenoriu – aš noriu paprastumo, neišpūstumo, neatrastumo, kad žmonės ne matytų reklamą, o rastų kokybę.
Tad ir nebijojau, nes aš ir pati visą gyvenimą, išskyrus emigracijos metus Airijoje, gyvenu šitame krašte ir mačiau, ko čia trūko – kokybės už tinkamą kainą ir dovanų idėjų vienoje vietoje. Čia ne maxima, čia nereikia daug lentynų, bet reikia taikliai“, – tikina Živilė.
Ir sėkme nesiskundžia – nors dabar atostogų metas, miestas pratuštėjęs, vis dėlto žmonės užsuka, domisi, galbūt pirkinius atideda kitam kartui, nes juk jeigu dabar dovanos nereikia, prireiks po mėnesio ar dviejų.
Siūlė mums išreklamuotų produktų, bet aš nenoriu – noriu paprastumo, neišpūstumo, neatrastumo, kad žmonės ne matytų reklamą, o rastų kokybę.
„Vienareikšmiškai turi didelių, riebių pliusų mažesni miesteliai palyginti su didžiaisiais miestais. Tie miestai yra išpuikę, ten nustebinti kažką sunkiai beįmanoma. Šiandien aš neįsivaizduoju, kas turi nustebinti ten žmogų.
Kalbėjau su viena moterimi iš Vilniaus, savo pirkėja, tai ji sako: „Jūs esate laimingi žmonės, gyvendami tokiuose mažesniuose miestuose, patys iš Vilniaus apsipirkinėjame butikėliuose, kur kokybės ir kainos santykis yra daug geresnis.“ Paieškojus tikrai čia galima rasti pigiau labai gerų daiktų“, – įsitikinusi Ž.Bružienė.
Jokių triukšmingų atidarymų su balionais, kaip sako, Živilė su Renata nedarė ir rudenį daryti neketina – o štai vaisių lėkštutė bus, kas ateis, tą verslininkės žada ir vaišinti.
Juokiasi, kad teisingai kažkas yra pasakęs – esą neretai kas pompastiškai atsidaro, neilgai trukus ir užsidaro skambiai.
„Mums kiekvienas žmogus labai artimas, siekiame, kad patys geriausi atsiliepimai sklistų iš lūpų į lūpas. Prasčiau, geriau, bet vis tiek išgyvensime, tai priklauso nuo mūsų apsukų. Noriu, kad žmogaus nereikėtų įtikinėti, o kad jis ateitų ir pats įsitikintų“, – savo viziją dėliojo Živilė.
Tokios sėkmės neplanavo
Tauragėje prekyba drabužiais internetu užsiimanti Sandra Grinienė tvirtina nė pati nesuprantanti, kaip jos užsiėmimas tapo tokiu populiariu ir sėkmingu verslu.
Šio verslo pradžia – 2020 gegužės pati pabaiga.
„Kaip pradėjau? Nežinau, vieną rytą atsikėliau ir sakau dukrai – darau! Paklausė, ką darau, tai džemperius, sportinius kostiumus. Visada buvo tokių minčių tiesiog kaip moteriai užsidirbti papildomų pinigų, turėti savo veiklą. Bet kad ta veikla tokia bus ir tiek išsiplės, neturėjau nei tokių planų, nei apie tai galvojau. Dariau ir padariau“, – šypsosi Sandra.
Kai lankėmės Tauragėje, ji su pagalbininkėmis – dukra ir dar keliomis jaunomis merginomis – gaminius lankstė ir ruošė siųsti klientėms patalpose, kurias netrukus ketino palikti ir kraustytis į patogesnes.
Taip pat pardavimus pradėti vykdyti ne tik gaudamos užsakymus socialiniuose tinkluose, bet ir per el.parduotuvę.
Sandros drabužių pasiūla – laisvalaikiui.
Paklausta, kodėl būtent tokie rūbai dominuoja, ji sakė pati nešiojanti tokius.
„Kasdien tokius nešioju pati. Turiu tris vaikus, – šypsosi. – Viskas, ką darau, visi rūbai, modeliai, stilius, spalvos – viskas yra taip, kaip aš noriu, kaip aš mėgstu, kaip aš vaikštau. Viską darau, kas pačiai patinka, kas man tinka, tada siūlau kitoms. Ir spalvos – nesirenku spalvų, kurių pati nemėgstu, nenešioju. Spalvų turiu labai daug – moterys myli spalvas.“
Tos spalvos keičiasi kas savaitę, sako Sandra, kartais siūlo dvi, net tris, tačiau retai, nes nespėja.
Jos teigimu, pasiūliusios kurią nors spalvą jau per pusdienį turi rezervuota tiek gaminių, kiek pagaminama per savaitę.
Todėl siūlyti kiekvieną savaitę daugiau skirtingų spalvų gaminių tiesiog nebepavyksta.
Masinės gamybos nenori
Siuvimo įmonės Sandra neturi, tačiau siuvėjos – iš Tauragės ir jos apylinkių.
„Mes pradėjome su viena mergaite, kuri siuva. Šiandien ji vadovauja kelioms siuvėjoms. Ji man padėjo su audiniais, modeliais, taip ir siuvame. Čia pačioje Tauragėje. Dabar siuva jau trys kolektyvai ir planuojami dar du, nes nepatenkiname poreikių“, – pasakojo moteris.
Visi modeliai, stilius, spalvos – viskas yra taip, kaip aš noriu, kaip aš mėgstu, kaip aš vaikštau. Viską darau, kas pačiai patinka, kas man tinka, tada siūlau kitoms.
Paklausta, kaip pavyko užsitarnauti tokį populiarumą, Sandra sako nesijaučianti išpopuliarėjusi.
„Aš esu turėjusi gyvenime labai daug veiklų. Ir parduotuvę, ir kavinę, ir fotografuoju. Dar daryčiau daug visokių dalykų, jeigu turėčiau laiko. Ir visose veiklose man sekėsi.
Kai tik pasiekdavau piką, kaip ir dabar yra – feisbuką jau uždariau, nes neįmanoma tiek žinučių atsakyti, liko tik instagramas, – mesdavau. Jau tiek kartų esu galvojusi viską mesti... Dešimtą mesti ir vienuoliktą pradėti“, – nusikvatoja.
Sandra prisipažįsta, kad didžiausia jos motyvacija – moterys, kurioms patinka jos siūlomi drabužiai, kurios dalijasi savo emocijomis:
„Tada ir tu pradedi galvoti – VAU. Moteris moteriai yra ta didžioji motyvacija. Jos pasiima iš manęs, aš pasiimu iš jų. Net nepasakysiu, kuriuo momentu viskas labai greitai užsisuko. Nebespėjame dirbti.“
Tai, kiek per savaitę iš Tauragės išsiunčiama džemperių, sportinių kelnių, šortų ir t.t., Sandra neatskleidžia, tik su šypsena sako, kad tai yra DAUG.
Vis dėlto masinės gamybos ji pradėti neketina – norinti išlaikyti tą pačią tradiciją, kai kartu dirbanti siuvėja pasisamdo vieną pagalbininkę sukirpti drabužius, tada gal dar vieną.
„Aš uždirbu, jos uždirbo. Siuvykloje būtų pigiau, greičiau, viskas patogiau, bet mano noras, kad išliktų mano merginos, mūsų ratas.
Dabar procesas yra ilgas – paimti audinius, nuvežti, uždėti printus, parvežti atgal. Kai parvežame atgal, merginos sužiūri kiekvieną siūlelį. Dedame etiketę, viskas turi būti taip, o ne kitaip sudėta. Čia principas“, – sako.
Aš uždirbu, jos uždirbo. Siuvykloje būtų pigiau, greičiau, viskas patogiau, bet mano noras, kad išliktų mano merginos, mūsų ratas.
Laimingos moterys perka
Kas gi tos pirkėjos, graibstančios šiuos drabužius?
Anot Sandros, moterys, merginos kaip ji – smagios, laimingos.
Vis dėlto ji neslepia jaučianti įtampą, nes yra nuolat ieškoma susidomėjusių pirkėjų.
Kartais ir per jos pačios mamą ar dukrą.
„Aš galvoju yra taip – laisvalaikio rūbų ir Lietuvoje, ir internete yra daug. Ir mano kaina yra net ne vidutinė, ji yra iš didesnių, bet kai darai nuoširdžiai, kai save atiduodi, tai ir turi rezultatą.
Bet tu žmogaus neapgausi, gal vieną ar du kartus nebent. Žinoma, visko buvo – ir broko, audinių rulonai brokuoti. Net neslepiu, viską atvirai visada rašau. Visko tiek buvo, kad net kartais galvoju, ar dar kas nors gali nutikti“, – sako S.Grinienė.
Pačioje Tauragėje, prisipažįsta Sandra, ji parduoda vos vieną kitą gaminį.
Kur kas daugiau iškeliauja į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, taip pat – į užsienį.
